Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kai mokesčiais apkraunami mažas pajamas gaunantieji

Ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, profesorius Romas Lazutka Autoriaus nuotrauka

Kodėl Lietuvoje iki šiol neįvesti progresiniai mokesčiai? Ar Lietuva šiandienine mokesčių politika nediskriminuoja kai kurių socialinių grupių? Kokius momentus nutyli finansų ministrė Ingrida Šimonytė? Ar Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) peršamas idėjas galima vadinti utopinėmis? Kodėl Rūtos Vainienės vadovaujama įstaiga pavadinta institutu? Ar į Lietuvos žiniasklaidos organizuojamas diskusijų laidas įmanoma pakliūti LLRI oponentams? Į šiuos „XXI amžiaus“ žurnalisto Gintaro Visocko klausimus atsako ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, profesorius Romas LAZUTKA.

Kodėl ankstesnių vyriausybių priimti sprendimai kompensuoti neišmokėtas pensijas dabar pripažįstami tik vyriausio amžiaus pensininkams, o štai jaunesniems pensininkams vilkinama išmokėti pinigus už prarastas pensijas, be to dirbantiems pensininkams buvo nutarta mokėti tik bazinę pensiją? Ar čia nėra diskriminacijos?

Dabar išmokos pristabdomos visiems pensininkams, nes Lietuvoje siautėja krizė. Akivaizdu, kad kai trūksta lėšų, tai prioritetas atiduodamas vyriausiems pensininkams. Omenyje turimas jų itin solidus amžius. Argumentas čia lyg ir logiškas – vyresni gali ir nesulaukti kompensacijų. Bet kartu galima įžvelgti ir sąlyginai jaunesnių pensininkų diskriminaciją. Kodėl vieniems pensininkams grąžinami pinigai, kitiems – ne? Visiems aišku, kad toks žmonių skirstymas į jaunesnius ir vyresnius pensininkus nėra teisingas. Pensininkas yra pensininkas. Statistika byloja, kad miršta ir tie pensininkai, kurie sąlyginai priskiriami jaunųjų grupei.

Panašiai Lietuvoje buvo diskriminuojami ir neįgalieji. Juk dar visai neseniai į įstaigas, parduotuves, kavines, muziejus nebuvo nutiesta takų, kuriais būtų galima atvažiuoti sėdint neįgaliųjų vežimėlyje. Įmonių, parduotuvių, kavinių savininkai teisinosi, esą neįgaliųjų nėra daug, todėl jiems nutiesti specialius takus tiesiog ekonomiškai nuostolinga. Ilgainiui teismai nustatė, jog toks požiūris į neįgaliuosius yra diskriminacinis. Ir įmonių bei parduotuvių vadovai buvo priversti keisti diskriminacinę aplinką. Taigi esu įsitikinęs, jog negalima Lietuvoje diskriminuoti žmonių nei pagal invalidumą, nei pagal amžių. Koks skirtumas, ar pensininkui 75-eri, ar 65-eri metai. Ir vieni, ir kiti savas pensijas užsidirbo.

Požiūris į pensininkus Lietuvoje iš esmės neteisingas. Nors mūsų Konstitucinis teismas sako, kad vaikai turi remti savo senus tėvus, reali situacija kiek kitokia – tai pensininkai tėvai finansiškai remia savo atžalas. Nes vaikai dažnusyk – bedarbiai. Lietuvos pensininkai įpratę gyventi kukliai. Jie ne tik nekeliauja po pasaulį, nepoilsiauja kurortuose – jų net „Akropolyje“ nesutiksi. „Akropolyje“ lankosi daugiausia jaunimas. Vakarų sostinėse – priešingai. Vakaruose pensininkai išlaidauja: leidžiasi į egzotiškas keliones, linksminasi restoranuose, o jaunimas dirba pasiraitojęs rankoves. Pas mus atėjusios tradicijos iš agrarinės aplinkos, kai dirbti tekdavo iki pat mirties ir jokių pensijų niekas niekam nemokėjo.

Kaip Jūs vertinate kai kurių Lietuvos laisvosios rinkos šalininkų propaguojamą idėją, esą ekonomiškai teisinga, kai pagrindiniais mokesčiais apkraunami mažai uždirbantys, o daug uždirbantys – ne. Šios minties šalininkai bando įrodyti, jog tokia praktika egzistuoja todėl, kad turtingųjų yra labai mažai, ir nuo jų nuskaičius visus mokesčius biudžetas apčiuopiamos naudos nepatirs. Esą biudžetas bus ženkliai papildytas tik tuomet, jei mokesčiais bus apkraunami mažiausiai uždirbantys, nes jų – didelis būrys.

Tokios kalbos mane piktina. Tai – demagogija. Lietuvoje nėra labai daug žmonių, kurie atsidūrę tikrai sudėtingoje ekonominėje situacijoje. Tačiau valstybė būtent šiems nelaimėliams ir nepadeda. Prisidengiama argumentais, jog šiandieninėje situacijoje valstybė nepajėgi pasirūpinti visais bėdžiais. O juk valstybė padėti tokiais atvejais ne tik privalo, bet ir gali. Lietuvoje – itin daug diskriminacijos pavyzdžių. Ne taip seniai diskriminuoti neįgalieji, sąlyginai jaunesni pensininkai. Šiandien diskriminuojami aukštosiose mokyklose studijuojantys našlaičiai. Šiuo metu dirbu universitete. Turiu daug studentų, kuriems dėstau ekonomines disciplinas. Tarp jų pasitaiko vienas kitas našlaitis, neturintis vieno ar dviejų tėvų. Tokie studentai gauna našlaičio pensiją. Našlaičio pensija mokama iki pilnametystės – 18-os metų. Bet jei našlaitis studijuoja universitete arba kolegijoje, našlaičio pensija jam mokama iki 24-erių metų, kol baigs aukštuosius mokslus. Tačiau Lietuvoje dauguma studentų studijas aukštosiose mokyklose baigia sulaukę tik 25-erių metų. Vidurinę baigia sulaukę 19-os, ketverius metus trunka bakalauro studijos, dar dvejus metus – magistro studijos. Tad tokie studentai praktiškai negali užbaigti studijų, nes paskutiniaisiais studijų metais valstybė jiems nustoja mokėti našlaičio pensiją. Kodėl valstybė nenutaria našlaičių paremti pensija dar vienerius metus? Atsikertama, esą šiandien Sodros biudžetas – deficitinis. Tačiau valstybė tokiems našlaičiams nepadėjo net ir tada, kai „Sodros“ biudžetas nebuvo deficitinis.

Ar teisinga būtų, jei daug uždirbantys mokėtų didelius mokesčius?

Daug uždirbančių Lietuvoje esama užtektinai. Tad jeigu jiems taikysime normalius mokesčius, biudžetas pasipildys ženkliai. Galų gale net jei biudžetas iš to negautų didelės naudos, vis tiek itin daug uždirbantys privalo mokėti didelius mokesčius. Juk kiekvienas į biudžetą atėjęs litas – svarbus.

Svarbiausias socialinės apsaugos tikslas – ginti silpniausius visuomenės atstovus. Bet Lietuvos valstybė socialinei apsaugai skiria labai mažai dėmesio. Mes nuolat įgyvendiname struktūrines reformas, vis reformuojame, modernizuojame „Sodrą“, tačiau per du pastaruosius dešimtmečius nepasistūmėjome į priekį.

Ne sykį girdėjome finansų ministrės Ingridos Šimonytės teiginius, esą progresiniai mokesčiai Lietuvai neatneš laukiamo pagerėjimo. Čia vis prisimenamas argumentas, kad Lietuvoje yra mažai daug uždirbančių žmonių.

Tai dar vienas atsikalbinėjimo pavyzdys. Progresiniai mokesčiai – būtini, jie įvesti visose padoriose kapitalistinėse šalyse. Jų nėra tik posovietinėje erdvėje: Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Lietuvoje... JAV, Italija, Vokietija, Didžioji Britanija turi progresinius mokesčius. Ir neskursta. Atvirkščiai: įsivedusios progresinius mokesčius šalys gyvena puikiai. Tiesa, jose netyla diskusijos, kad galbūt reikia atsisakyti progresinių mokesčių. Bet tos diskusijos kyla todėl, kad kiekviena tokia šalis turi panašų darinį į mūsiškį Lietuvos laisvosios rinkos institutą. Kiekvienoje demokratinėje kapitalistinėje šalyje esama žmonių, kurie gauna milžiniškas pajamas, užima strategines pozicijas rinkose, mėgaujasi fantastiškais viršpelniais ir nenori mokėti didesnių mokesčių. Jie ir organizuoja progresinių mokesčių šalininkų kritiką per panašias įstaigas. Būtent tokios įstaigos ir šaukia, esą progresiniai mokesčiai kenkia pažangai. Tačiau įdomiausia, kad Vokietijoje, Jungtinėse Valstijose ar Italijoje kairiuosius keičia dešinieji, dešiniuosius – kairieji, o progresiniai mokesčiai nenaikinami. Net buvęs JAV vadovas Džordžas Bušas, prezidento poste išbuvęs dvi kadencijas, nepanaikino progresinių mokesčių. Nors Dž. Bušas atstovavo būtent Amerikos turčių interesams.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto vadovai ir ekspertai dažnai pasisako televizijos ir radijo laidose.

Taip, jie dažni svečiai – ir tame nėra nieko gero. Daug lietuvių klausosi radijo, žiūri televiziją. O LLRI atstovai varo savo propagandą. Todėl mūsų žiūrovai ir klausytojai susidaro iškreiptą vaizdą. Su LLRI nuomone nesutinkantiems labai sunku patekti į tokias diskusijas. Ir mums yra kalte įkaltos LLRI idėjos. Mums tos idėjos nėra naudingos, bet mes negirdime alternatyvių nuomonių, todėl įsitikinę, kad viskas, ką sako LLRI, yra šventa tiesa.

Pirmiausiai reikia pabrėžti, jog LLRI, nors ir pasivadinęs institutu, nėra mokslo įstaiga. LLRI pavadinimo nėra Lietuvos mokslo įstaigų sąrašuose. Žodis „institutas“ mus ir klaidina. Institutą mes įsivaizduojame kaip rimtą mokslinę įstaigą, kur daug mokslininkų, ekspertų, analitikų, tyrimų. O LLRI iš tiesų dirba vos keli asmenys, beje, iš kurių dauguma greičiausiai neturi jokių mokslinių laipsnių. Oficialiai LLRI, pasivadinęs institutu, nieko neklaidina. Taip pasivadinti galima. Bėda ta, kad daugumai lietuvių žodis „institutas“ turi kiek kitokią reikšmę. LLRI tėra viešoji įstaiga, kuri propaguoja tam tikras ekonomikos idėjas. Peržvelgę jų pareiškimus, analizes, komentarus nesunkiai pastebėsime, jog LLRI propaguoja laisvosios rinkos idėjas. Bet juk laisvoji rinka – tai utopija. Tokia pat utopija kaip ir komunizmas. Laisvosios rinkos pasaulyje nėra. Bet kokiame ekonomikos vadovėlyje rasime, kad šiuolaikinė pasaulio ekonomika – mišri. Žodžiu, ekonomikai įtakos turi ir privatūs verslininkai, ir valstybinės institucijos. Jei valstybė iš privataus sektoriaus paima apie 30 proc. bendrojo vidaus produkto ir jį perskirsto savo nuožiūra, vadinasi, tokios šalies ekonomika yra mišri – pusiau valstybinė, pusiau laisvosios rinkos. Galų gale nereikia pamiršti, kad valstybė kišasi į ekonominius reikalus ne tik perskirstydama bendrojo vidaus produkto gėrybes. Valstybė ekonomiką reguliuoja ir kurdama įstatymus. Taigi grynos laisvosios rinkos nėra. Šiandieniniame pasaulyje viskas persipynė: ir valstybės reguliavimas, ir laisvosios rinkos taisyklės. Kalbėti apie grynąją laisvąją rinką – nesąmonė. Tai maždaug tas pats, jei šiandien tikėtume komunizmo idėjomis. Juo labiau beprasmiška bandyti įgyvendinti grynąją laisvąją rinką.

Tačiau šios idėjos nuolat populiarinamos, nes jas finansiškai remia turčiai. 1980-aisiais vargu ar kas nors iš SSRS vadovų tikėjo, jog komunizmas bus pastatytas, bet Sovietų Sąjungos vadovai vadovavosi tokia ideologija, kadangi ji jiems asmeniškai buvo naudinga. Panašiai ir su LLRI. Čia dirba vos keli žmonės, bet už jų nugarų – galingos bendrovės, įmonės, firmos. Todėl ir susidaro iškreiptas vaizdas.

Kaip derėtų žiūrėti į pelno mokestį? Jis būtinas? O gal reikia tikėti LLRI ekspertų teiginiais, jog pelno mokesčio galbūt visai nereikia?

LLRI idėjas įgyvendinti būtų įmanoma tik tais pačiais komunistiniais metodais – diktatoriškai. Demokratinėje visuomenėje padaryti tokių dalykų neįmanoma. Laisvosios rinkos idėjų propagavimas turtingiesiems duoda populiarumą ir dar didesnį pelną. Kad visa ši mašina suktųsi, reikia palankios terpės. Lietuvoje tokia aplinka – labai palanki, nes mes atėjome iš posovietinės erdvės ir dauguma mūsų žino tik marksistinės ekonomikos dogmas bei visiškai nenutuokia apie tikrosios ekonomikos taisykles bei dėsnius. Rusijoje bankrutavo komunistinės idėjos, o Vakaruose šiandien bankrutavusios laisvosios rinkos idėjos. Vakaruose niekas rimtai nežiūri į tokių įstaigų kaip LLRI pastabas.

Ar tikrai Lietuvoje tiek mažai solidžius atlyginimus gaunančių verslininkų, kuriuos apmokestinus pelno mokesčiais mūsų biudžetas nepajus apčiuopiamos naudos?

Čia esama gudriai paslėptos apgaulės. Taip, dideles algas gaunančiųjų nėra daug. Jei jų algas apkrausime mokesčiais, biudžetas neturės realios naudos. Tačiau net ir tuo atveju turtingiesiems turi būti taikomi didesni mokesčiai nei tiems, kurie uždirba tūkstantį ar pusantro tūkstančio litų per mėnesį. Ir vis dėlto Lietuvoje yra užtektinai daug tokių žmonių, kurių mėnesinės pajamos – labai solidžios. Tik tų pajamų pagrindą sudaro ne atlyginimas, bet premijos, priemokos ar dividendai už turimas akcijas. Pavyzdžiui, jų atlyginimas – 5 tūkst. litų per mėnesį, bet per mėnesį jie premijomis ir dividendais dar uždirba apie, sakykim, 95 tūkst. litų. Tad finansų ministrė I. Šimonytė teisi, kai sako, jog atlyginimų apmokestinimas biudžetui neatneš didelės naudos. Tačiau ji neteisi tada, kai nesako, jog apmokestinti derėtų ne tiek atlyginimą, kiek visas mėnesines pajamas. Neteisus ir LLRI institutas, kiekviena proga prabylantis apie nedidelius verslininkų atlyginimus, bet nutylintis apie milžiniškas jų pajamas.

Taigi iš tikrųjų susidaro įspūdis, jog Lietuvoje neįmanoma surengti nė vienos prasmingos diskusijos ekonominėmis temomis, jei ten nedalyvauja LLRI atstovas.

Būtent. Visur pilna LLRI ekspertų išvadų, samprotavimų. Štai kad ir toks pavyzdys. Į TV diskusijų laidą pakviečiamas vienas socialdemokratas, vienas dešinysis ir vienas LLRI ekspertas. O juk Lietuvoje kairė susipainiojusi su dešine. Todėl tokiose laidose iš tiesų atstovaujama tik ultradešinioji pozicija, nes ir kairieji, ir dešinieji, ir LLRI pučia į tą pačią pusę. Taigi mūsų ekonomika – ne tiek dešinioji, kiek ultradešinioji. Viena žymi Vakarų ekonomistė yra pasakiusi, jog Rytų Europoje kairiųjų nėra. Ten kairieji iš tikrųjų yra dešinieji. O tie, kurie Rytų Europoje laiko save dešiniaisiais, iš tikrųjų yra puspročiai. Vaizdžiai tariant, mūsų ekonomika šlubuoja todėl, kad jai vadovauja puspročiai.

© 2010 „XXI amžius“