| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Projektą Gimtasis kraštas:
|
||||||||||||
|
Apie biblioteką, darbą ir tremtį... Stasys POVILAITIS
Nuvažiavęs į Jurbarką visada užsukdavau į tetos Stasės Jankauskaitės-Priešpilienės namus. Ten mane svetingai sutikdavo teta Stasė, tetėnas Jonas Priešpilis ir jų sūnus Vitas, mano pusbrolis. Su teta pakalbėdavome ir apie karą, pokarį, tremtį, partizanus ar stribus, nors šiomis temomis teta kalbėjo nenoriai. Matėsi, kad tie prisiminimai jai nemalonūs. Tie pokalbiai truko beveik 5-erius metus, aš juos vis užrašinėjau, vis pildžiau. Deja, šių metų kovo 29 dieną mūsų pokalbiai nutrūko. Prieš pat Velykų šventes teta išėjo amžinybėn. Gruodžio 20 dieną jai būtų sukakę 85 metai. Nežymiai papildęs, pataisęs, skaitytojų dėmesiui pateikiu šį pokalbį. Tegul jis tampa dvasiniu paminklu tetai Stasei, o ir visiems mūsų giminės tremtiniams ir politiniams kaliniams. Pusbrolis Vitas XXI amžiui pasiūlė keletą tėvų nuotraukų.
Papasakokite apie save. Gimiau 1925 m. gruodžio 20 dieną, visai prieš Kalėdas, Puskepalių kaime, netoli nuo Šakių. Buvau jauniausia Jono Jankausko ir Agotos Šimaitytės dukra. Vyriausia iš mūsų buvo Domicelė, toliau ėjo Matilda, Jonas, Marijona, Agota ir Antanas. Visi jie jau amžinybėje... Ar palietė jūsų kaimą karas? Per karą mūsų sodyba Puskepaliuose labai nukentėjo. Iš trobesių beveik sveikas liko tik vienas medinis gyvenamasis namas, o ir tas pats buvo išvarpytas kulkų. Apysveikė liko ir bulvinė. Aplopėme namą ir gyvenome toliau. Frontui traukiantis į Vakarus, vokiečiai iš namų mus iškėlė evakavo. Tada apsigyvenom pas pusbrolį Praną Endriukaitį ir jo žmoną Juzę Kregždančių kaime. Kregždančiuose gyvenome su dviem broliais ir dviem seserimis. Endriukaitynėje dar gyveno sesuo Matilda Gudaitienė su dviem mažais vaikais Pranu ir Antanu. Mūsų buvo daug, ankšta, buvom susispaudę. Dalis gyveno klėtyje. Naktį, kai vokiečiai bėgo nuo rusų, jie mus iškėlė į Vanago namus. Ryte vokiečių jau nesimatė. Mums grįžtant į Endriukaičius ant kelio sprogo mina. Susprogo pirma mūsų važiavusiųjų arklys ir kumelė, o ir dar kažkas vežime Tik išdundėjus vokiečiams, atėjo rusai. Nemcy jest? paklausė ir pareikalavo duonos. Mes tylėjome, nes patys nežinojome, ar vokiečiai jau visi pasitraukė. Neprašyti svečiai atėjūnai buvo vargani, nešvarūs, išsekę, alkani, suplyšę. Iš mūsų jie atėmė du gerus arklius ir išžygiavo toliau. Į gimtuosius Puskepalius grįžę radom sudegusius tėviškės trobesius liko tik gyvenamasis namas. Savo žemėje radom iškasta daug bunkerių ir apkasų. Ant apkasų buvo uždėti mūsų išardyti baldai, ant jų mūsų patalynė. Kas jus paskatino ypač pavojingu pokariniu laiku, steigti kaimo biblioteką? Mane pakalbino draugė Eugenija Endriukaitytė iš Ritinių, vėliau tapusi Kamaitiene. Karo metu Šakių biblioteka buvo sugriauta, subombarduota, o jos knygos išmėtytos aplink. Susirink tas knygas ir kur nors įsteik biblioteką, patarė ji. Taip ir padariau. Susirinkau tas bežūvančias knygas ir nusivežiau į Briedžius. Biblioteką įkurti nusprendžiau šio kaimo gyventojo Antano Karaliaus namuose. Iš Šakių apylinkės valdžios gavau skaityklos vedėjos etatą, o biblioteką atidariau, regis, 1946 metų vasarą. Gyvenau Puskepalių kaime, iš kurio kasdien kokius 3 kilometrus teko eiti į naująjį darbą. Kai kokią dieną nusisukdavau, kitą vis tiek reikdavo pasirodyt Tarnyba patiko, susipažinau su skaitytojais. Maždaug po trejų metų sumaniau biblioteką perkelti į savo namus Puskepaliuose atsibodo taip toli vaikščioti. Briedžių biblioteką palikau tenykštei mokytojai Onai Petraitytei (Maumevičienei). Tad mūsų kaimuose buvo jau dvi bibliotekos. Vėliau aplink jų atsirado ir daugiau Valiuliuose, turbūt dar ir Plieniškiuose, Ritiniuose. Jūsų tėviškėje atidaryta antroji biblioteka vadinosi Puskepalių kaimo skaitykla? Bibliotekas tada vadino skaityklomis. Savo namuose ėmėm statytis didelį naują ūkinį pastatą. Kartais pro šalį eidami stribai mūsų klausdavo, kam mums reikalingi du gyvenamieji namai. Aiškindavom, kad tai bus viso labo tik tvartas gyvuliams. Kai prasidėjo pirmieji pokario balsavimai, dėl propagandos atsirado agitpunktai. Regis, per 1947 metų balsavimą mūsų namuose esančios bibliotekos, tiksliau, skaityklos, patalpose buvo padarytas agitpunktas. Ant sienos buvo pakabinti Stalino ir Lenino paveikslai Vieną dieną nuo Lukšių pusės į agitpunktą užsuko pro šalį ėję nepažįstami gal penki vyrai partizanai. Jie nuplėšė įrėmintus vadų portretus, numetė žemėn, sutrypė kojomis ir išskubėjo. Sunkus buvo laikas: vieni ginkluoti vyrai ateidavo, kiti išeidavo, ir visų turėdavom bijoti, visus turėdavome vaišinti Po tų, portretais pasipiktinusių partizanų, mums nepažįstamų, atėjo kiti, mums jau pažįstami partizanai. Netrukus dėl apylinkėse vaikštančių partizanų mus iškvietė į Šakius tardymui. Kokie buvo tų žinomų partizanų vardai? Tauras, Demonas, Briedis, Jaunutis, Runas, Gudrutis ir Juozas Jankauskas, ne giminė, jis, matyt, mus ir pražudė. Kadangi pavardės sutapo, tai dėl jo partizanavimo buvome kalti ir mes. Kur tik ką iškrėsdavo Jankauskas, kaltindavo mus. Stribams, saugumiečiams labai užkliūdavom. Vėliau mūsų bendrapavardis partizanas Juozas Jankauskas apsigyveno Šakiuose. Jis užsiaugino barzdą, pasikeitė pavardę, bet vis tiek jį atpažino buvęs jo klasės draugas. 1948 metais, kai jau buvome atsistatę namus, užgriuvo vežimas į Sibirą. Visi mes buvome labai darbštūs, mokėjome ūkininkauti. Tarp pokarinių aplinkinių valstiečių pasidarėme beveik pasiturinčiais. Kalti buvom ir dėl to, kad turėjome 30 hektarų žemės. Išvežė mus, keturias seseris ir senutę tetą, tėtės seserį Marijoną Jankauskaitę. Kai pajutome, kad gali ir mus išvežti, mes, trys seserys Agutė, Domicelė ir aš, išėjom pasislėpti pas kaimynus. Broliai nuėjo slėptis pas kitus kaimynus. Pernakvojus svetimoj vietoj, anksti rytą ėmėm klausytis šunų lojimo. Nesigirdėjo. Šunys neloja, vadinasi, svetimų žmonių nėra, viskas gerai. Nutarėme eiti namo. Sugrįžusios pamatėme labai piktus svetimus vyrus su atsuktais į mus automatais. Stribų buvo pilnas kiemas. Norėjome bėgti slėptis į apkasus, bet kur tu nubėgsi? Akyli buvo stribai visa kur mums ant kulnų vis lipo. Namus saugoti buvo palikta sesuo Mariutė ir tėtės sesuo Marijona. Stribai vežikai, radę namuose tik jas vienas, tardė, bandydami išklausti, kur mes esame. Grasino ir kankino. Mariutei taip trenkė kažkuo į galvą, kad net kraujas per ausis ėmė bėgti. Ilgai jai skaudėjo ausis visą gyvenimą atsiliepė. Pamačiusios, kad pakliuvom stribams, kad būsim išvežtos į Sibirą, ėmėme dainuot. Broliai, išgirdę mus dainuojant, suprato, kad mes įkliuvome ir nėjo namo. Jie ir liko neišvežti. O mūsų du labai sargūs šunys nelojo, nes juos atėjūnai užmušė. Mus išvežus, gyvenamąjį namą nuvežė į Valiulius ir perstatė į arklidę. Kiti pastatai buvo panaudoti naujai besikuriančio kolūkio reikmėms. Kokie tie stribai buvo? Mus vežę stribai buvo labai žiaurūs. Mus išvežė, kaip šiandien atsimenu, gegužės 22 dieną. Tą ankstyvą rytą buvo tirštas rūkas. Kai mus pakavo, norėjau dar pasiimti maišelį pikliavonės, bet stribas nutraukė jį man nuo nugaros ir atėmė. Šokau tada pasiimti veltinius. Kitas stribas man užstatė koją ne! Peršokau per jo koją ir vis tiek pastvėriau.Vėliau Sibiro šaltyje tie veltiniai labai pravertė. O mūs broliai išsislapstė, kol viskas lyg ir aprimo, bet ir juos dar tampė, tardė Į kur jus tada išvežė? Išvežė mus į Krasnojarsko kraštą, Mansko rajoną, į miško pramonės ūkį. Vargui, nepritekliams, pažeminimui, tremčiai pamestos buvom Skotoprogon kaime. Bet jau nenoriu po tą liūdną praeitį braidyti...
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |