Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Pasaulis
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Susitikimas su Marija Remiene

Dr. Aldona Kačerauskienė

Marija Remienė Stasio POVILAIČIO nuotrauka

Minint Lietuvos Respublikos atkūrimo dvidešimtmetį Radvilų rūmuose Vilniuje buvo atidaryta išeivijos dailininkų paroda „Dovana Nepriklausomai Lietuvai“. Parodoje eksponuojama nemaža dalis Marijos  Remienės 2005–2009 metais Lietuvai padovanotų darbų: apie 100 Adomo Galdiko (1893–1969), keletas Adomo Varno (1879–1979), Vytauto Kasiulio (1918–1995), Pauliaus Augiaus (1909–1960) ir kitų dailininkų grafikos bei tapybos darbų.

Liepos 21 dieną su JAV lietuvių bendruomenės vicepirmininke, seniausio išeivijos laikraščio „Draugas“ leidybai lėšas telkiančio fondo ilgamete vadove, Lietuvių fondo valdybos, tarybos, komisijų pirmininke, surengusia daugybę išeivijos kultūrinių renginių, organizavusia M. K. Čiurlionio galerijos rinkinių persiuntimą į Lietuvą M. Remiene bendravo vilniečiai ir sostinės svečiai. M. Remienė noriai atsakinėjo į klausimus. „Lietuvoje jaučiuosi labai gerai. Čia atvažiuoju kaip į savo namus. Lietuvą išsivežiau savo širdyje. Juk mes esame iš Nepriklausomos Lietuvos. Mano tėvai išvažiavo ne ieškoti geresnio kąsnio – jie tikėjosi greitai sugrįžti į tėvynę. Jie net šaldytuvo ilgai nepirko – apsikrovus daiktais pasunkėtų kelionė į Lietuvą. Tėvai neturėjo Amerikos pilietybės, visą laiką kalbėjo lietuviškai. Aš esu Lietuvos pilietė“, – sakė viešnia.

M. Remienė yra sukaupusi didelę meno kūrinių kolekciją. Ji sakė: „Ne viską perdaviau Lietuvai, kai ką dar pasilikau. Nenorėjau likti visai nuoga. Esu laiminga, kad tie kūriniai pateko į Lietuvos muziejų“.

Marija pasakojo, kaip susikaupė tokia įspūdinga kolekcija: „Nesu menininkė, tačiau vertinu meną. Dar gyvenant Vokietijoje dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas surengė savo kūrinių parodą. Jau tuomet kilo mintis pirkti originalų paveikslą. Kai Adomas Varnas šventė savo 65 metų jubiliejų, iš jo parodos nupirkau paveikslą už 50 dolerių skolon. Tai buvo dideli pinigai. Buvau gimnazistė, savo pinigų neturėjau. Tėvas mano pirkiniu nusistebėjo. Sutaupiau iš to, ką jis duodavo smulkioms išlaidoms, ir skolą grąžinau. Dabar tas paveikslas Lietuvoje. Beveik visuose lietuvių namuose yra lietuvių dailininkų kūrinių. Jautėme pareigą paremti dailininkus – juk valstybė jų nerėmė. Patys vieni kitiems padėjome“.

Putnamo lietuvaičių Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos vargdienių seselių vienuolyne paskutiniąsias gyvenimo dienas praleido Magdalena Galdikienė, ten liko nemažai jos vyro kūrinių. M. Remienės iniciatyva A. Galdiko kūrinių parodos buvo surengtos Čikagoje, Los Angeles, St. Petersburge, Detroite, Klivlende ir kt.

Susitikime dalyvavo kultūros ministras Arūnas Gelūnas. Viešnia sakė norinti glaudesnio bendradarbiavimo  – gal tada būtų lengviau Amerikos lietuviams surengti Lietuvos dainininkų koncertus, gal pasisektų iš uždaromų Amerikos lietuvių bažnyčių išgelbėti meno kūrinius. Viešnia pageidavo, kad Lietuvos žmonės prenumeruotų „Draugą“ (redakcija šį laikraštį siuntinėja vyskupams ir M. Mažvydo bibliotekai), be to, lietuvių spauda nepelnytai nutylėjo Toronte (Kanada) įvykusią lietuvių dainų šventę ir kt.

M. Remeinės diena pilna darbų ir rūpesčių: ji globoja ne tik antrą šimtmetį pradėjusį „Draugą“, bet ir lietuvišką radijo laidą „Margutis“, organizuoja parodas, koncertus.

Ji surado pinigų prof. Mečislovo Jučo parengtos knygos „Vytautas Didysis“ leidybai.

Išeivijos problemų netrūksta: išeina amžinybėn vidurinioji karta, vis labiau trūksta lėšų lietuvybės veiklai, naujieji lietuviai neįsitraukia į kultūrinį ir religinį gyvenimą taip, kaip įsitraukė vidurinioji karta. Tačiau Marija mano, kad ilgainiui ir trečioji karta panorės perimti iš jų nesavanaudišką visuomeninę veiklą. Beje, ji už lietuvišką veiklą nėra gavusi nė vieno dolerio, tačiau turi apdovanojimų: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių, popiežiaus Jono Pauliaus II ordiną. Paklausta, kurį ordiną ji vertina labiausiai, M. Remienė atsakė: „Šventojo Tėvo ordiną. Jį turi tik penkios moterys“. Beje, M. Remienei neseniai suteiktas Širvintų krašto Garbės pilietės vardas ir įteiktas apdovanojimas.

M. Remienei dėkojo kultūros ministras A. Gelūnas, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis.

© 2010 „XXI amžius“