Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

„XXI amžiui“ – 20 metų

Prieš dvidešimt metų – 1990 m. rugsėjo 6-ąją – išėjo pirmasis atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje katalikiško laikraščio „XXI amžius“ numeris. Jo išleidimas specialiai sutapatintas su po kelių dienų prasidėjusiais atlaidais Šiluvoje. Pirmasis numeris, atrodo, buvo išleistas palyginti dideliu tiražu – apie 20–30 tūkst. egzempliorių. Laikraštį redakcijos darbuotojai ir katalikiškos spaudos entuziastai sėkmingai platino didžiųjų Šiluvos Švč. M. Marijos atlaidų metu. Palyginti dideliu tiražu laikraštis buvo leidžiamas ir vėliau. Tačiau netrukus entuziazmas priblėso. Nors tuometinės popieriaus bei spausdinimo kainos buvo palyginti mažos, buvo būtina skaičiuoti leidybos kaštus ir tiražą. Tačiau to nebuvo daroma ir per didelius laikraščio tiražus išplatinti darėsi vis sunkiau. Nepraėjus nei pusantrų metų laikraščio leidyba atsidūrė sunkioje padėtyje. Tada jo leidimą perėmė kiti redakcijos vadovai, kuriems atitekęs palikimas buvo nekoks – sąskaitoje buvo likę vos 20 Vokietijos markių, o prenumeratos pinigus tiesiogine to žodžio prasme pasisavino tuometiniai Vysk. M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio Kauno skyriaus vadovai. Gerai, kad per vokiečių katalikų labdaros fondą galėjome įsigyti kompiuterius, kurie įgalino modernizuoti leidybą. Tačiau savaitinis keturių puslapių laikraštis negalėjo ilgiau pritraukti skaitytojų, ir jo tiražas, nesikeičiant temų įvairovei, pradėjo kristi. Pirmojo katalikiško laikraščio iniciatoriai ir leidėjai, be abejo, net nesitikėjo, kad netrukus jo leidimas katalikiškoje Lietuvoje bus toks sunkus.

Sunkiausias laikotarpis buvo 1996 metai, kai tiražas nukrito iki 3000 egzempliorių. Tada tikėjomės gauti paramos iš naujai įkurto valstybinio Spaudos rėmimo fondo. Tačiau pateikę tikrai ne blogesnį už kitų leidinių projektą-paraišką paramos negavome. Matėsi akivaizdi katalikiško laikraščio diskriminacija. Mes protestavome, rengėme protesto akcijas, net ruošėmės nutraukti laikraščio leidybą. Supratę, kad tuometiniai Spaudos rėmimo fondo vadovai nereaguoja į mūsų protestus ir yra nusiteikę žlugdyti, o ne remti spaudą ir sulaukę stiprios skaitytojų moralinės paramos, nusprendėme laikraštį leisti toliau. Fondo teikiama parama daugumai vadinamųjų nekomercinių laikraščių pastatė mus į nelygiavertes sąlygas, todėl mūsų skaitytojų skaičius vis mažėjo. Laimei, dar prieš fondo sprendimą neteikti mums ir mūsų leidžiamam vaikams skirtam laikraščiui „Kregždutė“ finansinės paramos (tai irgi juodas puslapis valstybinio spaudos „rėmimo“ fondo istorijoje) „XXI amžių“ pradėjome leisti du kartus didesnės apimties ir du kartus per savaitę.

Laikui bėgant atėjo suvokimas, kad siaura, tik į religinį gyvenimą orientuota laikraščio kryptis nėra perspektyvi – juk po pirmosios susidomėjimo krikščioniška tematika bangos žmonės ja persisotino,  jų „žingeidumas“ didžiąja dalimi buvo patenkintas, o kai kurių itin krikščioniškai nusiteikusiųjų interesus tenkino specializuotas „Katalikų pasaulis“ (vėliau virtęs „Sandora“, bet taip ir nesugebėjęs išsigelbėti nuo bankroto). Gelbstint ši leidinį buvo metamos didžiulės LVK pastangos – skiriama beveik po milijoną litų per metus, o „XXI amžius“, visą laiką gynęs krikščioniškąją poziciją, buvo pasmerktas vienišiaus kovai ir negavo jokios paramos iš Bažnyčios. Ypač laikraščiui trukdė nevykęs jo iniciatorių sprendimas įsiregistruoti laikraščio leidyklą kaip Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) personalinę įmonę. Tai ne tik varžė mūsų veiksmus, bet ir tiesiog skandino – kaip pelno siekianti įmonė (nors tokia mes nebuvome, tą rodė tikroji padėtis ir įregistruoti įstatai, kuriuos tvarkė pirmieji laikraščio iniciatoriai, bet nenumatė visų aplinkybių) už aukų gavimą buvome nubausti didelėmis baudomis, o tuometiniai LKMA vadovai net neleido teisminiuose ginčuose aiškinti ir ginti savo pozicijos. Dar daugiau. LKMA vadovas rašė raštus į Spaudos rėmimo fondą, jam įrodinėdamas, kad jis neteiktų paramos katalikiškam laikraščiui (tiek „XXI amžiui“, tiek „Kregždutei“). Dar vėliau LKMA padavė mus į teismą dėl išspausdinto 15 žmonių laiško, ginančio garbingą kunigą. Nors šį teismą, kaip ir daugumą kitų, laimėjome (dabar mus patraukęs į teismą yra Kliugeris), tačiau baudos dėl gautų aukų mūsų pirmąją leidyklą sužlugdė ir ją turėjome uždaryti.  

Norėdami išsaugoti katalikišką laikraštį įkūrėme kitą leidyklą, kuri ir leidžia „XXI amžių“ bei įvairias krikščioniškas knygas. Visą tą laiką, deja, nesėkmingai, buvo prašoma bent minimalios paramos iš Spaudos rėmimo fondo.  

Pernai dėl nežmoniškai padidintų mokesčių ir tolesnio diskriminavimo iš fondo pusės teko uždaryti vaikams leistą savaitinį laikraštį „Kregždutė“. Tai buvo unikalus tokio pobūdžio laikraštėlis.

Konkurencinė kova spaudos erdvėje apie 1995–1996 metus tapo itin sunki. Pasaulietinei, dažniausiai nusiteikusiai antikrikščioniškai, spaudai (ir visai žiniasklaidai) buvo nesvetimos visos „patrauklios“ temos, o „XXI amžius“ negalėjo rašyti apie tai, kas nepriimtina katalikiškai pasaulėžiūrai. Vadinamoji pasaulietinė spauda galėjo sutelkti ir milžinišką pinigų kiekį (dažnai gautą iš KGB ir LKP), ir sukviesti didžiulį būrį žurnalistų (beje, išties profesionalių). Pavyzdžiui, vienas garsiausių Lietuvos dienraščių turi 200 žurnalistų ir apie 800 techninių darbuotojų. Su tokiais spaudos „galiūnais“ „XXI amžius“ konkuruoti negalėjo. Todėl mums nesuprantami kai kurių dvasininkų klausimai, kodėl „XXI amžius“ nesiima vienokių ar kitokių temų, kodėl nerašo taip patraukliai  ir įdomiai „kaip „Lietuvos ryto“ žurnalistai“. Atsakyti galima paprastai. Viena, jie mums nėra profesionalaus žurnalizmo pavyzdys, antra, jų vienintelis tikslas yra pelnas. Ir jeigu dabartinė krizė („sunkmetis“) netgi tokiems „banginiams“, kaip „Lietuvos rytui“ ar „Respublikai“ sudavė skaudų smūgį ir jie buvo priversti griebtis įvairiausių priemonių norėdami išlaikyti turimus pelnus, tai „XXI amžius“ dėl penkis kartus padidintų mokesčių patyrė praktiškai nepakeliamą finansinę įtampą. Juo labiau kai beveik visas dienraščių pajamas sudaro lėšos už reklamą (iš prenumeratos gaunamos lėšos jiems neturi įtakos – jie iš jos neišsilaikytų nė dienos), tai galima įsivaizduoti, kaip skurdžiai laikosi katalikiškas laikraštis, iš reklamos negaunantis nė lito, o visus katalikiškus skelbimus (ypač iš Bažnyčios) spausdinantis veltui. Ir kiek nepasitenkinimų, kokių niurzgėjimų reiškia tie, kurie, atrodytų, turėtų būti suinteresuoti katalikiško laikraščio išlikimu. Mes nemanome, kad per skaitytojus „išplėšiame“ didelę dalį Bažnyčiai skirtų aukų, kaip kai kas įsivaizduoja. Nors esame kankinami dėl nelygiavertės konkurencijos, nors esame diskriminuojami Spaudos rėmimo fondo (net šiemet, pirmąkart gavę „ubago“ paramą, iš keturių fondui pateiktų projektų paramą gavome tik pagal vieną – ir tik pusę, nors mažesnės apimties, turintys kelis kartus mažiau skaitytojų leidiniai gavo penkeriopai didesnę). Pinigų negavome ir iš konservatorių partijos, kurių ruporu bent jau anksčiau mus kai kas laikė. Tokiais mes nebuvome, juo labiau nesame dabar – mes laikomės kritiškų pozicijų dabartinės valdžios atžvilgiu vien dėl to, kad savo nekvalifikuotomis, tautai priešiškomis nuostatomis skurdina pažeidžiamiausius tautos sluoksnius ir didina į savo rankas valstybės turtą susigrobusių kagėbistinių oligarchų nepasotinamus turtus, tautai paskyrę skurdo dietą ir stumdami ją į emigraciją. Būtent dėl kelis kartus padidintų mokesčių buvo sužlugdyta vaikams leista „Kregždutė“ (nors dėl jos likimo skaitytojai ir rėmėjai kreipėsi net į LVK) - taip tyliai, be jokio sąžinės graužimo buvo sužlugdyta idėja leisti mokyklinio amžiaus vaikams skirtą krikščionišką laikraštį.

Krikščioniškam laikraščiui sunku prisitaikyti prie jo skaitytojų „skonio“ ir interesų, nes skaitytojų ratas yra labai platus ir įvairus. Tai ir paprasti tikintieji (daugiausia, kaip rodo mūsų duomenys, su viduriniu ar specializuotu išsilavinimu) bei profesoriai ir akademikai, tai ir mažų bei didelių parapijų kunigai, tai ir Katalikų Bažnyčios vyskupai bei kitų krikščioniškų Bažnyčių tikintieji. Jeigu paprastam tikinčiajam iš laikraščio įdomu sužinoti apie kokį nors stebuklingą įvykį ar šventojo gyvenimą, tai vyskupui tas ne visada įdomu. Jeigu tikinčiajam įdomu pasiskaityti apie jo parapijoje vykusius įvykius ir nuveiktus darbus, pamatyti pažįstamų ar net savo nuotrauką, tas visai neįdomu kitos parapijos žmonėms (nebent tam, kuris kilęs iš tos parapijos) ar vyskupijos valdytojui. Ir jeigu kuriam nors kunigui ar vyskupui įdomu perskaityti apie popiežiaus veiklą, jam visai neįdomu skaityti apie valstybės valdymą ir politinius įvykius bei jų komentarus. Mes negalime aprėpti visų parapijų gyvenimo, negalime aprėpti visų temų, nes paprasčiausiai neturime tiek žurnalistų, o dar svarbiau – pinigų nuvykti į vieną ar kitą parapiją. Tad prisitaikyti prie įvairių interesų skaitytojo katalikiškam laikraščiui yra labai sunku – tai negali būti skandalingomis naujienomis visus stebinantis laikraštis, bet patrauklus savo išprusimu, rimtumu ir, svarbiausia, gyvas krikščioniškomis nuostatomis. To siekiame, bet savo menkomis jėgomis su pusantro žurnalisto etato negalime sėkmingai padaryti. Dar keisčiau, kai paprašę kunigo pagelbėti platinti laikraštį išgirstame: „Atvažiuokite ir patys platinkite“. Prieš karą kunigai, raginami savo vyskupų, katalikišką spaudą platino, skatindami kiekvieną tikintįjį skaityti. Todėl katalikiškos spaudos buvo daug ir įvairios. Dabar vyskupas ar kunigas paragina skaityti nebent internetinę spaudą, nors kaime, o dažnai ir mieste tikintysis prie interneto (kompiuterio) neprieina. Nebent internetu naudojasi jo anūkai, jau atsisakę tikėjimo, juo labiau nelankantys bažnyčios. Jeigu „XXI amžiaus“ neskaitytų tik vienos garsios Vilniaus bažnyčios kunigai, būtų pusė bėdos (jie visi skaito tik vieno milijonieriaus remiamą dienraštį). Deja, išaugo visa dvasininkų karta, kuri nesirūpina įteigti katalikiškas nuostatas visuomenei ir lengva ranka atsisako ieškoti kelių, kaip išlaikyti katalikišką laikraštį. Vis dar nesuprantama, kad ir XXI amžiuje žmonių poveikis per žiniasklaidą, „kova už kiekvieną sielą“ yra vienas svarbiausių krikščioniškos bendruomenės uždavinių. Taigi mūsų amžiuje tendencijos krikščioniškos žiniasklaidos srityje yra nelabai palankios.

Per 20 leidimo metų laikraščio gamyba drastiškai pakito: jeigu iš pradžių maketą spaustuvė priimdavo „popieriniame“ variante, paskui „plėvelės“ pavidalu, tai paskutinius penkerius metus – kompiuteriniu būdu. Be to, per tą laiką teko pakeisti daug spaustuvių (dalis jų bankrutavo, kitos užkėlė spausdinimo įkainius ir pan.). Dabar laikraštį spausdiname Lenkijos spaustuvėje, kuri esant maždaug tokiems patiems įkainiams pajėgi spausdinti spalvotą laikraštį. Tik laikraštį į spaustuvę kompiuteriu privalome nusiųsti gerokai anksčiau. Pasikeitė ir informacijos gavimo ir rinkimo būdai. Jeigu prieš 5 ar 10 metų informaciją imdavome iš užsienio katalikiškos spaudos, radijo, tai vėliau gaudavome internetinę informaciją anglų, vokiečių kalbomis. Deja, lietuvišką informaciją (per BNS ir ELTA kanalus) gauti lėšų neturime – kelių šimtų litų mokestis mums yra per brangus. Taigi tenka ieškoti kitų informacijos gavimo būdų ir veikti taip, kad mūsų „broko“ nepastebėtų skaitytojas.

Dėkojame tiems mūsų rėmėjams, kurie sunkiu metu teikė ir teikia mums auką, dėkojame mūsų platintojams, kurie suteikia galimybę daugumai žmonių pažinti katalikišką laikraštį, savo jėgomis išplatindami daugiau nei pusę tiražo. Ir tikimės iš skaitytojų ir ateityje sulaukti paramos bei pritarimo. O mes ir ateityje dėsime visas pastangas išlaikyti krikščionišką tautinį laikraštį.

© 2010 „XXI amžius“