|
E. Jagomastą ir Vydūną prisiminus
Benjaminas ŽULYS
Tarp žymių mūsų tautos asmenybių esama tokių, kurie prisimenami tik išskirtinėmis progomis. Toks žmogus buvo lietuvių tautos grynuolis knygų leidėjas, draudžiamosios lietuviškos spaudos rėmėjas, laikraštininkas Eurys Jagomastas. Nors pavardė skamba tarsi nelietuviškai, bet jis buvo tikras lietuvis, gimęs Šilutės rajono Lumpėnų kaime (spėjama, kad jo protėviai kilę iš Lenkijos, Mozūrijos krašto).
Neseniai Kauno Juozo Tumo-Vaižganto muziejuje buvo pažymėtos šio iškilaus žmogaus 140-osios gimimo metinės. Muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas, Kauno technologijos universiteto Retų leidinių skyriaus vedėja Nijolė Lietuvninkaitė, Vydūno draugijos pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius ir kiti susitikimo dalyviai papasakojo apie įvairiapusę E. Jagomasto veiklą, jį supusias ryškias asmenybes, bendraminčius. Ypač aktyvi veikla jį siejo su Tilže. Čia 18961941 metais jis turėjo savo spausdinimo ir leidybos firmą Lituanija, bendravo su lietuvių knygnešiais, kitais to meto šviesuoliais. Savo leidykloje jis išleido apie 380 Mažajai Lietuvai ir ypač Didžiajai Lietuvai skirtų knygų. Tarp kitų A. Baranausko, Maironio, V. Kudirkos, J. Tumo-Vaižganto, Vydūno, Lazdynų Pelėdos, Petro Vaičiūno, kitų rašytojų kūrinių. Be to, redagavo ir leido laikraščius Lietuviškas laiškas, Aušra, Naujasis Tilžės keleivis, leido kalendorių Jagomasto lietuviškos kalendros. Tilžės apylinkėse rinko lietuviškus žodžius, posakius, patarles, priežodžius, bendravo su tokiais žymiais žmonėmis kaip Juozas Balčikonis, Kazys Šimonis, Vydūnas, dažnai lankėsi pas prelatą, profesorių Adomą Jakštą-Aleksandrą Dambrauską. E. Jagomastas su kitais šviesuoliais ypač ragino rūpintis lietuvių kalba, ją puoselėti ir mylėti. Beje, jis nepritarė tuo metu gyvavusiam papročiui senas religines knygas deginti arba jas dėti mirusiajam į karstą. Jo dėka nemažai knygų išliko ir dabar puošia ne vieno muziejaus, bibliotekos ar privačią kolekciją.
E. Jagomastas negalėjo pakęsti tuomet Tilžėje gyvavusio vokiškojo nacionalizmo ir savo įsitikinimų neslėpė. Naciams ėmus persekioti patriotą, jis buvo priverstas pasitraukti į okupuotą Lietuvą. Po kurio laiko jį vokiečiai surado ir su visa šeima nuvežę į Panerius 1941 m. rugpjūčio 23 dieną sušaudė
Deja, iki šiol neturime monografijos apie E. Jagomastą, reikėtų ir jo paminklo jo tėviškėje. Tai tikriausiai ateities uždaviniai mūsų šviesuomenei.
E. Jagomastas ypač vertino filosofą, mąstytoją Vydūną. Be kitų jo darbų, išleido knygą Mūsų uždaviniai. Kitąmet sukaks 100 metų nuo pirmojo šios knygos leidimo. Vydūno draugijos vadovas dr. V. Bagdonavičius papasakojo, kad pirmąjį leidinį autorius dedikavo Lietuvių tautai penkiems šimtams metų sukakus po Didžiojo mūšio (po Žalgirio mūšio). Po dešimties metų pasirodė antrasis šio veikalo leidimas, dedikuotas Lietuvių tautai, tvirtinančiai savo nepriklausomybę. Trečią kartą knyga išėjo 1990 m., o ketvirtą kartą šiemet.
Vydūnui rūpėjo ne politinė nepriklausomybė, o dvasinė žmogaus ir tautos laisvė. V. Bagdonavičius teigia, kad Vydūno filosofija kelrodis tas galias ir potencijas ugdant. Deja, per dvidešimt dabartinės nepriklausomybės Lietuvos gyvenimo metų tuo kelrodžiu ne tik nelabai tesinaudota, bet būta ir gana negatyvaus nusiteikimo, o kartais griežtų sovietmečiu atsiduodančių pagrūmojimų jo atžvilgiu
Ketvirtasis Mūsų uždaviniai leidimas yra toks, kokį jį matė antrojo, 1921 metų leidinio skaitytojas. Prieš mūsų akis ne tik Vydūno mintis, bet ir jo naudotas raidynas, kurį jis siūlė priimti kaip lietuviškąjį tautinį raidyną.
© 2010 XXI amžius
|