Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas
Lietuva
Literatūra
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Tiesa apie Lietuvos laisvės armiją

Irena Montvydaitė-Giedraitienė

LLA narių viešnagė Seime

„Tą šerkšnotą 1941 metų gruodžio 13-osios rytą, kai Vilniaus miestą dar gaubė neįsidienoję nakties šešėliai, dvylika patriotiškai nusiteikusių jaunų karininkų su atsargos vyr. leitenantu Kaziu Veverskiu Gedimino pilyje, iškėlę du dešinės rankos pirštus, ištarė rūsčius priesaikos žodžius. Visų jausmai buvo pakylėti, įaudrinti, nes jie stovėjo toje pačioje vietoje, kur kadaise DLK Gediminas medžioklės naktį susapnavo staugiantį geležinį vilką“, – rašo knygoje „Uždegti laisvės žiburį norėjom“ Česlovas Leonas Kareckas.

Tai buvo Lietuvos laisvės armijos įkūrimo pradžia. Slapta karinė organizacija, kurios tikslas – ginkluotu būdu iškovoti Lietuvos nepriklausomybę. Vilniuje, Bokšto gatvės kampiniame name, antrame aukšte buvo įkurtas pirmasis štabas. Gedimino prospekto 19 namo kiemo rūsyje įkurta pirmoji spaustuvė. Štabo mašinistas – Algirdas Bielinis-Kudirka, miręs prieš keletą metų.

LLA kūrimosi pradžia buvo sunki, nes daugelis bijojo gestapo. Organizacijos atsiradimas galėjo sukiršinti vokiečius. Nors organizacija prieš vokiečius ginklo nekėlė, tačiau agitavo jaunimą netarnauti kariuomenėje, slėptis nuo Reicho darbo tarnybos. Artėjant antrajai sovietų okupacijai LLA tapo masine pasipriešinimo okupacijoms organizacija, palikusia ryškų pėdsaką pokario rezistencijoje ir  padėjusia pagrindus visam partizaniniam karui.

1944 metų vasarą, kai frontas Lietuvą padalijo į dvi dalis, Žemaitijoje, Platelių miškuose buvo formuojami LLA kariniai daliniai „Vanagai“, vyko karių mokymai. Pagal galimybes kariai buvo siunčiami praeiti karinių disciplinų mokymo kursą žvalgų mokykloje Karaliaučiaus srityje. 1944 metų rudenį kapitonas Adolfas Kubilius iš Rytprūsių desantininkų mokyklos, norėdamas suvienyti kovotojus, su kitais bendražygiais Žemaitijoje įsteigė Lietuvos laisvės armijos Žemaičių legioną. Pirmasis štabas buvo įkurtas  Skirpsčių k., Alsėdžių vls., Pocių sodyboje. Veikė nuo 1944 11 17 iki 1945 04 22. Štabe talkininkavo Henrikas Petkevičius,  Algis Šertvytis, kuris iki 1945 metų pavasario palaikė nuolatinį radijo ryšį su Vokietija, Steponas Grybauskas, turėjęs meninių gabumų, profesionaliai klastojęs bolševikinio pavyzdžio pasus ir įvairias pažymas, Šarūnas Jazdauskas, Jonas Dūda, Henrikas Petkevičius, Onutė ir Antanas Každailiai bei kiti. Antrojo pasaulinio karo nugalėtoja sovietinė Rusija metė visas jėgas sunaikinti Lietuvos laisvės armiją. 1945 metų balandžio 22 dieną Vakaruose dar dundėjo karo atgarsiai, o Smerš‘o karinių dalinių kariškiai Vilkų kaime, ūkininko Stanevičiaus troboje areštavo kapitoną Adolfą Kubilių. Praslinkus savaitei po Adolfo Kubiliaus suėmimo, kovotojai pasiskirstę į dvi grupes ėjo į buvusią štabo slėptuvę pernešti daiktų į naujai įrengtas slėptuves. Abi grupės pateko į NKVD suruoštą pasalą. Įvyko kautynės. Apie kautynių baisybes savo prisiminimuose rašė kautynių dalyvis, atkurtos Žemaičių apygardos vadas Steponas Grybauskas.  (Tekstas bus paskelbtas Lietuvos laisvės armijos karių rėmėjų sąjungos ruošiamoje  knygoje „LLA kovos Žemaitijoje“.)

1944 metų gruodžio 28 dieną LLA vadas K. Veverskis iš Veliuonos į Kauną vežė slėpti LLA archyvą ir atsitiktinai ties Kaunu, ant Nevėžio upės tilto, pateko į stribų ir enkavedistų spąstus. K. Veverskis žuvo, tačiau organizacijos narių gretos augo.

Šiais metais sukako 65 metai nuo pirmojo štabo sunaikinimo. Ši data paminėta Telšiuose, Nepriklausomybės aikštėje prie paminklo žuvusiems partizanams, ir LR Seime, parodų galerijoje. Minėjimą organizavo Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininkas prof. A. Dumčius su LLA Žemaičių apygardos vado dukra I. Giedraitiene.

 Į Vilnių atvyko laisvės kovų dalyviai ir garbingi svečiai iš visos Lietuvos. Tylos minute buvo pagerbti žuvusieji kovotojai už Lietuvos laisvę, skambėjo patriotinės dainos, kurias atliko Vidaus reikalų ministerijos vyrų choras „Sakalas“. Sveikinimo žodį tarė prof. A. Dumčius, Lietuvos laisvės armijos karių rėmėjų sąjungos penkerių metų veiklą apžvelgė LLA Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo duktė Irena Giedraitienė, Lietuvos laisvės armijos teisinius ir istorinius aspektus aptarė socialinių mokslų dr. Zita Sličytė.

Buvo pristatyti renginyje dalyvavę LLA vadų giminės ir artimieji: 1943-1944 metų Lietuvos laisvės armijos štabo pareigūno Leono Vilučio žmona Aldona Vilutienė ir sūnus Kęstutis Vilutis, LLA būrio vado Varnių valsčiaus ir Žemaičių apygardos partizanų vado Vlado Mantvydo sūnūs Algirdas ir Rimantas, antrojo LLA  Žemaičių legiono vado Jono Semaškos sūnus Alvydas Semaška. 1944 metų Palangos LLA kuopos įkūrėjo ir vado Vytauto Jurevičiaus sūnus Mindaugas Jurevičius.  Renginyje dalyvavo 1944 metų rugpjūčio mėnesį vykusio LLA Vanagų stovyklos mokymo dalyviai Alfredas Dauginis ir Jurgis Urniežius.  Apie Lietuvos dabartinę padėtį kalbėjo Kovo 11-osios akto signataras Narcizas Rasimavičius ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Tarybos pirmininkas Povilas Jakučionis.

Pasisakė jaunųjų „Vanagų“ atstovas, Plungės rajono Alsėdžių vidurinės mokyklos 11 klasės mokinys Kazys Lukošius. Į Lietuvos laisves armijos karių rėmėjų sąjungos organizaciją buvo priimti du nariai – telšiškiai Antanas Pilipavičius ir Stasys Bidva. Šis žmogus grįžo į Lietuvą V. Mantvydo dėka. Žemaičių apygardos partizanų vadas paruoštus lietuviškus pasus per patikimus žmones siuntė į Sibirą tremtiniams. Daugelis tremtinių grįžo, tarp jų ir tuo metu paauglys Stasys Bidva. Minėjime vado dukra jam spaudė ranką, priimdama į LLA Sąjungos organizaciją. Minėjime buvo parodytas dokumentinis filmas apie Lietuvos laisvės armiją, sukurtas Vytauto Paliulio studijoje.

Lietuvos laisvės armija smarkiai nukentėjo. 1946 metais likę vadai ir kariai jungėsi su kitomis pasipriešinimo organizacijomis, sudarydami Bendrą pasipriešinimo sąjūdį. 1949 m. vasario 16 dieną susirinkę vadai įkūrė Lietuvos laisvės kovų sąjūdį. Iš aštuonių vadų keturi buvo LLA vadai: Jonas Žemaitis-Tylius, Petras Bartkus-Žadgaila, Bronius Liesys-Naktis ir Juozas Šibaila-Merainis. Partizaninis karas baigėsi 1953 metais kartu su LLKS vadų, anksčiau priklausiusių LLA organizacijai žūtimis: 1953 m. gegužės 30 dieną buvo suimtas LLKS vadas partizanų generolas Jonas Žemaitis, 1953 metais rugpjūčio 23 dieną žuvo Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis.

Lietuvos nepriklausomybė atkurta, buriasi likę kovotojai, atsikuria organizacijos, tačiau Lietuvos laisvės armijos kovotojai vis delsia susiburti, atkurti buvusią organizaciją. „Pirmasis bendražygių, bendrabylių posėdis baigėsi vieningu susitarimu palaukti, kol susiburs daugiau buvusių LLA narių. Tikrai manėme, kad daugiatūkstantinė organizacija, ne taip seniai dominavusi tarp pogrindžio jungčių, atsilieps, atsišauks...“ – rašo Andrius Rondomanskis, buvęs Lietuvos laisvės armijos Kauno štabo pareigūnas „Laisvės kovų archyve“ (Nr. 35).

2005 m. balandžio 9 dieną, partizaninio karo tyrinėtojo Vytauto Urbiko ir verslininko iš Plungės Albino Klimo iniciatyva, Kauno įgulos karininkų ramovėje suruošta konferencija „LLA – lietuvių tautinio pasipriešinimo organizacija“. Joje pranešimus skaitė dr. Arūnas Bubnys, dr. Zita Sličytė, istorikas Kęstutis Kasparas. Šios konferencijos metu buvo nuspręsta atkurti visuomeninę organizaciją „LLA karių ir rėmėjų sąjunga“. Atkurtos organizacijos pirmininke vienbalsiai išrinkta laisvės kovų dalyvė, LLA Žemaičių apygardos partizanų vado Vlado Montvydo-Žemaičio dukra Irena Giedraitienė, pavaduotoju – A. Klimas. Į atkurtą organizaciją susibūrė kelios dešimtys LLA karių veteranų ir kitų buvusių pasipriešinimo okupacijoms organizacijų narių, nukentėjusių nuo okupacijų arba patriotiškai nusiteikusių asmenų. Atkurtos organizacijos tikslas: išsaugoti gyvąją atmintį apie laisvės kovotojus, įamžinti jų atminimą, rinkti istorinę medžiagą apie Lietuvos laisvės armijos veiklą, ją saugoti ir publikuoti, leisti prisiminimų knygas, vykdyti šviečiamąją veiklą mokyklose ir visuomenėje, palaikyti ryšius su patriotinėmis organizacijomis ir t.t. Jau nemažai yra nuveikta: išaiškintos Vanagų stovyklos komendanto ltn. Juozo Barzdos-Klevo žūties aplinkybės ir palaidojimo vieta, ant kapo pastatytas paminklas. Stendas prie Iešnalio ežero, Platelių apyl. byloja 1944 m. gruodžio 14 d. penkių LLA desantininkų nusileidimą. Plateliuose surengtas LLA 65 metų jubiliejaus minėjimas. Daug ryžto pareikalavo knygos „Lietuvos laisvės armijos kovos Žemaitijoje“ (I dalis) išleidimas ir II dalies parengimas.                   

© 2010 „XXI amžius“