Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Šventasis Tėvas apie dvasinės tarnystės aktualijas

Mindaugas BUIKA

Kunigai iš Lietuvos Justinas Aleknavičius, Ričardas Doveika ir Arūnas Kesilis Kunigų metų uždarymo maldos budėjime

Popiežius Benediktas XVI vadovauja maldos budėjimui

Į Romą buvo atvykę dvasininkai iš viso pasaulio

Grupė Kinijos dvasininkų Kunigų metų uždarymo renginiuose

Norisi, kad Kunigų metai nesibaigtų

Svarbi Kunigų metų uždarymo renginių Romoje dalis buvo iš viso pasaulio atvykusių tūkstančių dvasininkų maldos budėjimas su popiežiumi Benediktu XVI, kuris atsakinėjo į jų klausimus apie sielovados aktualijas. Birželio 10-osios vakarą Šv. Petro aikštė tiesioginiais televizijos tiltais buvo sujungta su įvairiomis planetos vietovėmis, kuriose buvo išsakyti liudijimai apie sakramentinės kunigystės svarbą. Šventosios Žemės katalikų patriarchalinis vikaras vyskupas Viljamas Šomalis kalbėjo iš Jeruzalės Vakarienbučio šventovės, kurioje Jėzus įsteigė Eucharistijos ir kunigystės sakramentus. Liudijimai apie Šv. Jono Vianėjaus gyvenimą buvo perduoti iš Arso miestelio Prancūzijoje, kur klebonavo kunigų dangiškasis globėjas. Pastoracinės veiklos bruožais dalijosi kunigai, besidarbuojantys Argentinos sostinės Buenos Airių varginguose kvartaluose, prieštaringu gyvenimo būdu garsėjančiame kino industrijos centre Holivude (Kalifornijos valstija, JAV). Pasisakė šešis vaikus išauginusi vokiečių šeima, kurių du sūnūs mokosi kunigų seminarijoje, o viena duktė pasirinko vienuolinį pašaukimą. Kalbėjo šventimams besiruošiantis jaunas diakonas ir pagyvenusi klauzūrinės kongregacijos vienuolė, kuri nuolat adoruoja ir meldžiasi už kunigus.

Antroji maldos budėjimo dalis prasidėjo į Šv. Petro aikštę atvykus Šventajam Tėvui, kurį sveikindamas Kunigų kongregacijos prefektas kardinolas Klaudijus Umešas sakė, kad pastarieji metai daug pasitarnavo „skatinant visos dvasininkijos vidinį atsinaujinimą ir evangelinį liudijimą, kuris tapo dar stipresnis ir reikalingesnis šiuolaikiniam pasauliui“. Kardinolas sakė norįs, kad „Kunigų metai niekada nesibaigtų, kaip kad neturi pabaigos mūsų šventumo ir tikrojo tapatumo siekis“.

Tokia yra kiekvieno kunigo žemiškoji kelionė, kuri prasideda teologijos studijomis seminarijoje ir tęsiasi iki paskutinių gyvenimo dienų, kaip nuolatinis formacijos procesas. Joje, kaip ypač buvo pabrėžta šiais Kunigų metais, „mus visuomet guodžia ir palaiko nepertraukiama Bažnyčios malda ir visų tikinčiųjų dvasinė parama“. Kardinolas K. Umešas dėkojo popiežiui Benediktui XVI už tai, „ką jis darė, daro ir toliau darys dėl visų kunigų, netgi dėl tų, kurie pasiklydo savajame kelyje. Mes žinome, kad Jūsų Šventenybė jau atleidote ir visada atleisite netgi tiems iš mūsų (kunigų), kurie suteikė jums skausmą“.

Po šių prasmingų sveikinimų buvo skaitoma ištrauka iš Šventojo Rašto, paskui Popiežius atsakinėjo į iš visų kontinentų kunigų užduodamus klausimus. Popiežius Benediktas XVI, kaip įprasta, kalbėdamas be jokių užrašų, vėl stebino minčių tikslumu, toliaregiškomis įžvalgomis bei nepaprastu atvirumu.

Teologijoje reikia vengti „proto arogancijos“

Pirmąjį klausimą uždavė Amerikos žemynui atstovavęs brazilas kunigas Žozė Eduardas Oliveira, kuris prašė patarti, ką daryti tais atvejais, kai dvasininkui tenka labai didelis krūvis, kai tenka aptarnauti kelias parapijas, o bendra sekuliarizuota aplinka patvirtina, kad krikščioniškasis tikėjimas yra susilpnėjęs. Popiežiaus Benedikto XVI nuomone, yra svarbu, jog tikintieji matytų, kad kunigas ne atlieka įprastą profesinį darbą nustatytomis valandomis, po kurių gyvena sau, bet kad yra žmogus, kuris tiesiog liepsnoja ir yra kupinas meilės Viešpačiui ir savo žmonėms. Tuo pat metu kunigai turi rasti laiko poilsiui ir suprasti, kad vis tiek visko negalės padaryti savo ribotomis žmogiškomis jėgomis.

Kunigui savo įtemptoje veikloje tenka rinktis prioritetus, kurių pagrindiniai yra trys. Šventasis Tėvas pirmiausia nurodė į Eucharistijos ir kitų sakramentų šventimą, ypač sekmadieniais, kad tikintieji galėtų dalyvauti sakramentiniame gyvenime. Antrasis prioritetas yra Dievo Žodžio skelbimas ir homilijos, o trečiasis – artimo meilės liudijimas, ypač vargšams, mažiesiems ir kenčiantiems. „Malda neturi būti nuošalėje, nes melstis yra kunigo „profesija“, taip atstovaujant ir tiems, kurie nežino kaip melstis ar neranda tam laiko, – kalbėjo Popiežius. – Individuali malda, ypač Valandų liturgija, yra esminis palaikymas mūsų sieloms ir visai mūsų veiklai.“

Įdomų klausimą uždavė Afrikos atstovas Dramblio Kaulo Kranto kunigas misionierius Matijasas Anjeras, kuris atkreipė dėmesį į atotrūkį tarp Bažnyčios magisteriumo ir teologijos, kai pastarojoje menkinama krikščioniška tiesa ir pateikiama daugiau asmeninė nuomonė. Benediktas XVI, kuris pats laikomas vienu žymiausių dabarties teologų, pripažino piktnaudžiavimo teologija problema, tada ta teorija išreiškia tik proto aroganciją, nestiprina tikėjimo ir menkina Dievo buvimą pasaulyje. Bet tokios teologinės mados greitai pasensta ir prieš kiek laiko atrodžiusios labai moksliškomis, dabar vertinamos kaip juokingos.

Bet taip pat yra tikroji teologija, kuri kyla iš meilės Dievui, meilės Kristui ir nori įeiti į gilesnę bendrystę su Juo. Dėl to Šventasis Tėvas ragino teologus būti drąsiais ir nesibaiminti „mokslo fantazmo“, nesukaustyti savęs kiekviena madinga momento hipoteze, bet mąstymo pagrindu visuomet laikyti Bažnyčios tikėjimą, kuris visais laikais atveria kelią į tiesą. Lavinimasis teologui yra svarbus, bet jis turi būti kritiškas, o pagrindiniu vertinimo kriterijumi visada lieka tikėjimas. Tokiu svarbiu kriterijumi yra tikėjimo pagrindų sąvadą pateikiantis „Katalikų Bažnyčios Katekizmas“, kuriuo vadovaujantis galima vertinti, kiek yra priimtina atskira teologinė mintis.

Kunigo celibatas – amžinybės laukimo ženklas

Europos dvasininkijos vardu aktualų klausimą popiežiui Benediktui XVI uždavė slovakas kunigas Karolis Mikloška, šiuo metu atliekantis sielovadinę tarnystę Rusijoje. Jis paprašė dar kartą paanalizuoti bažnytinio celibato giliąją prasmę, kadangi šiuolaikiniame pasaulyje ji kelia daug diskusijų. Atsakydamas Šventasis Tėvas pabrėžė, kad teisingai celibatą galima suprasti tik kunigo bendrystės su Kristumi (ypač celebruojant Eucharistiją) šviesoje. Tokiu būdu celibatas išreiškia Prisikėlimo ateities, naujojo pasaulio laukimą, kuris yra už žemiškosios santuokos ribų. Mūsų pasaulyje, kuriame žmonės galvoja tik apie dabartį ir dažnai užmiršta amžinybę, kunigiškas celibatas yra gyvas tos ateities liudijimas bei priminimas.

Popiežius Benediktas XVI taip pat pažymėjo, kad Katalikų Bažnyčios dvasininko celibatas skiriasi nuo dabar vis labiau madingo nenoro tuoktis. Pastaruoju atveju tiesiog savanaudiškai vengiama įsipareigojimo, norima išlaikyti asmeninę laisvę, kad kiekvieną akimirką galėtume elgtis pagal savo įgeidžius. Kunigo celibatas yra galutinio „taip“ sakymas, esminis įsipareigojimo ir ištikimybės aktas, todėl  galima vadinti biblijine santuokos forma. Agnostiniam pasauliui, kuriame nebelieka vietos Dievui, celibatas gali atrodyti skandalingas, tačiau  reikia siekti, kad šis mūsų tikėjimo skandalas nušviestų kunigiško gyvenimo pilnatvę.

Atsakydamas į Azijos atstovo japonų kunigo Acušio Jamašitos klausimą dėl to, kaip dvasininkui išvengti perdėto klerikalizmo ir atsiribojimo nuo pasaulio reikalų, Šventasis Tėvas sakė, kad Eucharistijos šventimas yra būdas atsiverti kitiems. Nurodęs į šv. Augustino mokymą, kad tikrasis krikščioniškas pasiaukojimas įmanomas tik suvokiant buvimo vieno Kristaus Kūno sudėtine dalimi, popiežius Benediktas XVI sakė, kad Eucharistijos, kaip išsilaisvinimo iš „savęs“ mokyklos priėmimas, leidžia darbuotis dėl pasaulio išganymo ir gerovės. Motina Teresė iš Kalkutos (Indija) juk taip pat savo garsiąją veiklą tarp vargšų ir atstumtųjų pradėdavo nuo tabernakulio statymo Eucharistijos adoravimui.

Paskutinį klausimą dėl aktualaus dvasinių pašaukimų skatinimo uždavė Australijos kunigas Antonis Dentonas. Atsakydamas Šventasis Tėvas pabrėžė, kad iškilusi „didelė pagunda “ į kunigystę žiūrėti kaip į paprastą profesiją ir siekti palengvinti šio pašaukimo reikalavimus ir sąlygas. Bet tai (kaip patvirtina protestantiškų bendruomenių patirtis) neišspręstų šių problemų ir iškeltų naujas. Pašaukimų ugdymui popiežius Benediktas XVI mato du kelius: tai atkakli ir ištverminga malda, su pasitikėjimu laukiant Viešpaties atsako, ir įtikinamas kunigiškos tarnystės liudijimas. Jauni žmonės turi matyti įspūdingus šio liudijimo pavyzdžius ir gauti pačių dvasininkų drąsius paraginimus, kurie padėtų atsiverti pašaukimams gyvenamoje aplinkoje.

© 2010 „XXI amžius“