|
Marija Dievo didybės atšvaitas
Kaip Jėzus Taboro kalne atsimainė, ir Dievas Tėvas balsu patvirtino, kad didžiausios meilės yra vertas Jo vienintelis Sūnus (Mk 9, 7), taip ir Marija, Šventosios Dvasios įkvėpta, pranašiškai prabilo apie būsiantį visuotinį Jos gerbimą (Lk 1, 48 49) pasaulyje ir amžinybėje. Danguje Dievas Švč. M. Mariją iškėlė į neregėtas aukštikalnes, nes nėra ir nebus kito tokio kūrinio, kuris labiausiai visomis savo dorybėmis panašėtų į nuolankiaširdiškumu alsuojančią Jėzaus Širdį.
Galiausiai apsaugota, nepalytėta jokios prigimtinės kaltės dėmės, baigusi žemiškojo gyvenimo kelią Nekaltoji Mergelė buvo su kūnu ir siela paimta į Dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, skaitome Katalikų katekizme. Būdama kukli žydų mergaitė, Ji negalvojo apie Jos laukiantį neišpasakytai didį atlygį. Ji gyveno dabarties momentu, ir jai to užteko. Tačiau dėl to, kad Marija troško kiekviena savo gyvenimo atkarpėle įprasminti Dievo valią, pritraukė Visagalio žvilgsnį į save.
Ją nuo pat sukūrimo pradžios Viešpats apsupo ypatinga meile ir globa, nes Jai buvo patikėta kilniausia užduotis: ištarti lemtingąjį žodelį Fiat, kurio dėka iš pat šaknų įvyktų kvapą gniaužiantis pasaulio atnaujinimas. Šiame išganymo procese Marijos vaidmuo yra išskirtinis: Dievas per Mariją siuntė savo Sūnų į pasaulį, kad visi žmonės per Ją greičiausiu būdu atrastų tiesiausią kelią pas Jėzų, o per Jo kraujo praliejimą, mirtį ir prisikėlimą jie galėtų pasiekti savo laimės pilnumą Šventojoje Dvasioje ir Tėve.
Švč. Trejybė, visatos Karalienė - Marija, angelai ir visi kiti Karalystės gyventojai dega troškimu išvysti mus tikrai laimingus. Kas gi iš mūsų nenorėtų pateisinti jų lūkesčių? Dabar mums suteiktos visos galimybės jokiu būdu neprasilenkti su būsimuoju savo išaukštinimu.
Mums tereikia vis dažniau kelti maldingą žvilgsnį aukštyn, kad, pasak vieno sparnuoto posakio, būtume perkeisti į tai, ką kontempliuojame. Priešingu atveju, pavyzdžiui, vis dažnėjantys gamtos kataklizmai kai kuriuos iš mūsų gali kitais būdais priversti mąstyti, kas gi išties vyksta šioje mūsų gyvenamoje padangėje. Galbūt tai tik į naudą?
Neabejotina, kad neregėti gaisrai Rusijoje, potvyniai Pakistane ir neseniai praūžęs viesulas gimtinėje yra akivaizdūs ženklai, kurie mus skatina atsiplėšti nuo įvairiausių kūrinių gundymų traukos ir tarti sau: Viskas, kas įvyksta, tai leidžia Dievas. Jėzus sakė, jog būtina ištirti laiko ženklus (Mt 16, 3). Viešpatie, kai mus aplanko įvairūs išbandymai, tebus tai daugeliui tarsi niuksas į pašonę atėjo metas darsyk patikrinti savo sąžinę ir santykį su gyvuoju Dievu. Gal šis ryšys prislopęs? Ką gi, tuomet imsiuosi neatidėliotino užsiėmimo: kaip moko viena dvasinė knyga, pasistengsiu įsitaisyti amžinybės žvilgsnyje, iš kur visi ankstesni sunkumai atrodys niekingi. Tada geriau suprasiu, jog tam tikra prasme jau dabar esu toje būklėje, kuri mums amžiams paskirta.
Kaip padangių erelis, dirstelsiu į ant žemės vien menko ėdalo beieškančias višteles... Jų niekada nepeiksiu, bet, galvodamas, kad jos man dabar ne rodiklis, saugosiuos puikybės. Vėl pakelsiu širdies akis į aukštybes, - juk kažkur virš jų Danguje Vainikuotoji...
Kai ilgėsiuosi Marijos, mano siela tegul ypač ilgisi Tavęs, o Dieve. Tu esi mano tikroji Užuovėja gyvenime, mirtyje ir prisikėlimo Danguje.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2010 XXI amžius
|