Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Istorija ir dabartis

Gražiškių koplytėlės istorija ir nūdiena

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

Tvarkant koplyčią rastos žvakidės

Prie Gražiškių koplytėlės pernai per Švč. M. Marijos Vardo atlaidus

Gražiškių koplyčios varpas ir tvarkant koplyčią rasti liturginiai reikmenys

Tvarkoma Gražiškių koplyčios aplinka

Dengiamas Gražiškių koplyčios stogas

Dažnas svečias Gražiškių Švč. M. Marijos Vardo atlaiduose kun. Kęstutis Vosylius (centre). Dešinėje – kun. Jordanas Kazlauskas

Atnaujintų Šv. Morkaus atlaidų, vykusių balandžio mėnesį, procesija aplink Gražiškių koplytėlę. Priekyje nešamas „Šv. evangelisto Morkaus“ paveikslas

Gražiškiai – kaimas Barzdų parapijoje ir seniūnijoje, Šakių rajone. Ten Antupis tyliai srovena į Šešupę, ant supiltos kalvelės, medžių apsuptos kapinaitės, kurios amžinojo poilsio glaudžia Gražiškių ir aplinkinių kaimų žmones. Kapinių centre – koplytėlė. Rugsėjo 12-ąją čia laukiama atvykstančių į Švč. Mergelės Marijos Vardo atlaidus.

Gražiškių kaimas nuo pat savo amžiaus pradžios priklausė Naumiesčio parapijai, nuo 1773 metų minimas Griškabūdžio filijos dokumentuose, o 1919 metais buvo priskirtas naujai įsteigtai Barzdų parapijai. Gražiškių kaimo koplytėlė pastatyta 1795 metais Griškabūdžio filijos administratoriaus karmelito kun. Jeronimo Šateikos rūpesčiu. Aplinkinių kaimų ūkininkai iš Miknaičių kaimo karjero kasė molį, degė plytas, vežė akmenis ir pastatė mūrinę koplytėlę stačiakampio plano, be išskirtos presbiterinės dalies, pereinančią į trisienę tokio paties pločio ir aukščio apsidę. Vėliau pietinėje pusėje pristatė kvadratinio plano mažytę zakristiją, o dar vėliau – prie pagrindinio fasado medinį stačiakampį prieangį, išorėje tokio paties pločio kaip ir koplyčia. Stogas skardinis. Pagrindinės dalies ir prieangio stogai dvišlaičiai, zakristijos – vienšlaitis. Virš pagrindinio fasado trikampio mūrinio frontono pastatytas kvadratinio plano medinis bokštelis smailėjančia viršūne. Bokštelyje kabo 1805 metais lietas varpas. Geležinis kryžius saulutė vainikuoja keturšonį bokštelį, pereinantį į strypinį stiebą, kuris iškeltas ant suploto rutulio formos būgno. Kryžiaus dekoras būdingas Sūduvos kaltiniams kryžiams. Viduje koplyčios erdvę dengia cilindrinis lentų skliautas, apkaltas fanera. Manoma, kad kitados būta mūrinio skliauto. Šviesa į koplyčią patenka tik per du vienas prieš kitą išdėstytus kvadratinius sutvirtintus metalinėmis gretomis langus. Du mažesni segmentiniai langeliai yra šoninėse apsidės sienose. Vargonų choras, į kurį iš pagrindinės koplyčios erdvės veda mediniai laiptai, be perdangos, susijęs su pastogės erdve.

Koplyčios viduje dominuoja altorius, beveik prigludęs prie galinės sienos. Barokiniams altoriams būdingi elementai šiame altoriuje perkurti, jiems suteikiant kitų stilių ir liaudies dailės bruožų. Altorius yra dviaukštis, raižytas. Žemutiniame aukšte – paveikslas „Švč. Mergelė Marija su vaikeliu“ (Sapiegų Madona). Viršutiniame aukšte – paveikslas „Šv. evangelistas Morkus“. Tabernakulyje – pastatomas kryželis su nukryžiuotojo skulptūra, lietas 1812 metais Lenkijoje, sidabruotas. Mensa – stalių darbo, medinė.

Ant sienų kabo paveikslas „Šventoji šeima“, „Švč. Mergelė Marija Angeliškoji“ ir smarkiai apgadintas paveikslas „Ecce Homo“, kurio stilistika būdinga lenkų liaudiškai tapybai.

Koplyčioje staliaus meistro darbo klausykla stovi nuo seno. Procesijų altorėlis su paveikslais „Nekaltojo prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“ ir „Šv. evangelistas Lukas“ yra dekoratyvus liaudies taikomosios dailės kūrinys.

Gražiškių koplyčios chore buvo fisharmonija, Olekų giminės dovana, tačiau kun. Jonas Būga pervežė ją į kleboniją, o jam mirus, restauruojant klebonijos vidų, nežinia kur dingo. Varinis būgnas taip pat dingo Antrojo pasaulinio karo metais. Manoma, kad varpas taip pat yra Olekų giminės dovana.

Gražiškių kaimo kapinaitės ir koplytėlė neatsiejama nuo garsios Olekų giminės. Sunku pasakyti, ar to paties giminės medžio Olekos yra palaidoti Gražiškių, Pilviškių, Alksnėnų kapinėse. Istoriniai šaltiniai patvirtina Griškabūdžio karmelitų pastoracinę veiklą parapijoje. Veikė dvi brolijos: Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės arba Škaplieriaus ir Šv. Juozapo brolijos pirmtakė – Krikščioniškojo mokslo brolija. Šios brolijos dangiškoji globėja – Šventoji šeima: Jėzus, Marija ir Juozapas.

Krikščioniškojo mokslo brolija buvo įkurta kaip priemonė įkūnyti Tridento Susirinkimo priimtus nutarimus. Jos pagrindinis tikslas – krikščioniškojo tikėjimo ir moralės normų mokymas, nes po reformacijos antplūdžio buvo svarbi vaikų ir suaugusiųjų katechizacija. Vien dvasininkų pastangų tam nepakako.

Karmelitų vienuolynų, bažnyčių Lietuvoje istoriniai dokumentai patvirtina, kad šv. Juozapas buvo ypač gerbiamas šios vienuolijos šventasis. XVIII amžiaus ikonografijoje šv. Juozapas dažniausiai vaizduojamas bendruose Šventosios šeimos siužetuose. Karmelitai savo pastoracijoje ypač išryškino Švč. M. Marijos garbinimą, škaplieriaus nešiojimą. Škaplieriaus broliją Lietuvoje išplatino karmelitai. Vienai ar kitai minėtai brolijai priklausantys žmonės Gražiškiuose meldėsi prie jai skirto paveikslo: „Šventosios šeimos“ arba „Švč. M. Marijos“. Varinis būgnas priklausė vienai brolijai, vėliau buvo naudotas atlaidų metu.

1826 metais Apaštalų Sostas koplyčiai suteikė Šv. Morkaus ir Švč. M. Marijos Gimimo atlaidus. Anot Albino Staugaičio, Šv. Morkaus atlaidai Gražiškiuose buvo švenčiami ir sovietmečiu iki 1968-ųjų metų, o vietoj Švč. M. Marijos Gimimo atlaidų švenčiami Švč. M. Marijos vardo atlaidai.

Bėga metai, versdami istorijos puslapius su įrašytais garbingų gražiškiečių ir parapijos šviesuolių vardais. „Tai nuolatinis kryžiaus nešimas į Velykų ryto Prisikėlimą“, – teigia kaunietis Albinas Kundrotas-Staugaitis, šaknimis įaugęs į Gražiškių žemę. Jis čia gimė, mokėsi Gražiškių pradinėje mokykloje, vėliau Barzduose, Pilviškių progimnazijoje. Tėvas buvo zakristijonas Gražiškių koplyčioje, o Albinas dažnai patarnavo per šv. Mišias. Čia, altoriuje, Albino senelis Ignas Sadauskas slėpė knygas nuo caro „ochrankos“. Albino dalelė širdies Gražiškių mokykloje liko. Pradžios mokykloje tada mokėsi apie 30 vaikų. Ir mokytojaudamas Albinas nevengė patarnauti per šv. Mišias Gražiškiuose ir Barzduose.

Jaunimas Gražiškiuose nenuobodžiavo, veikė šaulių, pavasarininkų organizacijos, paūgėjusios mergaitės mokėsi Barzdų ūkio ruošos mokykloje. Albinas Gražiškiuose suorganizavo Gyvojo rožinio grupę. Tada kaime buvo 21 sodyba ir jaunimo netrūko.

Parapijos klebonas kun. A. Drazdys stebėjosi Albino organizuotumu, intelektualumu ir laimino jo norą tapti kunigu. Deja, politinė situacija Lietuvoje sujaukė ne tik Albino planus. Albinas sovietinės okupacijos metais įsitraukė į pasipriešinimo sąjūdį, ištvėrė Sibiro kančias.

Didžiulį kūrybinį darbą A. Staugaitis dirbo ir tautodailės srityje, kūrė ornamentuotus kryžius, koplytstulpius. Jo darbus galima rasti Griškabūdyje, Gražiškiuose, Žvirgždaičiuose, Pilviškiuose ir kituose Lietuvos miestuose. Gražiškių kapinaitėse stovi Albino sukurti paminklai partizanams.

Jo iniciatyva buvo organizuotas Gražiškių koplytėlės 200-ųjų metinių paminėjimas. Ištvėręs sunkią operaciją Albinas su žmona Ona vyks ir į koplytėlės 215 metų sukakties paminėjimą. „Gražiškiai – šaknys, protėvių žemė, į kurią sugrįš mūsų kūnai“, – sako A. Staugaitis.

Laikas išblaškė gražiškiečius, kiti sugrįžo amžino poilsio į prosenelių žemę. Garsėjo Gražiškiuose Abraičių, Butauskų, Olekų, Kudirkos, Matijošaičių, Strimoščių, Sadauskų, Šipailų giminė. Dabar Gražiškiuose – vos šešios sodybos.

Prieš šešetą metų Žardelių kaimo ūkininkė Ingrida Dereškevičienė ėmėsi iniciatyvos sutvarkyti apleistas kapavietes, puoselėjo viltį atnaujinti koplytėlę, domėjosi jos istorija, rinko žinias apie kaimo gyventojus. Pritarimo susilaukė iš savo šeimos, anytos, zakristijono R. Adomaičio, Barzdų bibliotekos vedėjos Birutės Grajauskienės, kuri visiems ir visada buvo pagalbininkė, patarėja, kupina idėjų ir žinių.

B. Grajauskienės ir I. Dereškevičienės iniciatyva buvo organizuotas ciklas renginių: „Gražiškiečiai tūkstantmetei Lietuvai“. Baigiamasis renginys vyko 2009 metais per Tėvo dieną. Daug išmonės, žinių, organizacinių jėgų sutelkė Birutė, paruošė moksleivius šiai šventei. Ingrida paskelbė akciją „Sutvarkyk kapą“. Kvietimas susilaukė atgarsio, tačiau pagrindinis krūvis – kapų tvarkymas, paminklų, tvorelių dažymas teko Ingridai. Po sunkių ūkio darbų su šeima ji plušėjo kapinaitėse. Įspūdingas buvo Tėvo dienos paminėjimas. Klebonas kun. Nerijus Žvirblys, altaristas kun. Vytautas Užkuraitis žolynais kvepiančioje koplyčioje aukojo šv. Mišias, po jų – B. Grajauskienės paruošta moksleivių programa.

2009 m. birželio 30 dieną pastoracinį darbą Barzdų parapijoje pradėjo klebonas kun. Jordanas Kazlauskas. Prasidėjo kapinių tvarkymo vajus, koplyčios išorės atnaujinimo darbai. Pirmiausia pasirūpinta stogo danga. Kun. J. Kazlauskas iš Griškabūdžio atvežė skardą, mediena aprūpino Miknaičių kaimo gyventojas Algis Maknickas, iš Jurbarko atvykę meistrai lankstė skardą ir dengė stogą. Talkino apylinkės kapų sargai, klebono ūkvedys Karolis, zakristijonas R. Adomaitis. Už bokštelio sutvarkymą sumokėjo Barzdų seniūnijos seniūnas R. Naujokaitis. Darbai tęsėsi: nuvalytas varpas įkeltas į naujai sukaltą bokštelį, atradus nulaužtą bokštelio kryžių saulutę, jis suvirintas ir naujai nudažytas. Naujai restauruota zakristija, sutvarkyta instaliacija. Tvarkomai koplyčiai klebonas kun. J. Kazlauskas padovanojo naujus liturginius indus, drobę mensos stalui uždengti, seną kilimą iš Griškabūdžio, šviestuvą.

Be koplyčios tvarkymo darbų, daug pasidarbuota tvarkant kapinaites ir aplink jas esančią erdvę. Išpjauti pavojų keliantys medžiai, iškirsti krūmokšniai. Gausiai talkose dalyvavo seniūnijos gyventojai, ypač tie, kas čia turi savo artimųjų kapus. Klebonas talkon pakvietė būrį Lietuvos žemės ūkio universiteto studentų, nes ilgą laiką buvo jų kapelionas.

Visur spėjo suktis ūkvedys Karolis ir I. Dereškevičienė. Ji pasirūpino, kad jau baigiančios dūlėti nertos bažnytinės vėliavos nenueitų užmarštin. Vėliavas naujai nunėrė Ilona Karčiauskaitė, senąsias restauravo. Atradusi pas savo giminaitę Juliją Kudelienę XIX amžiaus vidurio kraičio skrynią, Ingrida atvežė į koplyčią. Ir ne tik. Už altoriaus atrado senų žvakidžių, iš kapų suniokotų kaltinių kryžių saulučių, liturginių reikmenų – ir viską kruopščiai saugo.

2010 metais, pirmą kartą po sovietmečio, buvo atnaujinti šv. Morkaus atlaidai, kuriuose gausiai dalyvavo ne tik gražiškiečiai. Naujai nuvalytas ir sutvarkytas „Šv. evangelisto Morkaus“ paveikslas buvo atšventintas ir įdėtas altoriuje. Tikinčiųjų procesija, giedodami giesmes, nešdami bažnytines vėliavas ir pasipuošę tautiniais rūbais, pagal seną tradiciją ėjo iki kaimo kryžiaus.

Barzduose, Morkaus atlaidų išvakarėse, buvo aukojamos šv. Mišios, pašventinti laukai, po to vyko Jurginų vakaronė, organizuota B. Grajauskienės, talkinant Barzdų bendruomenės pirmininkei Ilonai Leleivienei.

Rugsėjo 12-ąją Barzdų klebonas kun. J. Kazlauskas, keturių kaimų seniūnė Ingrida Dereškevičienė, Barzdų moterų klubas ir Barzdų bendruomenės centras kviečia atvykti į Gražiškiuose vyksiančius Švč. M. Marijos Vardo atlaidus, į koplyčios 215-ųjų metų paminėjimo sukaktį.

Gražiškiai, Šakių rajonas
Ingridos DEREŠKEVIČIENĖS nuotraukos

© 2010 „XXI amžius“