Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Ekonomikos gaivinimas ar skandinimas

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Lietuvos ekonomikos raida pastarąjį dešimtmetį pasižymėjo prieštaringais procesais. Po didelio ekonominio nuosmukio 2001–2002 metais prasidėjo ekonomikos pakilimas, bet jau 2008 metais ekonomika vėl smuko. Pastarieji dveji metai – didžiulio ekonominio nuosmukio metai. Ir jis tik iš dalies susijęs su pasauline ekonomikos krize. Didžiąja dalimi jį nulėmė vidinės mūsų šalies problemos – valdymo ir vertybių krizė. Kodėl Lietuvoje nepavyksta pasiekti esminės ekonominės pažangos, kodėl mūsų valstybė tokia socialiai nestabili? Vienas iš pagrindinių ekonomikos plėtrą ir efektyvų šalies valdymą stabdančių veiksnių yra klestinti korupcija. Atsakingose Lietuvos institucijose dirba daug klaniniais ryšiais susijusių buvusių komunistinės nomenklatūros ir KGB pareigūnų bei kriminalinio pasaulio lyderių. Klestinčių koncernų ir stambių monopolinių įmonių tikrieji ar šešėliniai savininkai yra susiję su politikų finansavimu. Štai Generalinėje prokuratūroje dirba sovietmečiu disidentų persekiojimu pasižymėjęs buvęs KGB pareigūnas A. Stepučinskas, Seime darbuojasi buvę komunistinės nomenklatūros veikėjai G. Kirkilas, J. Jagminas ir kiti bonzos, Mokesčių inspekcijoje vis dar dirba EBSW klano statytiniai, Aplinkos ministerijoje – „Raudonikio“ pravarde žinomas kriminalinis autoritetas. Švietimo ir mokslo ministerijoje bei kai kuriose kitose ministerijose darbuojasi nemažai komunistinės-kagebistinės nomenklatūros veikėjų ar jų statytinių. O buvę KGB pareigūnai P. Vojeika, A. Gribojedovas (Gribas) ir kiti bendražygiai vadovauja stambioms verslo struktūroms, susijusioms su įtakingų politikų finansavimu. Garsiojo „valstybininkų“ klano įtaka kiek sumažėjo, tačiau šio klano veikėjai vis dar rezga pinkles. Vienas iš „valstybininkų“ klano narių, kadaise buvęs įtakingas valstybės pareigūnas, o dabar garsus advokatas, pravarde „Mažas“, dar bando iš užkulisių daryti įtaką skiriant įtakingus valstybės pareigūnus ir tarnauja savo šeimininkų – monopolinio kapitalizmo magnatų ir KGB generolų interesams. Kitas garsus „valstybininkas“, buvęs VSD vadovo pavaduotojas D. Dabašinskas vis dar išlaikė savo įtaką, bet prieš kelias dienas buvo atleistas iš darbo Lietuvos ambasadoje Ukrainoje. Šešėliniai magnatai ir korumpuoti politikai apraizgė Lietuvą savo čiuptuvais ir dėl to pažangos stokojama tiek politinėje sferoje, tiek ekonomikoje. Dar 2003 metų pavasarį mokslinėje konferencijoje politikos apžvalgininkas V. Laučius teigė: „Akivaizdu, kad dabartinė Lietuvos politinė ir ekonominė būklė susiklostė ne dėl išminties pertekliaus valdžioje, o dėl jos trūkumo. Mūsų valstybėje išmintis ne tik nelaikoma svarbiausia politiko dorybe – ji atvirai niekinama. Vakarietiškos tradicijos pabrėžiamos vertybės, tokios kaip laisvo ir tvirto politiko išmintis, Lietuvoje užleidžia vietą rytietiško mąstymo keliamiems klusnumo, lojalumo ir pataikūniško apsukrumo reikalavimams“. Nuo šių taiklių pastebėjimų jau praėjo septyneri metai, bet ar daug kas pasikeitė?

Viena iš esminių Lietuvos problemų – labai maži atlyginimai ir pensijos. Didelės dalies pensininkų ir dirbančiųjų mėnesio pajamos siekia vos 600–1000 litų per mėnesį. O kainos Lietuvoje didžiulės – kuro kainos didesnės nei kaimyninėje Lenkijoje, be to, Lietuvoje labai brangi elektra, maisto prekės, rūbai. 2000–2005 metais pensijos Lietuvoje buvo keliamos labai menkai – po 6 litus 60 centų, 7 litus 60 centų ir panašiomis juokingomis sumomis. Tik nuo 2005 metų pavasario pensijas imta ženkliau didinti. Tačiau nuo šių metų pradžios pensijos jau sumažintos (nuo 3 iki 15 proc., o dirbantiems pensininkams dar daugiau). Bedarbystės lygis mūsų šalyje jau siekia 15,5 procento.

Kaimyninėje Lenkijoje ekonominė padėtis žymiai geresnė. 2001–2002 metais Lietuvos ir Lenkijos ekonominė padėtis buvo labai panaši, tiesa, atlyginimai ir pensijos Lenkijoje buvo kiek didesni. Teigiamas lūžis Lenkijoje įvyko 2005–2007 metais, kai Lenkiją pradėjo valdyti prezidentas Lechas Kačynskis ir partijos „Teisė ir teisingumas“ suformuota vyriausybė. 2006–2007 metais sutvarkyta socialinio aprūpinimo sistema ir sumažinti mokesčiai ne tik išgelbėjo Lenkiją, bet ir leido jai išsikovoti geresnes pozicijas Europos Sąjungoje. Žinoma, prie Lenkijos pozicijų sustiprėjimo Europos Sąjungoje daug prisidėjo ir aktyvi šių metų balandį tragiškai žuvusio Lenkijos prezidento L. Kačynskio veikla. Jo brolio Jaroslavo Kačynskio vadovaujama „Teisės ir teisingumo“ partija jau rengiasi 2011 metų parlamento rinkimams ir savo programoje teigia, kad būtinai reikia kelti pensijas ir minimalaus atlyginimo dydį.

Per pastarąjį dešimtmetį Slovakijoje ekonominė padėtis irgi žymiai pasikeitė. 1990–1998 metais Slovakiją valdęs V. Mečiaro režimas įstūmė šalį į korupcijos ir ekonominio nuosmukio liūną. 1998 metų lapkritį pradėjusi dirbti demokratinė M. Dziurindos vyriausybė susidūrė su dideliais sunkumais, tačiau jau nuo 2002 metų Slovakijos ekonominė padėtis žymiai pagerėjo. Ypač didelė pažanga pasiekta 2005–2008 metais. Šiuo metu Slovakijoje Bendrojo vidaus produkto (BVP) lygis vienam gyventojui siekia 22 200 dolerių (Lietuvoje BVP – 14 200 dolerių vienam gyventojui). Bedarbystės lygis Slovakijoje šiuo metu siekia tik 8,2 proc. Labai sėkmingai plėtojasi turizmo sektorius, viešbučių verslui taikomas 5 proc. PVM tarifas (Lietuvoje viešbučiams, kaip ir spaudos leidiniams, taikomas 21 proc. PVM). Nuo liepos pradžios pareigas einanti Slovakijos premjerė Iveta Radičova tęsia iki šiol jos pirmtakų vykdytą lanksčią mokesčių politiką. Premjerė atmetė kai kurių ekspertų siūlymus kelti mokesčius, nes tai, pasak I. Radičovos, neigiamai atsilieps Slovakijos ekonomikai.

Mūsų šalyje didelę įtaką turinčio Laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertai teigia, kad Lietuva pradės klestėti, kai verslui bus suteikta visiška laisvė. Tokiuose teiginiuose slypi klasta - dauguma smulkiųjų ir vidutinių verslininkų šiuo metu susiduria su didelėmis problemomis, o stambieji kapitalistai klesti – laisvės jiems netrūksta. Filosofas Vytautas Rubavičius knygoje „Postmodernusis kapitalizmas“ rašo: „Pastarosios pasaulinės ekonominės krizes patirtis leidžia aiškiai atsakyti į klausimą, ar pati save reguliuojanti rinka gali įveikti globalizacijos ir spekuliacinio kapitalo metamus iššūkius, ar rinka gali susitvarkyti su socialinės nelygybės ir skurdo didėjimu. Atsakymas: ne tik kad negali, bet ir nesirengia to daryti. Todėl valstybinės kai kurių gerovės valstybių – ypač socialdemokratinės orientacijos – valdžios stiprėjimas yra tarsi atsakas kapitalo rinkų išlaisvinimo ir kitiems globalizacijos iššūkiams. Skurdo, alkio ir bado neįmanoma įveikti naudojant tik ekonomikos mechanizmus – tam reikia ir politinių sprendimų, ir sutelktų vyriausybių veiksmų. Globalizacijos ir tarptautinės prekybos teikiamomis galimybėmis sėkmingiausiai pasinaudoja tos valstybės, kuriose stiprios valstybinės ekonominės tarnybos, stiprios politinės partijos ir stiprios darbo rinkos organizacijos sugeba dirbti kartu ir prisitaikyki prie globalinės rinkos jėgų“. Tad LLRI ekspertų paskviliai tėra pigi propagandinė kampanija, tarnaujanti LLRI veiklos užsakovų – stambiųjų kapitalistų interesams.

Kokios Lietuvos ekonominės plėtros perspektyvos? V. Rubavičius teigia: „Nei valstybės, nei miestai negali plėtotis ar juolab „šoktelėti pirmyn“ be sutelktų visuomenės, bendruomenių, įvairių lygmenų valdžios ir verslininkų pastangų. Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje kuriamo kapitalizmo ypatumas tas, kad pilietinės visuomenės, kaip savaveiksmės politinės galios, ugdymas buvo paliktas nuošalyje, o pilietinės iniciatyvos netgi slopinamos – jos trukdė užkulisiuose suderinti valdžios ir didžiojo verslo atstovų interesus. Miestuose taip ir nesusikūrė stiprių ir veiksmingų bendruomenių tinklas. Šiuo metu susiklosčiusi vietinė politinio korupcinio kapitalizmo atmaina tenkina ir politinį, ir ekonominį elitą. Lietuvai trukdo ir pernelyg didelis valstybės centralizavimas, parankus siauroms politinio elito grupėms“. Pastarasis dešimtmetis Lietuvoje – tai oligarchų klestėjimo dešimtis. Jie neregėtai pralobo, įsuko korupcijos ratą ir nuskurdino šalį. Ekonominę pažangą pasieksime tik tada, kai bus pažabotas daugumos Lietuvos žmonių sąskaita parazituojantis sluoksnis – kriminalinė oligarchų klasė.

© 2010 „XXI amžius“