Tarp lietuvių
Latviai Žeimelyje jaučiasi kaip savo krašte
Bronius VERTELKA
|
Žeimelio evangelikų liuteronų
parapijos pirmininkė
Marta Usonienė
|
|
Latvių bendruomenei skirtas stendas
Pakruojo krašto muziejuje
|
|
Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia
|
Gilios latvių šaknys Žeimelyje. Apie tai Pakruojo
krašto muziejuje byloja daugelis eksponatų, supažindinančių su jų
bendruomenės istorija ir veikla. Pirmoji evangelikų liuteronų medinė
bažnyčia, statyta 1540 metais, iki šių laikų neišliko. Dabartinė,
statyta 17861793 metais, bene didžiausia evangelikų liuteronų šventovė
Lietuvoje (daugiau evangelikų liuteronų bažnyčių Pakruojo rajone
nėra). Bokštas jai buvo pastatytas vėliau 1890 metais. Prie bažnyčios
veiklos daug prisidėjo vyskupas Erikas Lejeris, išdirbęs Žeimelyje
daugiau nei 20 metų. Jis buvo ne tik pastorius, bet ir aktyviai
dalyvavo visuomeninėje veikloje: latvių pradžios mokykloje dėstė
tikybą, rengdavo įvairias išvykas, ekskursijas, buvo subūręs bažnytinių
chorų. Bažnyčią aptvėrė tvora. Kai Joniškio evangelikų liuteronų
bažnyčia buvo paversta grūdų sandėliu, jis parašė laišką Stalinui,
už tai buvo ištremtas į Sibirą, ten po dvejų metus ir mirė. E. Lejerio
kapas nežinomas. Muziejuje saugomas jo rankraštis, rašytas latvių
kalba. Žeimelyje dirbo žymus evangelikų liuteronų pastorius Gothardas
Fridrichas Stenderis, čia jis parašė pirmąją latvių kalbos gramatiką,
kuri buvo išleista Vokietijoje 1761 metais. Žeimelio bažnyčioje
krikštytas žymus rusų karvedys kunigaikštis Barklajus de Tolis.
Nustatant sienas su Latvija 1921 metais Žeimelis
tapo ginčytina zona. Žeimelio likimą nulėmė jame gyvenę žydai,
pasakę, kad jie nori prie Lietuvos. Taip Žeimelis liko prie Lietuvos.
Devyni lietuviški kaimai kaip kompensacija už Šventąją ir Palangą
atiteko Latvijai. Imant pagal plotą, Lietuvai atiteko 180 kvadratinių
kilometrų teritorija, Latvijai 280 kvadratinių kilometrų kaip
kompensacija už pajūrį, laikytą vertingesniu.
Šiuo metu latvių bendruomenė negausi. Žeimelio
evangelikų liuteronų parapijos pirmininkė Marta Usonienė sakė,
jog bažnyčią lanko ne visi. Pamaldos šventovėje vyksta kartą per
mėnesį ir jų laikyti atvyksta kun. J. Mišeikis iš Tauragės. Pamaldos
vyksta lietuvių kalba. Anksčiau kun. E. Laiconas, atvažiuodavęs
iš Kauno, pusę pamaldų kalbėdavo lietuviškai, kitą pusę latviškai.
Daugiau latvių į Žeimelį atvažiuoja per kapinių šventę, pirmąjį
rugpjūčio sekmadienį. Tuomet būna pamaldos ir bažnyčioje, ir kapinėse.
Susirinkusieji meldžiasi prie savo artimųjų kapų.
Bažnyčios langai kenčia nuo paauglių, pro stogą
bėga vanduo. Baiminamasi, kad jis neįgriūtų. Senieji vargonai pavargo,
sunkoka jais groti, todėl yra maži vargonėliai. Žiemą bažnyčia neapšildoma,
tad pamaldos vyksta zakristijoje.
Evangelikai liuteronai bažnyčioje elgiasi truputį
kitaip nei katalikai. Savo nuodėmes išsako tiesiai Dievui atsiklaupę.
Ant šventovės sienos sužymėti giesmių numeriai. Jeigu kas neprigirdi
kunigo žodžių, mato numerį, todėl nesuklysta atsiversti maldaknygę.
Mišios trunka apie valandą.
M. Usonienė gimė ir užaugo Žeimelyje, bet nepamiršo
gimtosios latvių kalbos. Čia gimė ir jos tėvai. Evangelikų liuteronų
parapijos pirmininkė kalbėjo, kad latviai nėra susitelkę, bet palaiko
draugiškus santykius su lietuviais. Latvių bendruomenė atskirų namų
neturi. Po pamaldų susirenka zakristijoje, pasivaišina arbata, su
kunigu aptaria rūpimus klausimus. Marta daugelį metų dirbo profesinėje
technikos mokykloje virėja. Niekas jos nėra įžeidęs dėl tautybės.
Marta neaplenkia ir katalikų bažnyčioje vykstančių krikštynų, laidotuvių
ar vestuvių.
M. Usonienė Žeimelyje gyvena 70 metų. Jos vyras
(jau miręs) buvo lietuvis.
Žeimelis, Pakruojo rajonas
Autoriaus nuotraukos
© 2010 XXI amžius
|