Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas
Lietuva
Literatūra
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Už jūsų ir mūsų laisvę 1991 metų rugpjūčio pučas ir kiti įvykiai

Jurgis Bielinis,

 LSDS tarybos narys

Per rugpjūčio pučą Maskvoje 1991 metais

1991 metais gal mėnuo po Sausio įvykių į Kauną atvažiavęs vienas rusas susirado LSDP būstinę, kurioje aš tuo metu buvau. Sakėsi atvažiavęs iš Magadano, Maskvoje sužinojęs, kad Kaune galima gauti vaizdajuosčių su Sausio 13-osios įvykiais... Nuvedžiau jį į parduotuvę, kurioje pirkdavau tas kasetes, o kasečių jau nebėra. Ką daryti – negi žmogus bus veltui atvažiavęs. Be to, suprantu, kad tos kasetės galėtų pakeisti Tolimųjų Rytų situaciją. Veduosi žmogų į Radiją ir televiziją Daukanto gatvėje. Ir čia kasečių neturi...  Minkštiname televizininkų širdis, neatstojame. Ir jie randa išeitį – ištrina senos kasetės vaizdus ir įrašo Sausio kruvinus įvykius. Magadanietis patenkintas nori televizininkui apmokėti – tas užmokesčio kratosi sakydamas: „Tegul būna už jūsų ir mūsų laisvę“.         

Už gelžbetoninių luitų, apraizgytų spygliuota viela, posėdžiavo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Dieną naktį Lietuvos širdį saugojo minia pasiryžėlių.

Ir štai rugpjūčio 19-osios rytą per radiją išgirstu, kad M. Gorbačiovas serga ir valdžią ima kažkoks komitetas. Kitos radijo stotys įtartinai tyli. Per Maskvos televiziją transliuoja animacinius filmus ir P. Čaikovskio „Gulbių ežerą“. Supratau, kad kažkas įvyko.

Tą pirmadienį susirinko visas Jonavos rajono deputatų tarybos prezidiumas. Visiems aišku – vyksta perversmas. Per užsienio radiją transliavo perversmininkų įsakymus. Vakare per televiziją parodė jų spaudos konferenciją ir vadus, drebančiomis rankomis. Užsienio radijo stotis pranešė, kad Borisas Jelcinas atvažiavo stovėdamas ant tanko ir vadovauja Baltųjų rūmų gynybai, o maskviečių minios jį palaikė. Niekas netikėjo, kad M. Gorbačiovas serga. Per televiziją matėme, kad tankai ir šarvuočiai Baltuosius rūmus laiko apsupę.

Kauno televizija informavo, kad dalis tankų ekipažų perėjo į B. Jelcino pusę, kad maskviečiai juos gina – kaip lietuviai gynė savo Aukščiausiąją Tarybą.

Vilnius mus pasitiko tankų  barikadomis. Sustabdė, apžiūrėjo. Maršruto lentelė „Jonava–Vilnius“ jiems pasirodė pakankamas įrodymas, o žmonės taikūs – darbiniai drabužiai rodė, kad grįžta iš darbo...

 Jau temstant išlipus prie rūmų prieigų, mus pasitiko linksmas šiltas lietutis, o prie Aukščiausios Tarybos priekyje sukrautų blokų – Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Juozas Tumelis. Į susirinkusiuosius kreipėsi Vytautas Landsbergis.

Paskutinio vasaros mėnesio naktis. Toliau nuo minios, pasiklojusios patiesalus, miegmaišiuose snaudė senutės. Ir jos, matote, atėjo saugoti. Tikriausiai grįžusios nuo Laptevų jūros, tikisi savo krūtinėlėmis bent vieną kulką sulaikyti. „Megztos beretės“ – taip jas ironiškai vadino nedraugiška žiniasklaida. Paėjus toliau nuo rūmų sienų į pievutę, sargybinis šaukė, kad užminuota tikromis minomis.

Viename būrelyje išgirdau kalbant rusiškai. Susipažinau su dviem vaikinais iš Karaliaučiaus krašto. Jie mums kėlė dvasią, rodė B. Jelcino atsišaukimus į karininkus, kuriuos gavo Kauno Sąjūdžio būstinėje, perdavė porą lapelių ir įspėjo, kad tik neužmigtume prieš rytą...

Pagaliau atėjo rytas, mus pakeisti skubėjo vilniečiai. Vėl per Ukmergę važiavome namo. Vilniaus prieigose tebestovėjo tankas. Jo azijietiškas ekipažas atrodė taikus, kalinėjo vikšrus. Panorau su jais pakalbėti, nes ir aš esu buvęs tankistas... Paprašiau vairuotojo sustoti ir žengiau jų link, tačiau persigalvojau – o jeigu jie už mano sulaikymą užsimanys gauti padėką. Geriau nerizikuoti... Netoli tankistų išmečiau lapelį su B. Jelcino atsišaukimu į kariuomenę. Mačiau, kaip jie susidomėję jį pakėlė. Tada man kilo mintis tokius atsišaukimus išplatinti Ruklos divizijoje.

Grįžęs į Jonavą nubėgau į Sąjūdžio būstinę. Jie tų atsišaukimų neturėjo. Kinkau savo „Žigulius“ ir skubu į Kauną. Donelaičio gatvėje, Landsbergio namuose, Sąjūdžio būstinėje, jų pilna. Pasiėmęs gerą šūsnį grįžtu Jonavon. O pakeliui – Karmėlavos karinis miestelis, karininkų gyvenvietė, jų turgelis. Užvažiuoju ir ten išdėlioju B. Jelcino atsišaukimus. Dar didelis ryšulys lieka.

Grįžęs į Jonavą galvoju, kaip patekti į Ruklos karinį miestelį – juk nei pro vartus, nei pro tvoros plyšį nepateksi. Belieka įvažiuoti... O kaip? Na, su greitosios pagalbos mašina tikrai įvažiuosiu. Einu į Greitosios pagalbos  stotį. Čia vyr. felčere dirbo ir tebedirba Regina Dobkevičienė. Aš pats Jonavos ligoninėje daug metų medicinos technikos inžinieriumi dirbau, todėl gydytoją ar felčerį suvaidinti galiu. Regina davė man automobilį, gydytojo chalatą ir krepšį.  Vieną iš trijų vairuotojų pats prisikalbinau. Važiuojam...

Rukloje ramiais laikais ne kartą teko lankytis ieškant „deficito“. Be to, jų ambulatorijoje montavau ir paleidinėjau medicinos aparatūrą. Dirbdamas Ruklos ambulatorijoje bendravau su  Ruklos divizijos vado generolo majoro pavaduotoju politiniams reikalams papulkininkiu Bočkariovu. Dar 1990 metais man kilo mintis jį ir karininkus supažindinti su mūsų taikiais siekiais ir patraukti mūsų pusėn. Atsiklausiau Bočkariovo, pastarasis – divizijos vado. Atsiklausiau ir aš LSDP vadų – abi pusės mielai sutiko susitikti. Dideliame generolo kabinete mus su Vilniaus universiteto gamtos fakulteto dekanu Dobilu Kirveliu ir  Kauno Vytauto Didžiojo universiteto docentu Albinu Bagdonu pasitiko apie 15 aukštų karininkų: generolas, pulkininkai, papulkininkiai. Nors nusivylėm, kad auditorija tokia maža, pokalbis vyko atvirai ir geranoriškai. Evoliucija, tik evoliucija – jokios revoliucijos. Pavaišinti kava pagarbiai atsisveikinome vieni su kitais.

Kuriantis ūkininkams, tarpininkavau per papulkininkį Bočkariovą, kad jie galėtų nusipirkti keletą sunkvežimių – daugiau nesugebėjau išpešti. Labai atsargiai tarp jų platinau ir Sąjūdžio laikraščius rusų kalba. Man talkino buvusi politinė kalinė, keturių žuvusių partizanų sesuo, Jonavos Sąjūdžio sekretorė Verutė Gabužienė. Taip darė anų laikų demokratai, socialdemokratai, mano tėvai.  

Man teko vartyti dokumentus, kuriuose visoms SSRS kariuomenės dalims buvo paruošti planai, kaip nuslopinti Lietuvos nepriklausomybės daigus. Per Sausio įvykius ir rugpjūčio pučą Ruklos divizija ir Kauno kariškiai nebuvo aktyvūs. Gal prie to ir aš prisidėjau?..

Ir štai Rukla pasitinka trimis tankų saugomais postais. Juos be kliūčių pravažiuojame. Vartai. Parodau tariamo ligonio adresą. Vartai atsiveria. Sargyba atiduoda pagarbą, pravažiuojame. Vartai užsidaro. Kareiviai, ginkluoti kalašnikovais, karininkai – pistoletais. Susirandu „ligonio adresą“. Laiptinėje tuščia ir ramu. Išdėstau „ligoniams“ B. Jelcino atsišaukimus. Kiek palaukęs einu į karinio miestelio parduotuves „pirkti deficito“, tiksliau – „jo parduoti“. Rukloje buvo trys parduotuvės: ūkinių prekių, universalinė ir gastronomas. Kiekvienoje parduotuvėje, žiūrėdamas į prekes, išdėlioju B. Jelcino atsišaukimus. Yra dar Ruklos karininkų restoranas... Bet užtenka erzinti laimę. Laimingai išvažiuojame už vartų.

Liko dar nemažai lapelių. Pavažiavę už Ruklos karinio miestelio apsisukame. Per automobilio langelį išmėtau lapelius. Jie išsisklaido, krenta pakelėje. Prieš tankų postą nustoju mėtyti, pravažiavęs vėl mėtau. Ant kalno vienoje pusėje štabas, kitoje – karinis miestelis. Ten dažnai vaikšto kareiviai, pralindę pro tvoros plyšius. Jie tuos lapelius neš karininkams, tie – generolui. Pastarieji ims abejoti ir delsti, divizija gali tapti nekovinga.

Aplenkiame sunkvežimį su kareiviais. Prašau vairuotojo važiuoti kuo greičiau. Senutėlis „UAZ“ drebėdamas išspaudžia 100 km – už poros šimto metrų paberiu atsišaukimų. Per veidrodėlį žiūriu – sustoja, renka. Mes toliau mėtome atsišaukimus, kol nė vieno nebelieka. Ir įkalčių nebelieka.

Per automobilio radijo telefoną susirūpinusi vyr. felčerė  R. Dobkevičienė  teiraujasi, kur mes. Pranešame, kad viskas gerai, ir važiuojame namo.

Kitą dieną, klausydamasis radijo „Majak“ girdžiu, kad perversmininkų kolona paliko Kremlių, Presnią ir važiuoja oro uosto link! Vėliau pranešė, kad perversmininkai areštuoti, vienas nusišovė. Maskviečiai apsigynė. Dar kitą rytą, važiuodamas į Kauną, į darbą, Jonavos autobusų stotyje sutinku civiliai apsirengusį Bočkariovą su žmona. Taikiai pasisveikiname… Jis sako: „Viskas, aš jau demobilizuotas. Esu istorijos mokytojas, neprapulsiu. Išvažiuoju namo“. Paklausiu, ar skaitė B. Jelcino atsišaukimus. Atsako, kad  skaitė, nes kažkas jų primėtė. Prisipažinau, kad tai mano darbas. „Šaunuolis“. – pasakė buvęs divizijos vado pavaduotojas politiniams reikalams...

Nuo tų įvykių prabėgo jau 19 metų.... Džiaugsmas dėl Nepriklausomybės  išblėso. Žmonės iš skurdo bėga iš Lietuvos, geria, žudosi. Vieni tapo be galo turtingi, apvogę kitus, kiti liko skurdžiais. Ne taip, ne taip anoje po Pirmojo pasaulinio karo nepriklausomybę apgynusioje Lietuvoje buvo...

© 2010 „XXI amžius“