Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Sezonas – naujas, bėdos – senos

LRT žurnalistas Virginijus Savukynas

Tikriausiai dažnai  žiūrime lietuviškas televizijos laidas – tiek visuomeninį transliuotoją, tiek komercines televizijas. Ir kiekvienas iš mūsų, be abejo, turime susidarę nuomonę apie televiziją. Vieni pasigenda pramoginių laidų, kiti – probleminių. Vieni įsitikinę, jog laidai vadovaujantis žurnalistas gali turėti savo nuomonę, kiti mano, jog žurnalistas privalo būti neutralus. Tačiau ar visuomet čia kaltos televizijos ir jose dirbantys žmonės? Juk daug kas priklauso ir nuo to, koks yra laidos biudžetas, kiek laiko pasiruošti laidai turi jos vedėjas, galų gale kokybė priklauso ir nuo į laidą pakviestų pašnekovų išminties ir drąsos.

Apie naujojo televizijos sezono ypatumus su LRT žurnalistu, diskusijų laidų „Savaitės atgarsiai“ bei  „Forumas“ vedėju Virginijumi SAVUKYNU  kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Lietuvos televizijos ir radijo stotys pradeda naują sezoną. Būtų įdomu išgirsti, kokioms laidoms vadovausi šįkart?

Mano laidos išlieka tos pačios: televizijoje pirmadieniais po „Panoramos“ – tiesioginė diskusijų laida „Savaitės atgarsiai“. Beje, visus, kurie nori sužinoti, kas įvyko svarbiausia per savaitę, kviečiu įsijungti pirmadieniais Lietuvos televiziją, nes be mano „Savaitės atgarsių“, kuriuose bus nagrinėjamas svarbiausias savaitės įvykis, vėliau bus laida, skirta sporto įvykiams, po jos – pasaulio įvykių apžvalga. Tad pirmadienio vakaras – tiems, kurie neturi daug laiko, bet nori sužinoti viską, kas buvo svarbiausia.

„Savaitės atgarsius“ darysime labiau atvirus žiūrovams: iki laidos bus galima paskambinti telefonu ir pareikšti savo nuomonę, pateikti klausimą laidos dalyviams. Kai kurios nuomonės ir klausimai bus transliuojamos laidoje.

Taip pat jau dabar žmonės gali prisijungti prie laidos puslapio internete: http://www.tinklink.lt/savaites_atgarsiai. Čia jie gali pareikšti nuomonę apie laidą, pasiūlyti temas, papasakoti savo istorijas, kurios gali būti vertos atskiros laidos temos.

Ketvirtadieniais išlieka laida „Forumas“ radijuje (nors tiksliau reikėtų sakyti Lietuvos radijo laida, kuri yra transliuojama ir per Lietuvos televiziją).

Kokias naujas, įdomias, problemines diskusijas žada rodyti LRT, kurioje sėkmingai dirbi ne vienerius metus? Kuo, sakykim, šis televizinis ruduo skirsis nuo praėjusių metų rudens? Beje, mūsų skaitytojus labiau domina ne pramoginės laidos, o diskusijos, kuriose rimtai gvildenami politikos, ekonomikos, emigracijos, tautiškumo išsaugojimo klausimai.

Lietuvos televizijos taryba programų tinklelį tvirtins rugsėjo 7 dieną. Tada bus sudėti galutiniai taškai.

Turiu prisipažinti, jog esu nuolatinis probleminių LRT laidų žiūrovas, stebėtojas, vertintojas. Tačiau kai kuriose laidose pasigendu skirtingų nuomonių, aštresnės polemikos. Sakykim, būta laidos apie tai, kaip SSRS okupavo Lietuvą ir kaip šį faktą derėtų traktuoti bendraujant su Kremliumi. Bet toje laidoje nebuvo nė vieno partizano, kuris pokario metais ginklu priešinosi okupantams. O štai Justinas Karosas – dažnas svečias.

Labai geras klausimas. Kol nepradėjau vesti laidų, irgi panašiai galvojau. Juk žmonėms yra smagiau žiūrėti, jei pakvieti naujus, įdomius žmones. Bet... kaip ir kur juos rasti. Tai ne toks paprastas klausimas. Laidą rengiu vienas. Ir turiu 24 valandas per parą. Mano kontaktai ir pažintys taip pat ribotos. Tai viena problema, tačiau tikrai ne pati svarbiausia. Kai kvieti naują žmogų, rizikuoji. Juk nežinai, kaip jis kalbės, ar sugebės aiškiai formuluoti mintis, ar neišsigąs kamerų, ar nesutriks tiesioginiame eteryje. Esu matęs labai daug žmonių, kurie puikiai kalba prie kavos puodelio, tačiau kai tik įsijungia kameros ar mikrofonas, praranda kalbos dovaną. Atrodo visai kitas žmogus. Negana to, kalbėję tiesiai ir be užuolankų privačiai, viešai pradeda kalbėti abstrakčiomis frazėmis. Štai tada ir supranti, kad laida nepavyko. Tad tokiais atvejais tenka pašnekovui padėti suformuluoti savo poziciją, jam apsiginti nuo labiau patyrusių kalbėtojų. O štai jei pakviesi Rimvydą Valatką, tai žinai, kad jis visada kalbės aštriai, padės laidoje sukurti intrigą.

Ir pagaliau dar vienas dalykas: žiūrovui reikia pažįstamų veikėjų. Tai rodo reitingai: pasikvietus žinomus žmones žiūri daugiau – net jei diskusija nelabai pavyko, o pasikvieti nežinomus asmenis, net jei jie įdomiai diskutuoja, žiūri mažiau.

Dar kita problema: vieni žmonės noriau eina į diskusijas, kiti – ne. Labai kritikuojama, kad daug pasisako Laisvosios rinkos institutas. Tačiau žurnalistai žino, kad jie visada sutinka ateiti į laidą. O, pavyzdžiui, kad ir profesorius Romas Lazutka: esu kvietęs į savo laidas, jis yra buvęs jose, bet kelis kartus atsisakė – paskaitos, išvyko ir pan.

Tad tai reikia turėti omenyje. Tikrai garantuoju, kad žurnalistai, jei tik jie galvoja apie žiūrovą, stengiasi pakviesti kuo įvairesnių žmonių. Tačiau reikia suprasti, kad įdomių ir puikiai galinčių pakalbėti nėra labai jau daug Lietuvoje.

Pastaruoju metu pradėjau itin atidžiai žiūrėti per RTVi rodomas diskusijas „Osoboje mnenije“, „Klinč“, „Polnyj albac“. Šiose laidose daug skirtingų nuomonių, sensacingų naujų faktų ir aštrių kampų. Žurnalistas ten nebijo į laidą pasikviesti priešingų pažiūrų pašnekovo. Nepaisant barnių, visi šių laidų dalyviai su oponentais ginčijasi demokratiškai, neperžengdami padorumo ribų. Taigi būsiu atviras: lietuviškosiose diskusijose dažnai pasigendu tokio azarto.

Sutinku – mums trūksta diskusijų kultūros. Tačiau šiuo atveju tai yra kalbėtojų, o ne laidų vedėjų problema. Kažkodėl manoma, kad ginčytis draugai negali, todėl reikia vienas kitam pritarti. O jei jau kokiu klausimu nuomonės išsiskiria, tai sudie, draugyste. Intelektualai nemoka ginčytis ir nesusipykti. Kažkodėl galvojama, kad viena nuomonė turi nugalėti, kad ginče privalo būti nugalėtojas ir pralaimėtojas. Todėl bijoma pralaimėti. O juk net nepagalvojama, kad gali egzistuoti skirtingos nuomonės kaip lygiavertės.

Ruošdamasis šiam interviu internete aptikau LŽS pirmininko Dainiaus Radzevičiaus komentarą, esą naujasis televizijų sezonas nėra toks sensacingas, kaip skelbia anonsai. Tiesiog kaip ir anksčiau, taip ir dabar bus daug šokama, dainuojama. Ar ne per daug mūsų televizijose pramoginių laidų? Ar išlaikytas deramas balansas tarp probleminių ir pramoginių laidų?

Komercinės televizijos rodo tai, ko žmonės trokšta. Kažkada žmonės žiūrėjo realybės šou, dabar šokius. Po metų – nežinia ką. Manau, kad Lietuvos televizijoje yra visai kitokio pobūdžio laidų, tad žiūrovas gali pasirinkti. Aišku, galima sakyti, kad tos rimtosios laidos nepakankamai kokybiškos. Kai kaltina televizijas ir žurnalistus, kad šie rodo niekus, užuot analizavę rimtas problemas, paklausiu, o kada jie patys ryte prie kavos puodelio aptarė spektaklį, ar pokalbį su filosofu puikioje laidoje „Durys atsidaro“?

Balsas.lt žurnale radau straipsnį, kuriame pastebi, jog mūsų televizijų laidose politikai irgi vis dažniau šoka ir dainuoja, užuot ėmęsi konkrečių, probleminių diskusijų? Jeigu teisingai supratau, jūsų tokios tendencijos nedžiugina.

Regis, prieš kokius aštuonerius metus rašiau apie pramoginius politikus, kurie nekuria jokių programų, neturi jokių politinių įsipareigojimų. Vienintelis jų tikslas – pritraukti publikos dėmesį, išlikti scenoje. Tad tai daro lengviausiu būdu: arba skandalingais pareiškimais linksmina ir juokina tautą, arba šoka, dainuoja, nusidainuoja.

Ar gerai šokantis politikas priims protingesnius sprendimus? O jei blogai šoks, ar nuo to jis blogesnis politikas. Akivaizdu, kad šiems politikams reikia dėmesio. Jie nenori keisti mūsų tikrovės. Iš kitos pusės, gal ir gerai, kad taip yra. Nežinodami, nei ką keisti reikia, nei kaip, jie tik privirtų dar daugiau košės. Šokdami blogų darbų nepadarys. Tad bent čia įžvelkime pozityvų dalyką, kad mūsų neapkaltintų, jog žiniasklaida ir žurnalistai mato tik blogus reiškinius.

Internetinėje erdvėje egzistuoja portalas keistu pavadinimu - tinklink.lt. Tame portale vienas aktyviausių žurnalistų esi pats. Bet į tą portalą savo straipsnį, nuotrauką ar videointerviu gali įdėti bet kas – tereikia užsiregistruoti. Kokia šio leidinio prasmė, ateitis? Kaip kilo mintis sukurti leidinį, kuriame savo medžiagą gali skelbti visi? Juk tame portale galima aptikti ir labai rimtų, ir labai primityvių tekstų.

Tai web2.0 projektas. Suteikiama galimybė kiekvienam, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymų, skelbti savo mintis, idėjas. Ne tik pačiam skelbti, bet burti bendraminčius ir kartu leisti internetinius leidinius. Juk sakoma, kad nėra galimybių pasireikšti, kad viena ar kita žiniasklaidos priemonė neskelbia informacijos. O tinklink.lt suteikia platformą skelbti norimą informaciją, burti bendraminčius, skleisti tą informaciją. Jei kalbame apie pilietinę visuomenę, tai tokios svetainės yra būtinos.

Autoriaus nuotrauka

© 2010 „XXI amžius“