| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Projektą Gimtasis kraštas:
|
||
|
Kad žmonės pajustų molio galią
Šakių rajone Zyplių dvare kasdien darbuojasi tautodailininkė Eglė Kurcikevičienė. Neseniai dvare buvo eksponuojama jubiliejinė jos keramikos darbų paroda. Keturiasdešimtmetė iš Panevėžio kilusi dailininkė moliu domisi jau dvidešimt metų, dirbo įvairiose keramikos įmonėse. Nuo 2002-ųjų E. Kurcikevičienė dalyvauja tautodailininkų pleneruose, respublikinėse parodose, kūrybinėse stovyklose Lietuvoje, Lenkijoje. Ji yra Šakių tautodailininkų bendrijos Dailius narė, nuo 2005 metų priklauso Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijai. Su tautodailininke kalbėjosi Sima Kazarian.
Kuo jus žavi molis? Moku daug amatų, bet pirmenybę visada atiduodu moliui... Jo niekada nesuvaldysi. Yra toks geras keramikų pasakymas: Įdedi į pečių, ką nori, o išimi, kas išeina. Tai ištisi eksperimentai, niekada nežinai, kaip jie baigsis. Man patinka tas ieškojimo procesas. Molis yra nuostabi žemės jėgos pripildyta medžiaga, turinti begales kaprizų. Mano manymu, keramikas ne specialybė, o gyvenimo būdas. Šiam amatui turi atiduoti visą save, nes neužtenka molio gaminį vien tik nulipdyti, jį dar reikia išdžiovinti, išdegti, glazūruoti ir dar kartą degti. Tai ilgo proceso, atsidavimo, fizinės jėgos ir atidumo reikalaujantis darbas. Sakoma, apetitas ateina bevalgant, o įkvėpimas bedirbant? Aš manau, kad daug dirbant ateina profesionalumas. O įkvėpimas man tai mintis, vizija, su kuria vaikštau ištisas savaites, kol ji subręsta, kad galėčiau ją įgyvendinti. Vieni menininkai vyturiai, kiti pelėdos. Kuriems priskirtumėte save? Save priskirčiau pelėdų būriui. Mėgstu dirbti iki vėlumos, tada gana dažnai aplanko noras išpildyti tas savo svajones, kurias brandinu. Kas jus įkvepia, domina šiuo metu? Kas verda Jūsų kūrybinėje virtuvėje? Aš esu tiesiog įsimylėjusi šį buvusi Zyplių dvaro sandėlį, kuriame Lukšių seniūno Vido Cikanos dėka įkūrėme keramikos dirbtuvėlę. Čia labai gera terpė kurti. Turiu dar daug minčių, idėjų, kurias norėčiau įgyvendinti. Ką maloniau kurti: praktinio naudojimo daiktus ar skulptūrą? Aš nesureikšminu ir neatskiriu šių dalykų. Man tiesiog patinka dirbti su moliu. Kai pavargstu daryti įvairias puodynėles ar braižyti liaudies raštus, lipdau skulptūras. Įdomios yra ir žmogaus kūno linijos. Stengiuosi niekada nesustoti vietoje ir bandau daryti vis kažką naujo. Kartais tuose ieškojimuose atsiranda ir įdomių sprendimų. Ar turite mokinių? Jei taip, ką reiškia būti mokytoja? Stengiuosi, kad kuo daugiau žmonių susipažintų su molio paslaptimis, prisiliestų ir pajustų jo galią. Daugelis mūsų tautiečių prisipažįsta, kad nuo vaikystes svajojo palipdyti molį, bet neturėjo tokios galimybės. Ši dirbtuvė ir yra ta vieta, kurioje aš padedu jiems tą svajonę įgyvendinti. Tas akių spindesys, kai jiems pavyksta ką nors gražaus padaryti, skatina mane dirbti, tobulėti. Iš ko paveldėjote kūrybinę gyslelę? Ar Jūsų namų aplinkoje buvo vietos grožiui, menui? Kūrybinę gyslelę paveldėjau iš tėčio, nors jis nebuvo dailininkas. O kruopštumą rankdarbiams įskiepijo mama, nes nuo pat vaikystės mokė mane megzti, siūti, siuvinėti ir kt. Sesuo tapė paveikslus ir karpė karpinius. Visuomet po mūsų namus sklandė meno, rankdarbių dvasia. Ar Jums svarbi estetika kasdienybėje, buityje, ar esate menininkė, kuri tos kasdienybės nemato ir nori nuo jos pabėgti? Nuo kasdienybes pabėgti nelabai išeina juk yra šeima, vaikai. Stengiuosi ir vaikų širdelėse skiepyti meilę menui. Patinka remontuoti namus, stumdyti baldus, nes nemėgstu monotonijos. Svarbu ir iš kokio puodelio geriu arbatą... Visur mėgstu grožį. Keturiasdešimt metų pati branda. Ar prisiminusi jaunystės svajones galite teigti, kad pasiekėte tai, apie ką svajojote, o gal dar daugiau? Jaučiuosi taip, lyg tik dabar pradėjau gyventi. Molį lipdyti pradėjau nuo devyniolikos metų, ir ėjau žingsnis po žingsnio. Iki šiol mokausi įminti molio paslaptis įvairiose keramikos formose. Negaliu teigti, kad pasiekiau viską kūryboje. Dar yra daug erdves tobulėti. Kas atviliojo į Suvalkiją? Ar nepabosta lygumų peizažai? Gimiau ir augau Panevėžyje. Sulaukusi pilnametystes netekau tėvo. Ištekėjau, auginau du berniukus. Po kelerių metų iš Panevėžio į Suvalkiją, pas savo tėvus, atsikraustė mama su sese. Likau toli nuo savo artimųjų, todėl gimus trečiajai dukrytei su šeima nusprendėme apsigyventi čia, pas močiutę. Gyvename nuostabioje gamtoje, vienkiemyje Paluobių miškuose, kur radau ramybę ir gerą erdvę kurti. Kokiais principais vadovaujatės gyvenime? Kas žmogui padeda būti laimingu? Šypsena, šypsena ir dar kartą šypsena... Manau, kad šypsodamasis ir mylėdamas pasaulį žmogus gali daug daugiau pasiekti, nuveikti. O kai myli save, aplinkinius ir gyvenimą, tada ir laimė yra šalia. Kai būna liūdna ir skaudu, vadovaujuosi principu: Jei gali ką pakeisti, tai keisk, o jei negali tada nesinervink. Tikiu, kad pasaulyje yra daug gerų žmonių, kurie nori padaryti jį gražesniu. Ar kūryba netrukdo šeimai? Ką Jums reiškia šeima? Šeima man yra viskas, ką turiu brangiausio šiame gyvenime. Turiu stiprų šeimos palaikymą, stengiamės netrukdyti vieni kitiems įgyvendinti savo sumanymų. Gyvename juk vieną kartą, todėl bandome padėti vienas kitam realizuoti save. Kokios gyvenimo dovanos prašytumėte jubiliejaus proga? Tokios, kokią gavau per šios parodos atidarymą. Supratau, kiek turiu mane mylinčių žmonių, o tai yra geriausia dovana jubiliejaus proga! Dėkoju už pokalbį. Šakiai
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |