| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Palaimintuoju paskelbtas jaunas slovėnų kankinys Mindaugas BUIKA
Pabrėžtas pamaldumas Eucharistijai Pastaruoju metu, minint Rytų Europoje vykusių didžiųjų politinių permainų sukaktį, Bažnyčia stengiasi pagarsinti kovotojų už tikėjimo laisvę pavyzdžius, ypač svarbius jaunųjų katalikų kartų ugdymui. Vienu tokių pavyzdžių galima laikyti ir devyniolikmečio studento Lozjės Grozdės beatifikaciją neseniai celebruotą Slovėnijoje. L. Grozdė buvo nužudytas komunistų Antrojo pasaulinio karo metais. Jo iškėlimo į Bažnyčios altoriaus garbę iškilmės vyko birželio 13 dieną Celjės mieste per nacionalinio Eucharistinio kongreso uždarymą. Iškilmėms vadovavo popiežiaus Benedikto XVI atstovas, Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė. Tai buvo didelė visos katalikiškos slovėnų tautos šventė. Į pamaldas antrame pagal dydį šalies miesto stadione susirinko beveik 35 tūkstančių piligrimų minia. Kartu su Vatikano kardinolu šv. Mišias aukojo 18 vietinių ir kaimyninių užsienio šalių vyskupų bei 750 kunigų. Slovėnijoje, kuri priklausė dabar jau nebeegzistuojančiai Jugoslavijai, gyvena 2 milijonai žmonių, kurių 86 proc. yra katalikai. Šalyje veikia šešios diecezijos su 784 parapijomis, sielovadoje darbuojasi vienuolika vyskupų ir daugiau kaip 1100 diecezinių kunigų bei kunigų vienuolių. Birželio 13 dieną Romos šv. Petro aikštėje popiežius Benediktas XVI, susitikęs su piligrimais sekmadienio Viešpaties Angelas maldai, kalbėjo apie jauno kankinio L. Grozdės beatifikaciją. Jis pažymėjo, kad naujasis slovėnų palaimintasis rodė ypatingą pamaldumą Eucharistijai, kuris palaikė jo tikėjimą, gebėjimą aukotis dėl sielų išganymo. Šventasis Tėvas priminė ir palaimintojo L. Grozdės aktyvų apaštalavimą pasaulietiniame Katalikų akcijos sąjūdyje, kuris daugelį jaunų žmonių atvedė prie Kristaus. Beatifikacijos šv. Mišių homilijoje kardinolas T. Bertonė taip pat pažymėjo, kad jaunasis tikėjimo kankinys nuo vaikystės metų per intensyvią tikėjimo praktiką Eucharistijos adoracijoje savotišku būdu mokėsi Jėzaus mokykloje, taip ugdydamas supratimą, ką reiškia gyvenimo auka. Šis pavyzdys atskleidžia Slovėnijos Bažnyčios istoriją su praėjusio šimtmečio patirtais persekiojimais svetimšalių okupacija, pilietiniais neramumais ir ateistinio komunizmo režimo valdymu kai Eucharistija buvo pagrindinė versmė, kurioje žmonės ieškojo paramos, stiprybės ir paguodos. Vatikano valstybės sekretorius reiškė viltį, kad palaimintojo L. Grozdės liudijimas stiprins jaunųjų slovėnų tvirto tikėjimo raišką, kas aktualu šiandienos nukrikščionėjusiame pasaulyje. Sukrečia komunistinis susidorojimas Lojze Grozdė gimė 1923 m. gegužės 27 dieną Zgornje Vodale kaime,Tržiščės parapijoje, Žemutinės Karniolos (Štirijos) regione. Jis buvo nesantuokinis vaikas, kurį jauna motina paliko giminių globai. Jaunuolis mokėsi internatinėje mokykloje, vėliau Liublianos klasikinėje gimnazijoje. Studijomis rūpinosi jį globojusi teta. Berniukas buvo darbštus ir pamaldus, puikiai mokėsi, rašė publicistinius kūrinėlius, kupinus religinės ir tautinės dvasios. Priklausydamas Katalikų akcijos sąjūdžiui, kartą pranašiškai savo publikacijoje parašė, kad ši narystė jį įpareigoja pasirengti aukai, net iki kankinystės ar mirties. Jaunuolis dažnai adoruodavo Eucharistiją, kurią vadino gyvenimo Saule. Baigiantis mokslams gimnazijoje, prasidėjo Antrojo pasaulinio karo kovos. Slovėnija buvo Italijos fašistų ir Vokietijos nacių okupuota. Vaikino tolesnės studijos strigo dėl kovų su šalyje veikusiais Josifo Tito vadovaujamais komunistų partizanais, todėl L. Grozdė pasiliko sostinėje Liublianoje ir per moksleivių vasaros atostogas. Per 1943-ųjų Naujųjų metų šventę jis paprašė mokslo įstaigos vadovybės leidimo pasisvečiuoti gimtinėje. Pakeliui aplankė draugą, su kuriuo sausio 1-ąją dalyvavo pamaldose Stičnos vienuolyne, kur priėmė šv. Komuniją (paskutinį kartą savo trumpame gyvenime). Toliau keliauti sekėsi sunkiai, kadangi komunistų partizanai buvo išardę geležinkelio bėgius ir įprastas traukinių eismas nevyko. Teko eiti pėsčiomis, pasinaudojant ir pakeleivingais arklių vežimais. Netoli Mirnos miestelio buvo komunistinių partizanų pasalos sustabdytas ir suimtas. Tardant įtarus, jog vaikinas galėtų būti fašistų šnipas, su juo buvo susidorota. Komunistams didelį nepasitikėjimą sukėlė vaikino literatūra: asmeninė maldaknygė, Tomo Kempiečio knyga Kristaus sekimas ir bukletas apie Dievo Motinos apsireiškimus Fatimoje. Po patirtų kankinimų L. Grozdė buvo nužudytas. Jo kūnas su smurto žymėmis valant sniegą buvo aptiktas 1943 metų vasario 23 dieną. Žinia apie nekalto jauno studento žūtį sukrėtė apylinkių gyventojus, ypač Liublianos moksleiviją. Jis buvo palaidotas Šentruperto kapinėse, kadangi į gimtąją Tržiščės parapiją dėl karinės situacijos buvo sunku nugabenti. L. Grozdės kapas iš karto tapo populiaria jaunų slovėnų katalikų piligrimystės vieta. Nors pokario metais Slovėnijoje įsitvirtinęs komunistų režimas draudė viešai kalbėti apie L. Grozdės mirtį, tačiau garsas apie jo kankinystę ir šventumo reputaciją tikinčiųjų bendruomenėje išliko tvirtas. Jau po jugoslaviškojo komunizmo žlugimo ir Slovėnijos nepriklausomybės iškovojimo, 1993 metais minint L. Grozdės žūties 50-ąsias metines, Liublianos arkivyskupija pradėjo jo kankinystės pripažinimo ir kanonizacijos proceso bylą. 1996 metais pirmą kartą lankydamasis Slovėnijoje popiežius Jonas Paulius II kalbėjo, kad Dievo tarnas L. Grozdė yra vienas iš daugybės nekaltų komunizmo aukų, kurios patvirtina kankinystės triumfą, kaip neišdildomą atminimą ir paskatą. 2010 m. kovo 27 dieną popiežius Benediktas XVI patvirtino Šventųjų skelbimo kongregacijos dekretą apie jo kankinystės pripažinimą, atvėrusį kelią į L. Grozdės beatifikaciją. Anot naujojo palaimintojo bylos postulatoriaus kunigo Igorio Luzaro, toks vieno iš didžiųjų slovėnų pagerbimas suteikia svarbų dvasinį stimulą šalies katalikams, ypač jauniems žmonėms. L. Grozdė yra pirmasis Slovėnijoje palaimintuoju paskelbtas komunizmo kankinys, nors panašių beatifikacijos bylų užvesta ir daugiau. 1999 metais Slovėnijoje beatifikuotas vietos vyskupas Antonas Martinas Slomšekas, gaivinęs tautos dvasinį atgimimą XIX amžiuje.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |