Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Pilietiškumas visada šališkas

Gintaras Visockas

Žurnalistė Rūta Janutienė Autoriaus nuotrauka

Rugsėjo pirmosiomis dienomis visos lietuviškos televizijos pradėjo naująjį sezoną. Dar rugpjūčio mėnesį skelbti anonsai bei reklaminiai pranešimai bylojo, esą po vasaros atostogų mūsų televizininkai sugrįžta į eterį ne tik pilni jėgų, bet ir sukūrę dešimtis naujų originalių pažintinių, pramoginių, probleminių laidų. Kaip yra iš tiesų?

Atidžiau pažvelgus į mūsų televizijas akivaizdu, kad po Lietuvos saule – nieko naujo. Lietuviškųjų televizijų tendencijos – tos pačios. Televizijos panašios, jose itin daug šokių, dainų, banalių pasilinksminimų. Tiriamosios, analitinės žiniasklaidos – kur kas mažiau. Juolab kad Lietuvos gyventojams, ypač pasienio regionuose, tampa kaskart paprasčiau įsijungti rusiškus kanalus. Bet juk rusiškos laidos, omenyje turint Kremliaus įgyvendinamą kryptingą, nuoseklų informacinį karą Baltijos kraštuose, yra tendencingos, su akivaizdžiu prorusišku kvapeliu. Puikiausias tendencingumo pavyzdys – Pirmasis Baltijos kanalas (Pervyj Baltijskij kanal).

Norėdamas suvokti, kur link eina mūsų televizija, per „Žinių radiją“ susidomėjęs klausiausi laidos „Žiniasklaidos anatomija“ (tai – bendras „Žinių radijo“ ir Lietuvos žurnalistų sąjungos projektas). Diskusijoje dalyvavo LRT generalinis direktorius Rimvydas Paleckis, nepriklausomas prodiuseris Saulius Bartkus, akademinės bendruomenės narys Saulius Spurga ir žurnalistė, tiriamojo pobūdžio laidų vedėja Rūta Janutienė. Apibendrinti diskusiją dėl lietuviškųjų laidų ateities nėra paprasta. Visi laidos dalyviai pateikė svarių, neginčijamų argumentų, kurie vis dėlto nesutapdavo su oponento taip pat svariais, taip pat neginčijamais argumentais. Tad susigaudyti, kurioje pusėje esama daugiau tiesos, yra sunku. Čia išskirsiu tik tai, kas labiausiai įsiminė.

Diskusija pradėta žurnalisto Vido Rachlevičiaus žodžiais, kad lietuviška televizija dar nepasiekė savo banalybių dugno. Tačiau V. Rachlevičius įsitikinęs, jog kristi nebėra kur, nes dugnas jau pasiektas. Bet kiekvieno naujo sezono išvakarėse jis susidaro įspūdį, jog vis dėlto dar yra kur leistis žemyn.

LRT vadovas R. Paleckis su kolegos mintimi nesutiko. Pasak LRT vadovo, lietuviškosios TV yra užtektinai skirtingos, spalvingos, įvairios. LRT programose esama ir rimtų, ir pramoginių laidų. Net ir išrankusis V. Rachlevičius, pasak R. Paleckio, galėtų rasti sau įdomių laidų. Įsiminė ir R. Paleckio žodžiai, esą LRT į diskusijas kviečiasi ganėtinai skirtingas pažiūras turinčius pašnekovus. Pasirodo, keli parlamentarai kartą priekaištavo visuomeniniam transliuotojui, esą į diskusijas kviečiami tie patys maždaug vienodų politinių nusiteikimų kalbėtojai. Bet kritiškai nusiteikusiems parlamentarams buvo pateikta konkreti analizė, kokie pareigūnai, visuomenės veikėjai bei politikai buvo pakviesti į eterį per paskutiniuosius vienerius metus, ir kritika, R. Paleckio teigimu, liovėsi. Mat LRT vadovybė nerodo prielankumo nė vienai politinei jėgai.

LRT vadovas taip pat pabrėžė, jog sąlygos išlikti nėra lengvos. 2010-ieji metai finansine prasme LRT yra patys sunkiausi: gauta perpus mažiau lėšų, nei buvo atseikėjama anksčiau. Tad natūralu, kad didelių stebuklų nėra ko tikėtis. Visą dėmesį LRT sukoncentravo į tai, kad būtų bent jau išlaikyti populiariausi projektai.

Prodiuseris S. Bartkus tvirtino, jog mūsų televizijos išties galėtų būti gilesnės, įdomesnės, įvairesnės, tačiau nereikia pamiršti, jog televizija negali būti gyva vien šventa dvasia. Televizijos įdomumą ar neįdomumą lemia daug faktorių. Kai kada trūksta finansų, kitą sykį – gabių žurnalistų, galinčių sukurti įdomią laidą, kartais trūksta pašnekovų, pajėgiančių įdomiai, aštriai, drąsiai išdėstyti savo versiją. Prodiuseris S. Bartkus pabrėžė, jog kiekvienas žiūrovas gali nesunkiai pasirinkti laidą ir žanrą, kuris jam labiau priimtinas, nes televizijos – įvairios. Jo žodžiais tariant, nereikia pamiršti, jog TV – tai ir laisvalaikio praleidimo forma, kuri priimtina tiems, kurie, sakykim, neskaito knygų.

Žurnalistei R. Janutienei pasirodė, jog šitaip sakydamas kolega S. Bartkus smarkiai supaprastino problemą. Teigti, jog TV yra laisvalaikio praleidimo forma, vadinasi, nieko nepasakyti. R. Janutienės tvirtinimu, šiandien niekas negali ignoruoti TV. Dabartinė televizija yra labai įtakinga žiniasklaidos rūšis, diktuojanti net parlamentinių, prezidentinių rinkimų kampanijų tempą, kryptis. Taigi tie, kurie nežaidžia televizinių žaidimų, tie, kurių nėra televizijoje, tiesiog iškrenta iš žaidimų aikštelės.

Tiesa, toje „Žiniasklaidos anatomijoje“ buvo pabrėžta, jog TV nūnai turi rimtą konkurentą – internetinę televiziją. Paskutiniųjų metų statistika byloja, jog televizijų auditorija sumažėjo net keletą kartų. Ir sumažėjo greičiausiai tik todėl, kad dalis potencialių žiūrovų stačia galva pasinėrė į virtualią interneto erdvę, kur randa ne tik straipsnių, bet ir gausybę videointerviu, videodiskusijų, videoreportažų. Ne tik randa, bet juos gali peržiūrėti jiems patogiu metu.

Pasak LRT vadovo R. Paleckio, šios aplinkybės televizija jau negali ignoruoti. Žurnalistė R. Janutienė pabrėžė, jog progresas – ne visuomet sveikintinas dalykas. Taip, pasaulis keičiasi sparčiai, pasirinkimas – milžiniškas. Tačiau ji mano, jog televizijose demonstruojama informacija kur kas kokybiškiau atrenkama nei internete. Todėl jaunimas daugiau laimėtų, jei žiūrėtų TV, o ne per dienų dienas naršytų interneto platybėse.

Įdomus prodiuserio S. Bartkaus pastebėjimas, kad nėra nieko keisto ar blogo, kad kai kurių jo laidų eteryje nebeliko. Tiesa, jis šiandien norėtų kurti kiek kitokio pobūdžio laidas, bet dabar yra taip, kaip yra. S. Bartkus neslėpė, jog šiuo metu dirba komercinėse TV, ir ten žaidimo taisykles iš esmės diktuoja komercija. O žurnalistė R. Janutienė pasidžiaugė nesanti didelė pesimistė, nes šiandien kurianti tik tokias laidas, kurios jai įdomios ir svarbios. Ji džiaugėsi, kad jos aštrioji laida nedingo, o tik persikėlė į kitą televiziją.

R. Janutienės tvirtinimu, nereikia tiesmukai žiūrėti į TV ir manyti, kad komercinės televizijos vaikosi tik pelno, o LRT rūpi vien dvasingumas. Juolab kad valstybė savo finansine politika reklaminių pinigų ieškoti privertė ir patį visuomeninį transliuotoją. Šiuo atveju kur kas svarbiau, ar televizija susišneka su savo žiūrovais, ar ne. Tiksliau tariant, labai svarbu, ar žiūrovai supranta tai, ką tu jiems rodai. Čia būtina suderinti daug skirtingų dalykų. „Jei žmonėms pasakosi vien netiesą arba pusiau tiesą, jie tiesiog tavęs nebežiūrės“, – įsitikinusi žurnalistė.

Paprašyta papasakoti apie savo būsimą laidą, žurnalistė R. Janutienė prisiminė kolegės Ritos Miliūtės vadovaujamas diskusijas. Tos laidos – įdomios, prasmingos, gilios. Bet R. Miliūtės laidos laukiantis žiūrovas jau iš anksto nujaučia, apie ką bus kalbama, kokios išvados bus daromos. O R. Janutienė nuo šio rudens mėgins rengti tokias laidas, kurių laukiantis žiūrovas negalėtų atspėti, kas bus laidos dalyviai ir kokia išvada laidos pabaigoje bus paskelbta. R. Janutienė sieks sukurti tokią laidą, kuri įdomi ne jai, ne televizijos vadovybei ar akcininkams, o užtektinai gausiam visuomenės būriui. Žurnalistė prisipažino, jog tokio pobūdžio laidą sukurti Lietuvoje yra sunku. Net į vieną laidą atvesti skirtingai mąstančius oponentus – titaniškas uždavinys. Mat Lietuvoje žmonės vienas į kitą žiūri ne kaip į skirtingas pažiūras turinčius kolegas, o kaip į mirtiną priešą. Bet R. Janutienė pabandys sulaužyti šią nuostatą.

Akademinės bendruomenės narys S. Spurga pripažino, jog visi pašnekovai pasakė dalį savo tiesos, tačiau, jo nuomone, TV nebūtinai privalo būti tik prasminga ir dvasinga. Jį šiandien labiausiai baugina ne televizinės banalybės ar televiziniai šokiai, bet atsakomybės stoka. S. Spurga teigė, jog kai kurios TV naudoja vadinamąją išdegintos žemės taktiką, kai žiūrovui nepaliekama jokios vilties. Vaizdžiai tariant, Lietuva – tai ta šalis, kurioje labai blogai gyventi, ir kiekvienas, kuris nors kiek galvoja apie ateitį, turėtų kuo greičiau emigruoti. Bet Lietuva tikrai nėra kraštas, kuriame gyvena vien nevykėliai ir nesusipratėliai. S. Spurga mano, kad daugelis mūsų tiriamosios žiniasklaidos pavyzdžių – tai primityvūs bauginimai. Kuriama daug baubų, o kai įsigilini, nerandi nei turinio, nei informacijos, nei analizės, nei pilietinės pozicijos. Žurnalistai tarsi mėgaujasi tuo, kad aptinka daug blogo, negero, negražaus. Žurnalistai pamiršta, jog egzistuoja žurnalistinė etika, nekaltumo prezumpcija. „O juk mes visi turėtume vadovautis principu, jog statome, o ne griauname valstybę“, – „Žiniasklaidos anatomijoje“ kalbėjo S. Spurga.

Jam čia pat prieštaravo žurnalistė R. Janutienė, teigdama, kad pilietiškumo ir objektyvumo vienu metu nebūna. Pilietiškumas visada yra šališkas. Objektyvumas ir pilietiškumas nesuderinami. Vieną kartą reikia apsispręsti, ko mes labiausiai norime. Ji nesistebėjo, jog, sakykim, dėl Drąsiaus Kedžio mūsų šalyje kilo toks didelis ažiotažas, ir pabrėžė, jog visuomenė ne šiaip sau godžiai žiūrėjo ir paskui analizavo laidas pedofilijos tema. Toji komercinė televizija, kurioje ji dirba, taip pat analizavo, kas kaltas dėl su pedofilijos byla susijusių mirčių. Ir toji laida sutraukė itin gausų būrį žiūrovų. Tūkstančiai piliečių toje laidoje labai buitiškai, labai paprastai atpažino neteisingumą, egzistuojantį Lietuvoje. Net ir aukštojo mokslo neragavusi bobutė iš mažyčio bažnytkaimio suvokia, kad Lietuvoje nėra teisybės, todėl ir D. Kedžio nužudymo byla greičiausiai tiriama pamiršus objektyvumą, sąžiningumą. Net provincijos gyventojai suvokia, kad toje pedofilijos byloje padaryta kažkas iš esmės neteisingo. Žurnalistė pripažino, jog daug kur būta neskanumų, sutirštinimų, bet ar be žiniasklaidos įsikišimo ir aktyvaus dalyvavimo ši byla būtų bent per nago juodymą pasistūmėjusi į priekį? – retoriškai klausė R. Janutienė.

Jos nuomone, komercinės televizijos visuomenės dėmesiui pateikė ir daug svarbių liudininkų, dokumentų, detalių, kurių dėl žioplumo ar specialiai nenorėjo pastebėti mūsų teisėjai, prokurorai, saugumiečiai. Kai kurie komercinių televizijų pateikti faktai šiandien leidžia kur kas objektyviau ir giliau pažvelgti į VSD karininko Vytauto Pociūno ar Drąsiaus Kedžio žūtis. Tad nejaugi apie komercines televizijas negalima pasakyti nė vieno gero žodžio?

Pasak tiriamosios žiniasklaidos atstovės R. Janutienės, vadinamosios bjauriosios komercinės televizijos visuomenei atnešė ir daug naudos. Ir netiesa, kad komercinės televizijos kalbina tik primityvius, tendencingus pašnekovus. Štai tik vienas pavyzdys – interviu su prof. Vytautu Daujočiu. Ar šis universiteto profesorius – primityvus? Galų gale ne visi intelektualai drįsdavo pateikti savo poziciją viešai. Prie kavos puodelio – prašau. O į kamerą – ne.

Žurnalistės įsitikinimu, visuomenė, kuri nori matyti vien gražius vaizdus, o negeroves – ignoruoti, tegul žiūri Afrikos šalių televizijas. Ten – itin daug spalvingumo, šokių, optimizmo.

O ką apie lietuviškąją televiziją mano „XXI amžiaus“ skaitytojai?

Redakcijos prierašas. Kitą penktadienį pateiksime Švedijos režisieriaus Jono Ohmano nuomonę apie Lietuvos televizijas.

© 2010 „XXI amžius“