Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Gimtinėje atgulė amžinojo poilsio

Vytautas Bagdonas

Prisiminimais apie velionę dalijasi Tėvynės pažinimo draugijos pirmininkas dr. Kazimieras Račkauskas. Kairėje – klebonas kun. Vydas Juškėnas

Iš Vilniaus atvežta ir Albino Gudonio nešama urna su sesers dr. Almos Gudonytės palaikais sutinkama prie Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios

Narbučių kapinėse šalia Almos Gudonytės kapo griežė Andrius Pleškūnas

Rugpjūčio 31-ąją gimtajame Svėdasų krašte amžinojo poilsio atgulė garsios šviesuolių, lietuvybės puoselėtojų ir kultūros veikėjų Šlapelių palikuonė, muziejininkė, pedagogė, mokslininkė, visuomenės veikėja Alma Gudonytė, po sunkios ligos mirusi Vilniuje rugpjūčio 27-osios rytmetį.

A. Gudonytė gimė 1930 m. gruodžio 4 d. Svėdasų parapijos Narbučių kaime. Mokėsi Aulelių pradinėje ir Svėdasų vidurinėje mokyklose. 1954 metais baigė tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą (dabar Vilniaus pedagoginis universitetas), įgydama lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę. Dirbo Šilalės vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, 1958–1960 metais – šios mokyklos direktore, paskui dar vienerius metus, iki 1961-ųjų – Šilalės rajono Švietimo skyriaus mokyklų inspektore.

1966–1969 metais A. Gudonytė tęsė studijas Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) A. Gerceno pedagoginio instituto aspirantūroje, 1969 metais apsigynė disertaciją „Suaugusių savarankiškumo ugdymo metodika, mokant greitosios lietuvių kalbos sintaksės“. Jai buvo suteiktas pedagogikos mokslų kandidato laipsnis, o 1993 metais – nostrifikuotas socialinių mokslų edukologijos daktaro vardas.

Nuo 1991 metų iki gyvenimo pabaigos dr. Alma Gudonytė buvo garsių Lietuvoje švietėjų ir kultūrininkų Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus direktore. Ji daug metų sėkmingai vadovavo muziejui, kurį pati ir įsteigė, rūpindamasi Šlapelių šeimos atminimo išsaugojimu, kultūrinio paveldo puoselėjimu. Jos senelė Anelė Šlapelytė buvo pedagogo ir kalbininko Jurgio Šlapelio ( 1879–1941) vyresnioji sesuo. Išeivijoje gyvenusiai Šlapelių dukrai Gražutei  Marijai Šlapelytei-Sirutienei paveldėjus tėvų namą sostinės Pilies gatvėje, jis buvo dovanotas Vilniaus miesto savivaldybei. Čia įsteigtas muziejus. Dr. Alma Gudonytė rūpestingai įvykdė Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės (1880–1977) testamentą: restauravo namą ir įrengė muziejų. M. ir J. Šlapelių muziejus tapo sostinės kultūrinio gyvenimo centru, čia nuolat buvo organizuojamos dailės darbų ir fotografijų parodos, vyko susitikimai, kultūriniai, istoriniai ir patriotiniai renginiai. Muziejaus direktorė dr. Alma Gudonytė buvo tapusi tų visų renginių siela, nenuilstanti organizatorė, jaunųjų menininkų globėja.

Kai mirė paskutinioji Marijos ir Jurgio Šlapelių atžala dukra Gražutė Marija Šlapelytė-Sirutienė  (1909–2009), muziejaus direktorė Alma Gudonytė, nebodama savo garbingo amžiaus ir sveikatos sutrikimų, keliavo į Jungtines Amerikos Valstijas pargabenti jos palaikų ir pasirūpino laidotuvėmis Vilniaus Rasų kapinėse.

Dr. A. Gudonytė išleido keletą knygų bei vadovėlių pedagogikos klausimais, o pradėjusi vadovauti M. ir J. Šlapelių namui- muziejui parašė knygas apie kovas už lietuvybę Vilniaus krašte, kultūrininkų ir švietėjų Šlapelių veiklą, M.ir J. Šlapelių muziejaus reikšmę šalies gyvenime, publikavo rašinius kultūrinėmis, istorinėmis, patriotinėmis temomis.

Velionė buvo aktyvi Vilniečių ainių klubo, Tėvynės pažinimo draugijos „Lietuvos deimančiukai“, Vilnijos draugijos ir kitų nevyriausybinių organizacijų narė, rėmė gimtajame Svėdasų krašte veikiančią asociaciją Vaižgantiečių klubą „Pragiedrulys“. Nors šviesios atminties velionei pakako darbų ir rūpesčių, ji surasdavo laiko pabendrauti ir su kitais šalies muziejininkais. Glaudūs ryšiai dr. A. Gudonytę siejo su Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniu muziejumi, o gimtajame krašte veikiantį Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų ji iš asmeninių santaupų paremdavo materialiai, yra dovanojusi nuotraukų ir knygų.

Varšuvoje (Lenkija) kremuoti a.a. Almos Gudonytės palaikai urnoje  atvežti į M.ir J. Šlapelių muziejų Vilniuje (Pilies g. 40). Vykdant priešmirtinę velionės valią ji amžinojo poilsio atgulė savo tėviškėje.

Gedulingas pamaldas už dr. Almą Gudonytę Svėdasų šv. Arkangelo Mykolo parapijos bažnyčioje aukojo ir įsimintiną pamokslą pasakė klebonas kun. Vydas Juškėnas. Paskui gausus būrys artimųjų, bendradarbių ir bendraminčių, buvusių velionės bendramokslių, mokinių ir mokytojų mirusiąją palydėjo į senąsias Narbučių kapinaites. Čia jau ilsisi Almos seneliai – Antanas (1850–1948) ir Anelė (1860–1948) Gudoniai bei tėveliai Rapolas (1899–1975) ir Adelė (1907–1975) Gudoniai.

Paskui buvo dalintasi prisiminimais apie šviesaus atminimo velionę. Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus vedėjas žurnalistas Vytautas Bagdonas papasakojo apie kraštietės suteiktą paramą muziejui, dovanotus eksponatus,  parodytą dėmesį gimtinei. Velionės pusseserė svėdasiškė Skaistutė Kazlauskienė prisiminė Almos vaikystę, jaunystės dienas, jos geraširdiškumą ir kilnų poelgį, kuomet iš netoliese esančio Narbučių ežero ji ištraukė skęstančią mergaitę. Tėvynės pažinimo draugijos pirmininkas dr. Kazimieras Račkauskas pabrėžė neįkainojamą jos indėlį į kultūros paveldo išsaugojimą, lietuvybės puoselėjimą Vilnijos krašte, tautotyrinę veiklą, patriotiškumą. Mirusiosios brolis Albinas Gudonis, padėkojęs visiems, palydėjusiems seserį į paskutiniąją kelionę, kalbėjo apie begalinį Almos norą po mirties atsigulti šalia senelių ir tėvelių gimtųjų Narbučių žemėje.

Prie naujai supilto kapo kauburėlio griežė smuikininkas Andrius Pleškūnas, buvo sugiedota „Marija, Marija“ ir „Tautiška giesmė“.      

Autoriaus nuotraukos
Svėdasai, Anykščių rajonas

© 2010 „XXI amžius“