|
Eikime paskui Kūrėją ir Atpirkėją
Kaip anuomet Viešpats Jėzus kvietė žmones sekti Jį, taip ir dabar Jis tai daro. Sek paskui mane! (Lk 9, 59), tai laiko užgrūdintas evangelizacijos metodas, kuris yra visiems suprantamas ir amžinai šiuolaikiškas. Tačiau iš kai kurių Jėzaus kviečiamų asmenų besiveržiantys tam tikri atsikalbinėjimo atodūsiai liudija, kad jie, prieš pradėdami sekti Juo, pirmiau nori sprukti nuo Jo. Antai vienas jų sakė: Jėzau, suteik man valandžiukę savo svarbius reikalus sutvarkyti. Kai tik palaidosiu tėvą, tuoj pat pas Tave sugrįšiu ir tada jau niekados Tavęs nepaliksiu. O kitas kandidatas į Kristaus sekėjus porijo, kad jam visų pirma būtinai reikia atsisveikinti su brangiais šeimynykščiais, su kuriais tiek daug metų viskuo vargais ir džiaugsmais dalintasi...
Netenka abejoti begaliniu Jėzaus gerumu. Jis bematant galėjo tuos žmones palaiminti ir tarti: Eikite namo, atlikite visa, kas jums labai svarbu, ir po to nedelsdami grįžkite pas mane. Tačiau Kristus šių žodžių neištarė, nes puikiai žinojo: jei jie dabar grįš namo, jų apsisprendimas sekti Jį bus paskandintas gailiose namiškių ašarose. Deja, kas visą širdį atlapoja tik prigimtinės meilės veikimui, tiems visada iškyla realus pavojus aklai paklusti gimdytojų (neretai vien egocentriškiems) maldavimams, grasinantiems sunaikinti dieviškos malonės želmenėlį, kuris turėjo išaugti į daugiašakį Kristaus sekėjo pašaukimo medį.
Šv. Antanas Paduvietis viename pamoksle pateikė tokį palyginimą: Pasakojama apie erelio patelę, padedančią tris kiaušinius, bet trečiąjį išmetančią... Trys kiaušiniai, arba trys erelio mažyliai, atspindi tris teisiojo meiles meilę Dievui, meilę artimui ir meilę sau: šią reikia visiškai išmesti iš savo sąmonės. Savęs meilė yra didelė kliūtis Dievo ir artimo meilei, ji turi būti visiškai atmesta.
Kai tėvai ar kiti namiškiai, pavyzdžiui, šeimos atžalą visaip atkalbinėja nuo pašaukimo siekti kunigystės ar vienuolinio gyvenimo idealų, jie daugiau ar mažiau nusižengia teisingumui, nes Dievo meilę apriboja iki minimumo. Jei tėvai stengiasi beatodairiškai mylėti tik savo vaikus, jie (su savanaudiškumo priemaišomis) myli ir save, nes sau galvoja, kad jų vaikai bus jų patikimiausia gerovės investicija senatvėje. Ką tėvas ar motina, kai susitiks akis į akį su Dievu amžinybėje, galės atsakyti, kai Jis jų paklaus: Kodėl savo vaikus labiau mylėjai sava meile ir ignoravai mano meilės principus? Taigi gimdytojai negali perėti trijų kiaušinių, nes paskutinysis gali tapti jų lemtingo suklupimo akmeniu, komplikuojančiu dabartinį ir būsimąjį gyvenimus.
Mums lieka vienintelis kelias savo gyvenimo žingsnius (Jėzaus pavyzdžiu) ryžtingai, kaip moko šio sekmadienio Evangelija, nukreipti į Jeruzalę, tai yra laisvai apsispręsti sekti Juo net tada, kai teks susidurti su kai kurių žmonių išankstiniu priešiškumu, kurį patyrė Viešpats ir apaštalai, kai Samarijos kaimiečiai įžeidžiančiai nusigręžė nuo jų. Jei kaip apaštalai per gyvenimo kelio nelygumus eisime drauge Jėzumi, mes Jam būsime be galo dėkingi, nes (dar Žemėje gyvendami) išvysime, kaip mūsų širdžių Jeruzalės Kalvarija palaipsniui virsta mūsų nežemiškos Jeruzalės Karalyste.
Sek paskui mane! nebūtinai yra kvietimas iškart apsispręsti tapti kunigu, vienuoliu ar savyje atpažinti pašaukimą į krikščionišką santuoką. Svarbiausia į šį Jėzaus kvietimą atsiliepkime veiksmu pridėkime ranką prie arklo ir nebesižvalgykime atgal, tai yra daugiau nepasiduokime jokiems kompromisams, žalojantiems mūsų bendravimą su gyvuoju Dievu. Ir jokiu būdu nevalia nusiminti, jei pastebėtume, jog mūsų naujojo pašaukimo kelyje dvasinis augimas kartais vyksta pernelyg lėtai.
Tobulėjimo tempą vienas mokytojas visada patikėdavo patiems mokiniams. Niekas nėra girdėjęs, kad būtų jį greitinęs. Jis tai aiškino tokiu palyginimu: Kartą žmogus pamatė drugelį, jo nuomone, per lėtai išsilaisvinantį iš kokono. Todėl jis pradėjo švelniai pūsti. Šiltas oras gerokai paspartino procesą. Tačiau tai, kas pasirodė, buvo ne drugelis, o padaras sudarkytais sparnais. Mokytojas padarė išvadą: Tobulėjimo paspartinti neįmanoma. Jį galima tik sustabdyti.
Kad mūsų uolumas (sekant Kristumi) nuolat augtų, pasak popiežiaus Benedikto XVI, palikime šio pasaulio mirusiųjų darbus ir skelbkime Gerosios Naujienos džiaugsmą. Tuomet mūsų gyvenimo eisenai vadovaus ne mūsų nuodėmių skeletai, bet Dievo laiminančios rankos, neleidžiančios mums išklysti iš dieviškojo pašaukimo kelio.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2010 XXI amžius
|