| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Naujųjų laikų Bažnyčios mokytojas Sekmadienį Birmingeme beatifikuojamas kardinolas Džonas Henris Niumenas Mindaugas BUIKA
Išskirtiniai nuopelnai Prasidėjusio popiežiaus Benedikto XVI vizito Didžiojoje Britanijoje (Škotijoje ir Anglijoje) kulminacija taps ateinantį sekmadienį įvyksianti žymiausio XIX amžiaus teologo kardinolo Džono Henrio Niumeno beatifikacija. Šių Birmingeme įvyksiančių iškilmių svarbą patvirtina ir tai, kad Šventojo Tėvo 16-osios apaštalinės kelionės tema yra parinktas kardinolo Dž. Niumeno (18011890) ganytojiškas devizas, išrašytas jo herbe: Cor ad cor loquituz (lot. k. Širdis kalba širdžiai). Beje, kardinolo Dž. Niumeno beatifikacija bus pirmoji, kuriai vadovaus pats popiežius Benediktas XVI. Pagal Šventojo Tėvo nustatytą tvarką beatifikacijų apeigoms, vykstančioms diecezijose, kuriose kandidatai yra mirę, paprastai vadovauja Popiežiaus paskirti legatai (dažniausia Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas arkivyskupas Andželas Amatas). Tuo tarpu Benediktas XVI vadovauja Romoje vykstančioms antrojo tarpsnio paskelbimo Bažnyčios šventuoju (kanonizacijos) iškilmėms. Faktas, kad Šventasis Tėvas nusprendė vadovauti kardinolo Dž. Niumeno beatifikacijai, patvirtina jo gilią pagarbą šiam iš anglikonų į katalikybę atsivertusiam teologui, kurio mokymo paveldas nepraradęs savo aktualumo iki šiol. Kardinolas buvo didžios literatūrinės kultūros figūra, poetas ir ganytojas. Jis padarė didelę įtaką pastarųjų dviejų šimtmečių Anglijos istorijai ir popiežius Benediktas XVI vertina jo raštus, aiškino Vestminsterio (Londono) arkivyskupas Vinsentas Nikolsas. Dž. Niumenas gimė 1801 m. vasario 21 dieną Londono bankininko šeimoje (jo motina buvo kilusi iš prancūzų hugenotų, pasitraukusių į Angliją nuo XVII amžiuje Prancūzijoje vykusių kalvinistų persekiojimų), baigė Oksfordo universitetą ir pasiliko dėstyti šioje prestižinėje aukštojoje mokykloje. 1825 metų gegužės 29 dieną gavo anglikonų dvasininko šventimus ir sielovadinės tarnystės vietą universiteto parapijoje. Nuo ankstyvos jaunystės savo dvasinėse paieškose pasižymėjęs išskirtiniu intelektu, Dž. Niumenas buvo veikiamas prieštaringo XIX amžiaus pirmos pusės konteksto: Švietimo laikotarpio ateistinių idėjų, masoniškojo antiklerikalizmo šėlsmo, filosofinio deizmo ir agnosticizmo. Po tam tikro religinių dvejonių laikotarpio (netgi polinkio į ateizmą) Dž. Niumenas išgyveno ryškų atsivertimą. Dvasinio atsivertimo kelias Savo intelektualiniuose svarstymuose Dž. Niumenas priėjo išvados, kad krikščionybė yra doktrininė religija ir kad Bažnyčios magisteriumas su asmeniniu pamaldumu turi visiškai sutapti. Krikščionybėje, Dž. Niumeno įsitikinimu, protas ir širdis, dogma ir patyrimas turi eiti kartu, ir tik tokiomis nuostatomis vadovaujantis galima gaivinti tikėjimą vis ryškesnius sekuliarizacijos bruožus rodžiusioje XIX amžiaus Vakarų Europos visuomenėje. Kita svarbi ir pranašiška Dž. Niumeno įžvalga, atrasta analizuojant IV amžiaus arijonizmo ereziją, buvo suvokimas, kad reikia apginti krikščioniškojo tikėjimo grynumą, remiantis apaštalų ir pirmųjų amžių Bažnyčios tėvų mokymu. Reikia apginti jį nuo vėlesnių apostazių ir politikos sąlygotų istorinių kompromisų, o būtent toks buvo Anglikonų Bažnyčios įkūrimo projektas, kurį kartu su XVI amžiaus Reformacijos fenomenu nulėmė tuometinio Anglijos karaliaus Henriko VIII politiniai interesai. XIX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje jau išgarsėjęs teologas ir pamokslininkas Dž. Niumenas kartu su bendražygiais įkūrė vadinamąjį Oksfordo sąjūdį, kuris siekė sugrąžinti Anglikonų Bažnyčią į apaštalų tikėjimą, o anglų tautą išgelbėti nuo nacionalinės apostazės. Tačiau palaipsniui iš teologinių svarstymų (iki šiol aktualumo neprarado jo veikalas Apie krikščioniškosios doktrinos raidą) bei ginčų su anglikonų vyskupais Dž. Niumenui paaiškėjo, kad vis labiau demoralizuojamas protestantizmas nebėra pajėgus prisiimti krikščioniškųjų tiesų ir kad vienintelis teisingas kelias yra jungtis į Katalikų Bažnyčią, paveldėjusią apaštalų tikėjimą. Po poros metų privačių mąstymų ir maldų, žurnale Oxford Conservative paskelbtame straipsnyje viešai atsiprašęs už tai, ką buvo pasakęs prieš katalikybę 1845-ųjų spalio 9 dienos apeigose, Dž. Niumenas buvo priimtas į Katalikų Bažnyčią. Šis vieno žymiausių anglikonų teologų drąsus žingsnis Didžiojoje Britanijoje, kurioje Anglikonų Bažnyčia turi valstybinės Bažnyčios statusą ir kur tuometinis nepakantumas katalikybei dar buvo didelis (tik 1830 metais katalikai atgavo Anglijoje tikėjimo laisvę ir tik 1850-aisiais popiežius Pijus IX galėjo šalyje atkurti bažnytinę hierarchiją) sukėlė didelį šurmulį. Tačiau vėliau paskelbtoje išsamioje autobiografinėje religinio gyvenimo ataskaitoje Apologia pro vita sua (lot. k. Savo gyvenimo pateisinimas) naujasis konvertitas apie savo kelią į katalikybę padarė aiškią išvadą: Tai buvo tarsi įplaukimas į saugų uostą po ilgos kelionės audrose; nuo tada mano laimė liko nepasikeitusi. (Dž. Niumeną, kaip ir daugelį kitų anglų intelektualų, į Katalikų Bažnyčią sugrąžinęs italas kunigas pasionistas Domenikas Barberis pats 1963 metais buvo paskelbtas palaimintuoju.) Bažnyčios autoriteto gynimas Norėdamas toliau darbuotis jau katalikiškoje sielovadoje ir rengtis dvasinei tarnystei, jis netrukus išvyko į Romą. Čia 1847 metų gegužės 30 dieną gavo kunigystės šventimus. Su popiežiaus Pijaus IX paskata sugrįžęs į Angliją jau katalikų kunigas Dž. Niumenas įkūrė Birmingeme (kur gyveno iki savo mirties, 1890 m. rugpjūčio 11 dienos), vėliau Londone ir kituose miestuose vadinamąsias Oratorijas: nedideles, bet stabilias kunigų bendruomenes, gyvenančias kartu artimo meilėje, atsidavusias liturginei tarnystei, pamokslavimui ir ypač intelektualinei veiklai bei katalikiškajam švietimui. Tai buvo svarbu vyraujančioje anglikoniškoje aplinkoje, kurioje priešiškumas atgimusiai ir stiprėjančiai katalikybei dar nebuvo išnykęs (pačiam Dž. Niumenui už neva anglikonų dvasininkų įžeidimą buvo užvestos netgi kriminalinės bylos) ir ypač stengiantis suvienytomis pastangomis organizuoti jaunųjų katalikų studijas. Tokios mokyklos buvo steigiamos Dž. Niumeno pastoracinėmis ir edukacinėmis pastangomis. Savo raštuose ir korespondencijoje jis siekė ugdyti katalikų sąmoningumą, padėti įveikti epochai būdingas religines abejones, kad veikimas Katalikų Bažnyčios vardu būtų ryžtingas ir kartu išmintingas. (Airijos, tuomet priklausiusios Didžiajai Britanijai, katalikų vyskupų prašymu Dž. Niumenas 1851 metais įkūrė Dubline vietinių Katalikų universitetą, kurio rektoriumi pats kelerius metus dirbo.) Už šiuos didžiulius nuopelnus popiežiaus Leono XIII 1879 m. gegužės 12 dieną buvo priimtas į Kardinolų kolegiją. Dž. Niumenas toliau kovojo su religiniu liberalizmu, gynė Katalikų Bažnyčios magisteriumo autoritetą moraliniuose klausimuose. Popiežius Jonas Paulius II, kuris kardinolo Dž. Niumeno beatifikacijos bylos baigiamojoje fazėje 1991 m. sausio 22 dieną jį buvo paskelbęs Dievo tarnu, daug kartų atkreipė dėmesį į būsimojo palaimintojo nuopelnus žmonių širdžių ir protų atvėrimui, kad būtų geriau suprastas Kristaus mokslas prieštaringame XIX amžiuje, kuriam būdingas nukrypimas į racionalizmo bei fideizmo filosofinius kraštutinumus. Šventasis Tėvas kalbėjo, kad Dž. Niumeno genialumas buvo paženklintas giliu intelektualiniu kilnumu, ištikimybe sąžinei ir malonei, kunigišku pamaldumu ir uolumu, pasišventimu Kristaus Bažnyčiai ir jos doktrinai, besąlyginiu pasitikėjimu Apvaizda ir visišku klusnumu Dievo valiai. Dėl to kardinolas Dž. Niumenas neretai vadinamas naujųjų laikų didžiuoju Bažnyčios mokytoju.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |