|
Namai prie Virvyčios
Genovaitė VASILIAUSKAITĖ-ŠNIUKŠTIENĖ
Mūsų tėviškė Pavirvyčio vienkiemis anksčiau priklausė Luokės valsčiaus Telšių apskričiai. Sodyba stovėjo prie vieškelio, dabar jau asfaltuoto, ir Virvyčios. Čia gyveno tėvelio tėveliai, gražiai tvarkydamiesi 33 ha ūkyje.
Paveldėjęs ūkį tėvelis gražiai ir tvarkingai šeimininkavo. Laikė arklius, kurių reikėjo ne tik ūkio darbams, bet ir tarnyboje, nes tėvelis Nepriklausomos Lietuvos laikais dirbo seniūnu. Po darbų ūkyje, pasibalnojęs Raudį, apjodavo seniūnijos gyventojus. Buvo žmonių mylimas ir gerbiamas.
Vedė labai jaunas, sugyveno septynis vaikus. Pirmoji žmona mirė gimdydama. Liko 32 metų našlys su šešiais mažamečiais vaikais (vienas vaikelis buvo miręs). Neilgai našlavęs vedė antrą kartą stambaus ūkininko Juozo Lukausko dukrą septyniolikmetę Kazimierą iš Meluvėnų kaimo, Luokės parapijos. Mamos tėveliai turėjo paveldėję gražų ūkį. Jos seneliai buvo vadinamieji karališkieji valstiečiai, nes nėjo baudžiavos.
Tėveliai sugyveno 16 vaikų 11 sūnų ir 5 dukras (keturi mirė mažiukai). Per abi tėvelio santuokas mūsų buvo 23 vaikai 14 sūnų ir 9 dukros. Tėvelių gyvenimas buvo gražus, laimingas, bet neilgas. 1938 m. gegužės 15 dieną nuo plaučių uždegimo mirė tėvelis. Dabar jauna našlė liko su pulku vaikų. Mama tvirtai į savo rankas paėmė ūkį, vaikus išleido į mokslus. Pertekliumi mūsų nelepino, bet buvome pavalgę ir aprengti.
Per pirmąją rusų okupaciją mūsų skruzdėlynas nebuvo paliestas dargi norėjo nufilmuoti kaip daugiavaikę motiną su vaikais, bet vyriausias brolis Jonas nesutiko.
Karo metais vokiečių karo paštas užėmė mūsų namus, ir mama gavo įsakymą išsikraustyti iš namų. Įsakymui teko paklusti. Praslinkus frontui apsigyvenome pas tolimus giminaičius Norvaišas, netoli Tverų miestelio. Tačiau su tokiu dideliu vaikų būriu buvo sunku be savo namų. Mama su mažamečiais vaikais grįžo į namučius. O čia jau viešpatavo rusų kareiviai. Jie mus priėmė draugiškai. Dar ne viskas buvo išgrobstyta. Gyvulius, apyvokos rakandus, baldus grąžino kaimynai. Tik mūsų, vaikų, augintus triušelius buvo suvalgę kareiviai.
Trys vyresnieji broliai: Blažiejus, Boleslovas ir Danielius į namus nebegrįžo. Jie pasirinko sunkų partizanų kovos kelią už Lietuvos laisvę. Tada prasidėjo ir mūsų šeimos kančių keliai. Namai nuolatos buvo apsupti Luokės stribų nei dieną, nei naktį nedavė mus ramybės.
Netrukus suėmė vyriausios sesers vyrą Joną Andrušką, buvusį šaulį. Uždarė į Telšių kalėjimą, vėliau išvežė į Vilnių, iš ten į Pravieniškių lagerį.
Pravieniškėse svainis ilgai neužsibuvo. Su draugu pabėgo ir grįžęs į Žemaitiją prisijungė prie partizanų. Neilgai teko jiems partizanauti. Kolaboranto buvo išduoti ir apsupties metu 1946 m. kovo mėnesį žuvo (išdaviko pavardė žinoma). Palaikai išniekinti Luokėje, viduryje miestelio ant grindinio, vėliau sumesti į senus bulvių rūsius Varnių gatvės gale. Į tos žvyrduobės rūsius tautos išgamos buvo sumetę per 30 išniekintų partizanų kūnų.
Tiesiant vietinius kelius jų kauleliai su žvyru buvo išvežti ant kelių. Dabar ten stovi kuklus paminklas, pastatytas likusių Vasiliauskų, kad primintų ateinančioms kartoms žiaurų susidorojimą su Lietuvos partizanais.
Gruodžio pabaigoje suėmė mamą, brolį Vytautą ir seserį Elytę. Mes, mažieji, likome gyventi su rusų kareiviais. Jie mums buvo geri: išvirdavo valgyti, pamelžę mūsų karves duodavo pieno. Važiuodami malkų į Biržuvėnų mišką veždavosi ir mus įsisodinę į kabiną.
Po dviejų savaičių visus tris paleido ir įpareigojo sekti ir išduoti brolius partizanus. Grįžusi į namus mama suprato, kad namuose gyvenimo nebebus. Pirmiausia kaip katė kačiukus išslapstė mažuosius išvežiojo pas tolimus gimines ir šiaip gerus žmones.
1945 m. vasario mėnesį stribai vėl apsupo namus ir antrą kartą suėmė mamą ir seserį Elytę (Vytauto nebuvo namuose). Išvežė jas iš Luokės į Telšius, iš Telšių pėsčiomis į Mažeikius, paskui į Karelijos-Suomijos ASSR, Medvežegorsko rajoną. Tremtyje mama išbuvo 8 mėnesius. Paleido dėl senyvo amžiaus, nes buvo pasisendinusi 11 metų. Grįžusi į Lietuvą mama savo namus rado nacionalizuotus, vaikus suvargusius, o Luokės kapinaitėse šviežiai supiltą žemės kauburėlį dukrelės Alilijos kapelį. Alilija, vežant mamą iš Luokės į Telšių kalėjimą, pusnuogė ilgai bėgo paskui vežimą prašydama, kad ir ją paimtų kartu. Bet vežimas nuvažiavo, o sesutė nuo plaučių uždegimo mirė 1945 metų vasarą.
Nuolatiniai stribų siautėjimai ir persekiojimai nedavė ramybės, teko blaškytis po svetimus žmones. Apsigyvenome Barvydžių, Žaduvėnų ir kituose kaimuose, toliau nuo savo namų. Tuose kaimuose gyveno daug gerų žmonių, kurie padėjo partizanams, šelpė jų šeimas.
Vargdama ir glausdamasi pas svetimus žmones iki 1955 metų mama gyveno be dokumentų, o gyventi reikėjo, nes buvo vaikai, reikėjo jais pasirūpinti. Per tą laiką teko jai patirti nežmoniškų kančių. 1947 metais nuo okupantų ir vietinių stribų kulkų žuvo du sūnūs: rugsėjo 8 dieną, vykdydamas partizaninę užduotį Kiršių kaime, Telšių rajone, žuvo Danielius. Kūnas buvo niekinamas Telšiuose, prie Mažosios bažnytėlės. Kur užkasė, išsiaiškinti nepavyko. Dabar žūties lauke Danieliaus bendraklasis ir bendražygis Alfredas Dauginis iš Paškuvėnų kaimo pasodino ąžuolą ir atminimo akmenį, kad ąžuolo ošimas, lapų šnarėjimas primintų ateinančioms kartoms jauno partizano žūtį.
Dar nespėjus nudžiūti motinos ir artimųjų ašarom, rugsėjo 17 dieną Jokšų kaime, netoli savo namų, žuvo Boleslovas. Tąsyk žuvo jie šeši, įskųsti išdavikų. Kūnai buvo niekinami Luokės stribyno kieme, vėliau sumesti į žvyrduobės bulvių rūsius Varnių gatvėje.
1949 m. rugsėjo 29 dieną Biržuvėnų miško bunkeryje išduoti ryšininko žuvo dar keturi sūnūs: Blažiejus, Vytautas, Antanas ir Justinas. Apsupties metu jie gyvi nepasidavė patys prieš save pakėlė ginklą, nes kitos išeities nebuvo. Virš jų bunkerio iššiepę dantis laukė kagebistai ir skarmaliai stribai. Kūnai buvo niekinami Luokės stribyno kieme, susodinti prie tvarto. O pro langą stribai žiūrėjo, kas ateis apverkti nelaimingųjų, kitus patys atitempdavo atpažinimui. Paskui naktį išvežė už miestelio ir sumetė į buvusio ūkininko Martinkaus senus bulvių rūsius tik Justiną dar gulėti. Jam buvo tik septyniolika.
Kas išmatuos tą begalinį motinos širdies sopulį, regint numestus ant grindinio ir išniekintus savo vaikus. Motina negalėjo ne tik jų palaidoti, bet ir apkabinti savo sunkiai užaugintų sūnelių.
Dukra Elytė dar buvo tremtyje. Mama ėjo per kaimus pas gerus žmones, prašydama maisto produktų, kad galėtų pasiųsti dukrai į tremtį. O namuose buvo dar du maži vaikai aš ir broliukas, kuriais reikėjo pasirūpinti ir saugoti nuo blogų akių. Vyriausia dukra Jadvyga po vyro žūties sunkiai susirgo, liko be sveikatos, reikėjo ir ja pasirūpinti, ir jos dviem sūneliais.
Ir taip nuo begalinių rūpesčių ir nelaimių nebuvo kada atsikvėpti. Visą gyvenimą mama bėgo ir bėgo, rūpinosi visais, guodė ir ramino. Taip sulaukė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Apsiverkė, pamačiusi iškeltą Trispalvę ant Klaipėdos Muzikinio teatro.
Išėjo į amžinybę mūsų mamutė įpusėjusi 95-uosius metelius...
Klaipėda
© 2010 XXI amžius
|