Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

„Dzūkas – Dainavos partizanas“

Dr. Aldona Kačerauskienė

Lietuvos okupacijos 70-mečio, Gedulo ir vilties dienos renginiai, skirti tragiškoms netektims ir pasipriešinimo atminimui, prasidėjo parodos „Dzūkas – Dainavos partizanas“ atidarymu Seimo parodų galerijoje, minint jo žūties 60-metį. Žodį tarė Seimo nariai Arimantas Dumčius, Algis Kašėta, Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, istorikas Darius Juodis. Prisiminimais dalijosi giminaičiai.

L. Baliukevičių-Dzūką išgarsino jo dienoraštis, istoriko A. Kašėtos surastas KGB archyvuose. Dienoraštyje – sunki partizanų buitis žvyro duobėje įrengtoje slėptuvėje, kurioje lyjant varva vanduo, vis žiauresnės kovos su okupantu vaizdai, vidinio gyvenimo monologai ir tėvynės meilė: „Tėvynę myliu kas dieną vis karščiau“. Šis partizano testamentas buvo rašomas sau, autorius prašė jo asmeninių dokumentų neskelbti. Tačiau kai kuriuose puslapiuose išreikšta viltis, kad dienoraštį skaitys nepriklausomos Lietuvos žmonės. Todėl tekstus, rašytus 1948 m. birželio 23 d. – 1949 m. birželio 6 d., A. Kašėta ryžosi  paskelbti. „Dzūko dienoraštį“ išties skaitė ir tebeskaito nepriklausomos Lietuvos žmonės – knyga susilaukė net trijų laidų. Lionginas Baliukevičius-Dzūkas gimė 1925 m. sausio 1 dieną Alytuje, pasiturinčių žmonių šeimoje. Tėvai turėjo namą, lentpjūvę, todėl jiems nesunku buvo vaikus leisti mokytis. Lionginas studijavo Vytauto Didžiojo universitete mediciną ir svajojo apie ramų, pilnavertį gyvenimą, bet buvo įsuktas į okupantų sukeltą pilną pavojų ir išbandymų sūkurį. 1944 metais jis įstojo į Vietinę rinktinę, tapo Tėvynės apsaugos rinktinės nariu, buvo suimtas nacių ir išvežtas į Čekoslovakiją. 1945 m. pavasarį pateko į sovietų kariuomenės nelaisvę, kalėjo lageriuose. 1946 metais jam pavyko pabėgti. Grįžęs į Lietuvą, jis tapo Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės „Geležinio vilko“ rinktinės partizanu, vėliau grupės štabo viršininku, Dainavos apygardos vado adjutantu ir apygardos štabo spaudos ir informacijos skyriaus viršininku, nuo 1949 – apygardos ir Kazimieraičio rinktinės vadas, laikraščių „Laisvės varpas“ ir „Dainavos partizanas“ redaktorius. 1950 m. birželio 24 dieną Žaliamiškyje (Leipalingio vlsč.) esantis  bunkeris buvo apsuptas MVD kariuomenės. Dzūkas ir kiti bunkeryje buvę partizanai nusišovė. L. Baliukevičiaus-Dzūko nuopelnai buvo aukštai įvertinti: 1949 m. jis apdovanotas 2 laipsnio, 1950 m. (po mirties) 1 laipsnio partizano Laisvės kovos kryžiumi su kardais; 1997 m. jam suteiktas Kario savanorio statusas, 1989 m. apdovanotas Vyčio kryžiaus 1 laipsnio ordinu.

Renginyje prisimintas ir pusantrų metų jaunesnis Liongino brolis Kostas (slap. Tylius, Rainys), Dzūkijos partizanų vadas. Jis studijavo Vytauto Didžiojo universitete Mechanikos fakultete, nuo 1948 metų tapo partizanų ryšininku, Dainavos apygardos partizanu, 1949 m. 05 – 1950 m. 09 buvo Lietuvos (Nemuno) srities vado adjutantas, Vėliau tapo visuomeninės dalies, štabo Žvalgybos skyriaus viršininku, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vado padėjėju visuomeniniams uždaviniams, redagavo srities laikraštį „Partizanas“. 1951 m. vasario 16 dieną MVD kareivių apsuptas bunkeryje, esančiame Jaunonių kaime (Jiezno r.), nusišovė.

Abu broliai gimė, užaugo, siekė mokslo neapklausomoje Lietuvoje ir taip mylėjo tėvynę, kad būdami vos 25 metais amžiaus, laisva valia padėjo galvas kovose už jos laisvę.

© 2010 „XXI amžius“