Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Disidentai savo skaudulius išsakė prie A. Mickevičiaus paminklo

Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis, kun. Robertas Grigas, Nijolė Sadūnaitė ir Antanas Terleckas

Pirmadienį Vilniuje prie paminklo Adomui Mickevičiui Stasio Povilaičio nuotraukos

Rugpjūčio 23 dieną, pirmadienį Vilniaus senamiestyje,  prie paminklo Adomui Mickevičiui, paminėtos Ribentropo-Molotovo pakto 61-osios metinės. Minėjime dalyvavo Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis, Seimo narys Rytas Kupčinskas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, sovietinių laikų disidentai Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas ir kiti.

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas prof. V. Landsbergis vaikiškais pavadino praeitą savaitę Rusijos ambasadoriaus išsakytus teiginius, kad Rusija nėra atsakinga už anais laikais buvusius priimtus SSRS sprendimus.

Prieš 23 metus šioje vietoje mitingą organizavusios Lietuvos laisvės lygos įkūrėjas Antanas Terleckas sakė, kad per 20 metų Lietuvoje susikūrė naujasis „elitas“, kuriam tauta nerūpi. Žinomas disidentas negailėjo kritikos šalies inteligentijai. A. Terleckas prisiminė, kad 1987 m. rugpjūčio viduryje užsienio radijo stotys perskaitė LLL kvietimą paminėti Molotovo-Ribentropo paktą ir viešai paskelbė minėjo organizatorius. „Sovietinė valdžia buvo tokia kvaila, kad organizatorius iškoneveikė „Tiesoje“ ir „Komjaunimo tiesoje“. Norėjo įbauginti organizatorius, o iš tikrųjų tautai paskelbė, kad yra ir tokių, kurie nebijo. Lietuviai nebenorėjo būti vergais. Tai ir pareiškė ateidami į mitingą“, – kalbėjo buvęs LLL lyderis. A. Terleckas kėlė klausimą, ko į mitingą susirinkome šiandien. 1987 metais į mitingą atėjo patys drąsiausi – tarp jų buvo mažai inteligentijos. „Mokslo ir meno žmonės ne kartą sovietmečiu priekaištavo LLL, kad erziname valdžią ir trukdome inteligentams dirbti nuosaikų kultūrinį darbą. Mūsų inteligentija per 50 okupacijos metų taip įprato pataikauti komunistams, kad nebeišdrįso atsitiesti – nuosaikusis Sąjūdis atidavė komunistams visą valdžią, o kolaborantams niekada nerūpėjo Lietuva“, – sakė tris kartus Rusijos lageriuose kalėjęs A. Terleckas. Jo teigimu, naujajam „elitui“ tauta nerūpi, todėl tik mitingais ir demonstracijomis galime pareikšti, kad esame tauta ir norime gyventi doresnėje, gražesnėje Lietuvoje ir kurti joje savo vaikams ateitį. Ne mitingas ir LLL kalti, kad šiuo metu kenčiame savųjų eksploatatorių jungą. „Kalti bailūs inteligentai, kurie sužlugdė desovietizacijos įstatymo priėmimą“, – teigė disidentas.

Disidentė sesuo Nijolė Sadūnaitė teigė, kad prieš ketverius metus Baltarusijoje žuvęs Lietuvos saugumo pareigūnas Vytautas Pociūnas buvo nužudytas. „V. Pociūną prieš ketverius metus užmušė. /.../ Aš ir V. Adamkui po užmušimo tai sakiau“, – kalbėjo N. Sadūnaitė. V. Pociūno atvejį ses. N. Sadūnaitė lygino su terorizmu įtariamos Eglės Kusaitės istorija. Ji mananti, kad užmuštas buvo ir Drąsius Kedys. N. Sadūnaitė negailėjo kritikos dienraščiui „Lietuvos rytas“ – jį vadino „Kremliaus rytu“, „Komsomolka“, kuris „šlykščiausiai šmeižė“ Vytautą Pociūną, o už dalyvavimą Eglės Kusaitės bylos nagrinėjime kartu su bendražygiais dienraščio buvo pavadinta „terorizmo garbintoja“. „Mes nesame garbintojai, mes – prieš terorizmą. Ir Eglė prieš terorizmą. /.../ nuo 13 metų mergaitė pačių kagėbistų naguose buvo. Jie darė iš jos teroristę“, – piktinosi N. Sadūnaitė. Susirinkusiuosius ji ragino nebūti abejingais ir kvietė atvykti į E. Kusaitės teismą.

Mons. Alfonsas Svarinskas sakė, kad Lietuvoje įsigalėjo bolševikų patvirtintas skirstymas į „elitą“ ir „megztąsias beretes“, arba „runkelius“. „Mes nesame runkeliai. Esame lietuvių tautos sūnūs, dukros, bet, nelaimei, per okupaciją buvome labai sužeisti ir per ilgai miegojome. Toliau miegot nebėra ko“, – į susirinkusiuosius kreipėsi mons. A. Svarinskas. Jis piktinosi, kad neseniai „kompartija“ sudarė naują Česlovo Juršėno vadovaujamą komitetą A. Brazausko atminimui įamžinti, kuris rengiasi Kaišiadoris pavadinti Brazausko vardu, o kitur – kukliau: „nebent gatvę, aikštę ar ką panašaus“. Monsinjoras pabrėžė, kad jau atėjo laikas pasakyti tiesą į akis.

„Labai gaila, kad čia nėra kompartijos vadų. O jie vieną kartą sužinotų, ką padarė, ir Brazausko į šventuosius nestatytų. Jie išžudė per 700 tūkst. Lietuvos gyventojų, arba juos ištrėmė, dalis suluošinti grįžo. Vien partizanų sunaikino 22,5 tūkst.“, - sakė tris įkalinimus (iš viso 23 metus) iškentėjęs kunigas. Mons. A. Svarinskas priminė prieš nepriklausomybės atkūrimą A. Brazausko sakytus įžeidžiančius žodžius apie trispalvę, apie nepriklausomą valstybę, apie sovietų kariuomenės „taikingumą“. Monsinjoras priminė A. Brazausko ir jo bendražygių privatizuotas įmones, dėl ko Lietuvai esą padaryti milijardiniai nuostoliai. „Lietuvos valdžia, nežinau, kaip ją pavadinti, po Brazausko mirties sugyventinei davė rūmus Turniškėse ir 6000 litų algą. O tikrai žmonai, kurią jis paliko ir laikė uždarytą kaip vergę bute Vilniuje, ar ką nors davė? Jeigu jai būtų davę, aš dar suprantu, bet reikia atminti vieną kartą ir visados: Lietuvoje yra vienas prezidentas – tas, kuris valdo. O kiti yra buvusieji ir jų meilužėms jokios negali būti duodamos paskolos, surinktos iš žmonių paskutinių kapeikų“, – kalbėjo mons. A. Svarinskas, ragindamas A. Brazauskienę kuo greičiau išsikraustyti iš Turniškių ir atsisakyti valstybei ir žmonėms brangiai kainuojančių privilegijų. Monsinjoro žodžius susirinkusieji palydėdavo plojimais. Mons. A. Svarinskas nesutinka ir su tuo, kad laikraščiai viską, ką nuveikė prof. V. Landsbergis, priskiria A. Brazauskui. „O kada V. Landsbergis kvietė ginti Seimo, Brazausko nebuvo. /.../ Jis, matyt, sėdėjo prie telefono ir laukė skambučio, kad jau laikas užimti valdžią Lietuvoje“, – teigė monsinjoras. A. Svarinskas melu vadino kalbas, kad Katedrą tikintiesiems grąžino A. Brazauskas – ją bolševikai atiduoti rengėsi dar 1956 metais, tik Antanas Sniečkus bijojo jau mirusio Stalino ir Katedros negrąžino. A. Svarinskas teigė, kad Vyriausybė turi paskelbti, jog „gana komunistams griauti Lietuvą“. A.Svarinskas kalbėjo apie galimas grėsmes, kad tyliai einama į okupaciją. „Jeigu nori, tegul važiuoja į Rusiją ir ką nori daro, o Lietuva yra lietuviams, ir griauti jos mes neleisime. Kiek sudėjome aukų, kiek heroizmo, o dabar turim ramiai sėdėti. Prisiekiu visų vardu, kad aš, kaip laisvės kovotojas, daugiau nebetylėsiu“, – kalbėjo monsinjoras, žadėdamas, kad jeigu reikės, kovoje ir numirs.

Minėjime tylos minute pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę, sugiedotas Lietuvos himnas.

Nuo 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo faktiškai prasidėjo Lietuvos atgimimas. Mitingo metu apie penki šimtai Lietuvos žmonių pasmerkė Molo-tovo–Ribentropo paktą. Tai buvo pirmas viešas protesto mitingas sovietinėje Lietuvoje. Kai kurie mitingo organizatoriai buvo gąsdinant vežiojami po miškus, o kiti dalyviai, net ir prasidėjus Sąjūdžiui, buvo atleisti iš darbo.

© 2010 „XXI amžius“