Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Permainų perspektyvos

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Prasidedančio rudens ekonominės realijos nevienareikšmės. Dalis Lietuvos pramonės įmonių atsigauna, gerokai didina eksportą į užsienį. Prie situacijos prisitaikė ir kai kurie prekybininkai bei kavinės ir restoranai. Bet maisto produktų kainos jau pradėjo kilti – brangsta duonos gaminiai, makaronai, prognozuojama, kad artimiausiu metu brangs ir pieno produktai. Prie padėties Lietuvoje stabilizavimo labai prisidėtų mokesčių moratoriumas – valingi valdžios sprendimai tam tikram laikotarpiui nekelti jokių mokesčių (energetikos srityje). Žinoma, tokie sprendimai būtų labai nepalankūs mūsų šalyje didelę įtaką turintiems monopolinio kapitalizmo „rykliams“, todėl jie visomis įmanomomis priemonėmis priešinasi tokių idėjų įgyvendinimui. Per pastarąjį dešimtmetį būtent monopolinio kapitalizmo magnatai ir jų remiamas alternatyvaus valdymo centras – „valstybininkų“ klanas turėjo didžiulę įtaką šalyje.

Ir viena iš pagrindinių šalies specialiųjų tarnybų – Valstybės saugumo departamentas per pastaruosius šešerius metus buvo veikiamas itin prieštaringų procesų, 2004–2009 metais jis buvo tapęs „valstybininkų“ tvirtove. Tuo metu vykę neva „rimti“ VSD tyrimai – politinių pabėgėlių iš Čečėnijos Gatajevų šeimos, V. Jelchojevo, disidento A. Petrusevičiaus, klaipėdietės E. Kusaitės persekiojimas, laikraščių redakcijų sekimas buvo KGB veikėjų, faktiškai išdavikų, valdžiusių VSD, skandalingos veiklos išdava. Pastarąjį pusmetį VSD jau prasidėjo permainos – atleidžiami susikompromitavę pareigūnai, žadama išslaptinti garsiąsias 12 analitinių VSD pažymų.

Pagal monopolinio kapitalizmo įtaką ir teisinio nihilizmo apraiškas primename kai kurias Lotynų Amerikos šalis. Būtent kai kurias, nes dalis šio regiono valstybių – Kosta Rika, Argentina, Čilė, Urugvajus – jau pakilo iš kadaise šias šalis slėgusio ekonominio nuosmukio, pažabojo korupciją ir mafijos tinklus. Kodėl Lietuva vis dar negali išsivaduoti iš monopolinio kapitalizmo gniaužtų? Kodėl mūsų šalyje klesti monopolijos, o smulkų ir vidutinį verslą vystantys verslininkai ir dauguma piliečių taip sunkiai verčiasi? Matome, kad šalies problemas išspręsti drastiškai didinant  mokesčius nepavyko. Ką apie tokias situacijas mano įtakingi ekonomistai? Štai žymus Argentinos ekonomistas Danielis Marksas teigia, kad staigus įvairių mokesčių, tarp jų ir PVM, kėlimas nepadeda krizės atveju, o veda link didesnio ekonominio nuosmukio. Anot D. Markso, nepagrįstas mokesčių didinimas duoda priešingą rezultatą – smunka smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių apyvarta, krenta gyventojų perkamoji galia, o tai savo ruožtu gerokai sumažina vartojimą. Galų gale tai nulemia dar didesnį socialinės nelygybės įsigalėjimą. Beje, 1998–2002 metais Argentiną buvo ištikusi gili ekonomikos krize, kurią pavyko pažaboti. Argentinai padėjo tai, kad buvo tinkamai sureguliuota mokesčių sistema, buvo mažai atsižvelgta į Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko ekspertų patarimus, daug prisidėjo ir ryžtinga kova su korupcija.

Kad Lietuvoje įsigalėjo išnaudotojiška monopolinio kapitalizmo sistema, liudija ir  eilinių darbuotojų ir įmonių vadovų atlyginimų skirtumai. Pažvelkime, kuo skiriasi padėtis Lietuvoje ir koordinuotos rinkos ekonomikos kraštuose. Vokietijoje įmonių vadovų algos penkis–septynis kartus didesnės už eilinių darbuotojų. O Lietuvoje daugelio įmonių vadovų atlyginimai dvidešimt–trisdešimt kartų didesni už eilinių darbuotojų algas: jei eilinis darbuotojas uždirba 670–900 litų per mėnesį, tai įmonės vadovų atlyginimai siekia 12–25 tūkstančius. Ir kalbos apie tai, kad nėra iš ko kelti algų, yra niekinės – lėšų rezervas atlyginimų didinimui atsirastų, jei būtų ženkliai apkarpytos vadovaujančių darbuotojų algos.

Dažnai kalbama apie krizę. Kokia tai krizė? Galime konstatuoti, kad mūsų šalyje įsivyravo totali krizė –  ir ekonominė krizė, ir valdymo krizė, ir vertybių krizė. Galų gale – ir grėsminga demografinė krizė. Nuo 1990 metų iš Lietuvos emigravo apie 1,5 milijono šalies gyventojų. Didelė dalis išvykusių tautiečių – jaunesnės kartos žmonės. Tiesa, oficiali statistika kiek kitokia, tačiau išsamiau panagrinėjus emigracijos procesus paaiškėja tikroji padėtis. Juk vien Ispanijoje vietos lietuvių bendruomenės veikėjų teigimu, čia gyvena apie 120 tūkstančių lietuvių (oficiali statistika teigia, kad Ispanijoje gyvena apie 40 tūkstančių lietuvių). O kai kuriose kitose šalyse – Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje yra įsikūrę kur kas gausesnės lietuvių bendruomenės. Nemažai lietuvių emigravo į Vokietiją, Olandiją, Prancūziją, Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą. Per paskutinius trejus–ketverius metus vis daugiau Lietuvos piliečių išvyksta gyventi į Skandinavijos kraštus, ypač į Norvegiją. Klausimas – kodėl skiriasi oficialūs ir tikrieji duomenys? Priežastis paprasta – didelė dalis emigravusių tautiečių faktiškai gyvena užsienyje, o registruoti Lietuvoje. Kai kurie jau po kelis ar net keliolika metų gyvena Barselonoje, Alikantėje, Dubline, Londone ar kitose vietose. Užsienyje gyvenantys tautiečiai vis dar registruoti Kaune, Panevėžyje, Alytuje ar kitose mūsų šalies vietovėse. Naujųjų laikų emigracijos tyrinėtojo docento E. Satkevičiaus teigimu, emigracijos mastai didžiuliai, tačiau kai kurios valdžios įstaigos tikrąją padėtį stengiasi maskuoti. E. Satkevičius didžiulę naujųjų laikų emigracijos bangą  įvardija terminu „deportacija į Vakarus“.

Prie sudėtingos padėties Lietuvoje daug prisidėjo ir partijų krizė. Partijų veikloje stinga skaidrumo ir atsakingumo, kai kuriose iš jų vyrauja klaninės tendencijos. Mažai vadovaujamasi partijų programomis, o dominuoja „realpolitik“ strategija – kaip paimti ir išlaikyti valdžią, net ir sudarant sandėrius su priešingos ideologinės krypties ar net kriminalinėmis politinėmis jėgomis. Pastaruoju metu bruzda ir valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariai. Daug TS-LKD narių nepatenkinti tuo, kad tiesiog paminamos partijos programinės nuostatos, o iš esmės vykdoma laukinio liberalizmo politika. Pažangūs TS-LKD nariai teigia, kad jau metas įvertinti susidariusią padėtį ir net svarsto apie galimybę inicijuoti permainas partijos vadovybėje. Per pastaruosius porą metų Lietuvoje kuriasi įvairūs pilietiniai judėjimai – „Drąsiaus kelias“, Jungtinis demokratinis judėjimas, Tautos ateities forumas, judėjimas „Vytis“, A. Zuoko vadovaujamas judėjimas TAIP, „Mūsų reikalas“, asociacija „Vienybės forumas“ bei kiti. Būtent pilietiniai judėjimai stengiasi ištirpinti stagnacijos ledus. Kodėl Lietuvoje įsigalėjo brežnevizmą primenanti stagnacija? Kai kas bando teigti, kad stagnacijos nėra, kad tai viso labo tik nedideli ir laikini sunkumai. Tačiau pažvelgę į valdymo realijas regime, kad formuojasi klaninis valdymas: tam tikrose valstybės institucijose, ypač savivaldos įstaigose, darbuotojų kolektyvai formuojami ne pagal išsilavinimą, kompetenciją bei darbo patirtį, o remiantis giminystės bei bičiulystės ryšiais. Kai kuriose įstaigose susibūrė giminaičių ir bičiulių ratai. Tokiems artimųjų ratams valstybės ir visuomenės reikalai dažnai lieka trečiame plane – jie net svarstydami darbinius klausimus dažnai pasako: „Tai mūsų reikalas“ (itališkai – koza nostra – vadinama Italijoje ir už jos ribų veikianti Sicilijos mafija). Analizuodami mūsų krašto visuomenės sandarą, regime tokią padėtį – egzistuoja tipiška luominė visuomenė, įsigalėjusi vieno luomo – oligarchų klasės hegemonija. Deja, galime konstatuoti, kad net ir teismai Lietuvoje luominiai. Teismų sprendimus dažnai lemia korumpuoti politikai, oligarchai ir net pedofilų klanai, o jei kai kurie teisėjai nenori jiems paklusti, prasideda puolimo ir šmeižto kampanijos (ryškus to pavyzdys – teisėjų savivaldos institucijos bando persekioti jiems neįtikusią teisėją N. Venckienę, o štai skandalingus sprendimus priėmęs teisėjas B. Versackis liko „švarus“). Kartais daug kalbama apie specialistų valdymą. Tačiau tie „specialistai“ – tiek korumpuotų politikų, tiek abejotinos reputacijos teisininkų klanai – atvedė mūsų valstybę į aklavietę. Tad ar galime pasitikėti tokiais ,,specialistais“ – garsiojo BBL klano nariais ar korupcinio 3K projekto dalyviais?.. Permainos Lietuvoje įmanomos, bet tam reikia sutelktos ir ryžtingos pažangių politikų, pilietinių judėjimų bei visų šalies likimui neabejingų piliečių veiklos.

© 2010 „XXI amžius“