Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Įspūdingas Kunigų metų uždarymas

Mindaugas BUIKA

Birželio 11 dieną Romos Šv. Petro aikštėje vykusiose Kunigų metų uždarymo iškilmėse dalyvavo beveik 15 tūkstančių kunigų iš daugiau kaip 90 pasaulio šalių

Šventasis Tėvas aukoja istorines Kunigų metų uždarymo šv. Mišias

Akimirkos iš Kunigų metų uždarymo renginių Romoje

Kunigystė – ne „profesija“, bet sakramentas

Per praėjusius Kunigų metus popiežius Benediktas XVI įvairiomis progomis yra išsakęs daug svarbių minčių apie dvasinės tarnystės prasmę ir nepakeičiamumą. Tačiau jo homiliją užbaigiant šių metų šventimą, kaip ir pačią Švč. Jėzaus Širdies celebraciją, galima tikrai vadinti išskirtine. Birželio 11 dieną Romos Šv. Petro aikštėje vykusiose iškilmėse dalyvavo beveik 15 tūkstančių kunigų iš daugiau kaip 90 pasaulio šalių. Kartu su jais ir Šventuoju Tėvu šv. Mišias aukojo 80 kardinolų bei 350 arkivyskupų ir vyskupų. Gausi buvo ir Lietuvos  dvasininkijos delegacija, kurią sudarė 35 kunigai ir trys hierarchai – Panevėžio, Telšių ir Vilkaviškio ganytojai vyskupai Jonas Kauneckas, Jonas Boruta ir Rimantas Norvila.

Istorinėms apeigoms vadovavęs popiežius Benediktas XVI naudojo Eucharistijos šventimui kieliką (liturginę taurę), priklausiusį pačiam pasaulio kunigų dangiškajam globėjui Arso (Prancūzija) klebonui šv. Jonui Marijai Vianėjui (1786–1859). Kaip tik šiam, Šventojo Tėvo žodžiais tariant, kunigiškos tarnystės tobulam modeliui ir buvo dedikuoti Kunigų metai, prisimenant šventojo Arso klebono 150-ąsias mirties metines. Per praėjusius mėnesius Arso šventovę aplankė gausios nacionalinės kunigų delegacijos, čia buvo surengti sielovados aktualijoms skirti kongresai bei rekolekcijos.

Kunigų metų šventimo svarbiausias tikslas buvo pabrėžtinai priminti, kad kunigiška tarnystė nėra visuomeninių pareigų atlikimas (arba dar viena „biznio“ kryptis), – kartais toks įspūdis gali susidaryti iš protestantiškų bendruomenių ar sektų veiklos, kai į tas pareigas skiriami labai kontraversiški asmenys. „Kunigystė nėra įprasta „profesija“, tai – sakramentas“, – kalbėjo homilijoje Benediktas XVI, pažymėdamas, kad kunigas „atlieka tai, ko joks žmogus pats iš savęs negali padaryti: Kristaus vardu jis taria nuodėmių atleidimo žodžius ir Dievas perkeičia žmogaus gyvenimą“. Tik sakramentinė kunigystė gali perkeisti duoną ir vyną į prisikėlusio Kristaus kūną ir kraują, kas atveria pasaulį Dievui ir suvienija su Juo.

Nurodęs į Viešpaties nepaprastą ryžtą atsiduoti į silpnojo žmogaus rankas (su pasitikinčia „kunigystės“ formacija), Popiežius sakė, kad Kunigų metais kaip tik siekta išreikšti džiaugsmingą padėką už šią malonę. „Mes norėjome dar kartą jauniems žmonėms pademonstruoti, kad šis (kunigystės) pašaukimas, ši bičiulystė Dievo tarnyboje ir su Dievu egzistuoja ir kad Dievas laukia iš mūsų patvirtinančio „taip“ ištarimo“, – aiškino birželio 11-osios pamaldose Šventasis Tėvas. Taigi, dvasinių pašaukimų skatinimas buvo svarbi Kunigų metų minėjimo detalė ir jų išaugimo mastas vietinėse Bažnyčiose ir diecezijose atspindės to celebravimo realų turiningumą ir organizuotumą.

Meldimas atleidimo už nusižengimus

Be abejonės, šios pastangos, kaip ir katalikiškosios kunigystės bruožų (celibato, šventumo, pasiaukojimo) iškėlimas, labai nepatiko laicistinėms jėgoms, kurios siejasi su tuo, ką popiežius Benediktas XVI homilijoje įvardijo „priešo“ sąvoka. Tradiciniame Bažnyčios mokyme „priešo“ samprata reiškia nuorodą į Šėtoną, kuris, anot Šventojo Tėvo, norėtų, kad kunigystė „iš viso išnyktų ir kad Dievas galutinai būtų išstumtas iš pasaulio“. Todėl tai nebuvo atsitiktinis sutapimas, kad bandant diskredituoti patį dvasininkijos luomą Kunigų metais apogėjų pasiekė planinga propaganda, pabrėžianti atskirų seksualinių nusikaltimų faktus. Popiežius pripažino, kad iškeltos kunigų nuodėmės iš tikrųjų yra sunkios, nes tampa priešingybe pačiai tarnystės esmei. „Dėl to mes dar kartą meldžiame Dievo ir nukentėjusiųjų atleidimo, pasižadėdami daryti viską, kas įmanoma, kad užtikrintume, jog tokie piktnaudžiavimai daugiau niekada nebevyktų“, – kalbėjo Benediktas XVI.

„Ir priimdami vyrus į kunigišką tarnystę, ir rengdami juos, mes darysime viską, ką galime, kad būtų įvertintas pašaukimų autentiškumas, ir lydėsime kunigus jų (sielovados) kelionėje, kad Viešpats juos saugotų ir globotų rūpesčių kupinose situacijose ir visuose gyvenimo pavojuose“ – sakė Šventasis Tėvas.

Taigi, Bažnyčios priešininkų užmačios nesumenkino Kunigų metų šventimo tikslų, nors taip galėjo atsitikti, jeigu būtų stengiamasi šlovinti tik tos tarnystės žmogiškuosius aspektus. Tačiau atsitiko visiškai priešingai, kadangi mes stiprėjome dėkodami Dievui už (kunigystės) dovaną, kuri nors ir laikoma trapiuose „moliniuose induose“ (su būdingomis žmogaus prigimties silpnybėmis), bet kuri, nuolat atnaujinama, leidžia pasaulyje reikštis Jo meilei, tvirtino Šventasis Tėvas. Kunigystės apvalymas yra būtinas jos ateičiai, kaip  vis didesnis tos iš Dievo gautos dovanos pripažinimas ir vertinimas. Į Viešpaties drąsą ir nuolankumą patikėti sakramentinę kunigystę silpnam žmogui privalu atsiliepti panašia drąsa ir nuolankumu bei ištikimai laikytis jos reikalavimų.

Popiežius pabrėžė, jog labai prasminga celebruoti Kunigų metų uždarymo kulminaciją būtent Švč. Jėzaus Širdies liturginėje šventėje. Tuo būdu prisimenama, kad „Jėzaus kunigystė, kuri giliai įsišaknijusi Jo širdyje, kartu parodo mums visos kunigiškos tarnystės amžinąjį pagrindą ir tikrąjį kriterijų“. Komentuodamas šv. Jono pasakojimą apie Jėzaus nukryžiavimą, kad kai „vienas kareivis ietimi perdūrė Jam šoną (tai yra širdį), tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34), Popiežius aiškino, kad ta vandens ir kraujo srovė yra nuoroda į pagrindinius sakramentus, kuriais Bažnyčia gyvena: Krikštą ir Eucharistiją, ir kurių celebravimui yra skirta kunigystė.

Mylinčio ganytojo lazda ir vėzdas

Homilijoje, komentuodamas dienos liturgijoje giedotą 23-ią psalmę, kurioje patvirtinama, kad „Viešpats – mano Ganytojas, man nieko netrūksta“, Benediktas XVI pripažino, kad šiandienos žmogus tokios globos dažnai nebenori priimti. Dabartiniame pasaulyje vis dar daroma prielaida dėl Kūrėjo buvimo, tačiau teigiama, kad po pradinio kūrimo proceso Dievas tarsi pasitraukė į šalį, palikdamas žmonijai visišką savarankiškumą. „Tačiau kaip yra puiku ir paguodžiama žinoti, jog yra kažkas, kas mane myli ir mane prižiūri. Dar yra svarbiau žinoti, kad yra Dievas, kuris mane žino, mane myli ir manimi rūpinasi“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Toks yra Viešpaties mokymas Evangelijoje – „aš pažįstu savąsias (aveles) ir manosios pažįsta mane“ (Jn 10, 14) – kuris formuoja ir Bažnyčios kunigų užduotį. „Dievas nori, kad mes, kunigai, kiekviename istorijos laikotarpyje dalintumėmės su Juo žmonių rūpesčiais“, – aiškino Popiežius. Toje pačioje psalmėje guodžiamasi, kad Ganytojas užtikrintai saugo žengiant per tamsiausią slėnį, kad visuose pavojuose Ganytojo lazda ir vėzdas apgins mane. Anot Benedikto XVI, tai taip pat yra aiški nuoroda į Bažnyčios ir kunigo tarnystę, nes kartais „Bažnyčia taip pat turi panaudoti ganytojo lazdą, kuria apginamas tikėjimas nuo tų, kurie jį falsifikuoja, nuo tendencijų, kurios kelia sumaištį kaimenėje“. Ir šis simbolinės lazdos naudojimas, kova su Bažnyčios  magisteriumo iškraipymu iš esmės yra meilės tarnystė. Kita vertus, su meile nieko bendra neturi toleravimas elgesio, kuris yra nesuderinamas su kunigo gyvenimu, pažymėjo Šventasis Tėvas. Taip pat tikrai ne meile vadovaujasi tie, kas leidžia plisti erezijoms, kurie užmiršta, kad tikėjimas yra ne mūsų išradimas, bet brangi Dievo dovana. Taigi, kartais ganytojo lazda gali pasitarnauti ir kaip vėzdas, kuris padėtų žmonėms žengti sunkiais keliais ir sekti Viešpatį.

Popiežiaus Benedikto XVI vadovautos įspūdingos Kunigų metų uždarymo šv. Mišios buvo pradėtos dalyvių apšlakstymu švęstu vandeniu. Šį atgailos aktą su Šventuoju Tėvu atliko keturi kardinolai. Po homilijos koncelebravę kunigai, vyskupai ir kardinolai Popiežiaus akivaizdoje atnaujino sakramentinės kunigystės pasižadėjimus. Šv. Mišias užbaigė Benedikto XVI vadovautas visų pasaulio Katalikų Bažnyčios kunigų, kurių yra apie 400 tūkstančių, paaukojimas Nekalčiausiajai Marijos širdžiai, kad jie „ištikimai įgyvendintų  dangiškojo Tėvo valią“. Atsiklaupęs prieš Dievo Motinos atvaizdą, Popiežius meldė jos užtarimo, kad su Šventosios Dvasios pagalba Bažnyčia būtų „atnaujinta kunigų, kurie yra šventė“. Baigiant apeigas Šventasis Tėvas linkėjo vyskupams ir kunigams „būti šventais ir kitus vesti į šventumą, visuomet derinti savo gyvenimą su Kristaus Kryžiaus slėpiniu“.

© 2010 „XXI amžius“