Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Krikščioniškosios išminties sklaida

Enciklikos „Sapientiae Christianae“ paskelbimo 120-osios metinės

Mindaugas BUIKA

Popiežius Leonas XIII (1810 – 1903)

Popiežiaus Leono XIII mokymo aktualumas

Šiemet minint popiežiaus Leono XIII gimimo 200-ąsias metines, prisimenamas 255-ojo apaštalo šv. Petro įpėdinio ilgas gyvenimas ir didžiuliai nuopelnai krikščionybės teologiniam bei socialiniam mokymui. Tai buvo vyriausias amžiumi iš ligšiolinių pasaulinės Katalikų Bažnyčios vadovų, kurio pontifikatas (1878–1903) yra trečias pagal trukmę po tiesioginio pirmtako palaimintojo Pijaus IX (1846–1878) ir Dievo tarno Jono Pauliaus II (1978–2005). Daugelyje dešimčių savo paskelbtų enciklikų ir apaštalinių laiškų liudydamas nepaprastą intelektualinį pajėgumą, popiežius Leonas XIII aprėpė plataus spektro temas – nuo teologijos, filosofijos ir mariologijos iki aktualių šeimos ir santuokos bei valstybinės santvarkos klausimų.

Jo gyvenamasis laikotarpis pasižymėjo giliomis kultūrinėmis permainomis, sekuliarizmo ir masoniškojo antiklerikalizmo plėtra bei spartėjančios industrializacijos pagimdyta ateistinio socializmo ir komunizmo doktrina, kas reikalavo neatidėliotino bažnytinės minties atsiliepimo. „Krikščioniškosios išminties nuorodas priminti ir prie jų pilnai priderinti tautų gyvenimą, elgesį ir institucijas, atrodo, darosi vis svarbiau, – pranašiškai rašė popiežius Leonas XIII prieš 120 metų paskelbtoje enciklikoje „Sapientiae Christianae“. – Dėl tų nuorodų nepaisymo atsirado tiek daug blogio, kad joks išmintingas žmogus negali be baimingo susirūpinimo nei dabartinę tikrovę pakelti, nei be nerimo žvelgti į ateitį“.

Šiame istoriniame dokumente, kuris savotišku būdu apibendrina turtingą ir mūsų dienoms svarbų popiežiaus Leono XIII teisinį mokymą, be kita ko, nagrinėjama ir XXI amžiui žinoma situacija, kai valstybės įstatymai prieštarauja krikščioniškoms nuostatoms. Pažymėjęs, kad tokia priešprieša kelia pavojų žmonių dorai, Šventasis Tėvas primena visiems laikams galiojantį apaštalo šv. Petro pastebėjimą, jog „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29). Pripažinęs, kad įstatymai yra svarbūs valstybės gyvenimui, nes yra duoti teisėtos valdžios ir siekiant bendrojo gėrio, todėl privalomi klusniai laikytis visų piliečių, Šventasis Tėvas pažymėjo, kad prieš tikėjimą nukreipti įstatymai neturi galios. „Tokie įstatymai nesiderina su teisėtumu ir gali būti vadinami bet kokiu kitu vardu, tik ne įstatymais“.

Klaidingos tolerancijos blogis

Todėl katalikai turi pareigą pasipriešinti tiems valstybės įstatymams, kurie aiškiai prieštarauja dieviškajai tiesai ir kuriems paklusti būtų nusikaltimas. Popiežius Leonas XIII pažymi, kad krikščionys yra geriausi piliečiai, ištikimai mylintys ir ginantys savo valstybę ir tėvynę, tačiau tikėjimą liečiančiuose dalykuose jie „privalo verčiau viską iškęsti ir net pačią mirtį pasirinkti, negu atsitraukti nuo Dievo ir Bažnyčios“. Ši užduotis ypač svarbi dabar, kai dėl mokslo pažangos daugelis yra tiesiog apsėsti puikybės, kad „tariasi galintys pašalinti iš kasdienio gyvenimo Dievą ir dieviškuosius įstatymus“. Tokia padėtis yra palanki Bažnyčios priešams, kurie siekia visokiomis priemonėmis užvaldyti valstybes, kad būdami valdžioje galėtų primesti savo materialistines doktrinas ir leisdami sau palankius įstatymus iškraipytų tautų tradicijas ir dorovę.

„Taip palaipsniui kataliko vardas arba viešai puolamas, arba slaptomis prieš jį kovojama, suteikiant didelę laisvę visokiam iš klaidų kylančiam sugedimui“, – perspėja Šventasis Tėvas enciklikoje „Sapientiae Christianae“, kuri nepaprastai tinka ir mūsų dienoms. Kad būtų pasipriešinta tokioms tendencijoms, jis ragina tikinčiuosius išlaikyti budrumą, stengtis geriau pažinti tikėjimą ir atkakliai jį ginti viešumoje. „Priešui nusileisti ir tylėti, kai tiesos nustelbimui iš visų pusių keliamas toks didelis triukšmas, yra ženklas arba apsileidusio žmogaus, arba abejojančio teisingumu tų dalykų, kuriuos jis išpažįsta“, – primena popiežius Leonas XIII katalikams. Jis ragina drąsiai ginti savo tikėjimą, nes „krikščionys yra gimę kovai, kurioje juo daugiau bus parodyta tvirtumo, juo bus tikresnė, Dievui laiminant, pergalė“. Šventasis Tėvas akcentuoja, kad pats Jėzus drąsina savo išpažinėjus, ragindamas: „būkite drąsūs, aš nugalėjau pasaulį“ (Jn 16, 33).

Popiežius Leonas XIII perspėja vadinamuosius valstybininkus bei visus politikos veikėjus dėl klaidingos tolerancijos blogiui arba nuoseklumo stokos. „Kai kurie neigia reikalą viešai pasipriešinti įsigalėjusiai ir viešai nedorybei, kad kartais ta kova nesuerzintų tų blogųjų“ ir nesumažintų politinio elektorato ar siekiamo populiarumo. Tada tokių veikėjų pozicija nebėra aiški: jie tarsi remia katalikų mokymą, tačiau nori, kad Bažnyčia nesikištų ir neprieštarautų dėl jai priešiškų nuostatų skleidimo. „Jie patys nenori, kad kas nors abejotų jų atsidavimu Apaštalų Sostui, tačiau visada randa ką prikišti Popiežiui“. Tokiu neretai perdėtu nuolaidumu, apsimetinėjimu ir nenuoširdumu šie politiniai veikėjai blogį tik sustiprina ir padeda Bažnyčios priešams, kurie nevengia jokių priemonių tikėjimo silpninimui ir naikinimui.

Bažnyčios ir valstybės bendrystė

Enciklikoje „Sapientiae Christianae“ aptariant krikščioniško pilietiškumo klausimus paliečiama aktuali valstybės ir Bažnyčios santykių sritis. Šventasis Tėvas pabrėžia, kad Bažnyčia nesiekia politinės valdžios ir „mano, kad ne jai priklauso spręsti, kuri yra geriausia santvarkos forma“, jei tai neliečia religijos ir dorovinės drausmės. Popiežius Leonas XIII nurodo (prisiminkime, jog tai buvo XIX amžiaus pabaiga, kai demokratija dar buvo labai jauna), kad „politinėje srityje gali vykti padori konkurencija, kai būtent kovojama nepažeidžiant teisingumo ir tiesos, kad būtų įgyvendintos tos nuomonės, kurios, atrodo, bendrajam gėriui yra pranašesnės už kitas“. Taip pat yra kritikuojamas „nesaikingas piktnaudžiavimas religija“ politinėje kovoje, kada siekiama „įtraukti į kurią nors partiją Bažnyčią arba norima turėti ją talkininke, kad būtų nugalėti konkurentai“.

Taigi, Bažnyčia ir valstybė turi skirtingas veikimo plotmes, savarankiškus vadovus, „todėl tvarkydamos savo reikalus jos abi viena nuo kitos nepriklauso“. Kita vertus, „iš to jokiu būdu negalima daryti išvadą, kad jos turi būti viena nuo kitos atskirtos, juo labiau – tarpusavyje kovoti“. Atvirkščiai, siekiant pažangos dvasiniame tobulėjime ir bendrojo gėrio, Bažnyčia ir valstybė turi darniai bendradarbiauti, todėl „kuriant institucijas, leidžiant ir sankcionuojant įstatymus, turi būti atsižvelgiama į žmogaus moralinę ir religinę plotmę“, – tvirtina popiežius Leonas XIII. Todėl yra visiškai natūralu, kad Bažnyčiai rūpi kai kurie įstatymai ir jų priėmimas, ypač jei jie liečia sielovados (moralės, šeimos), karitatyvinę sritį arba tikinčiųjų teises. „Bažnyčiai yra Dievo uždėta pareiga netgi pasipriešinti, jeigu kada nors valstybės santvarka kenkia religijai, ir uoliai stengtis, kad tautų įstatymai ir institucijos būtų pripildyti Evangelijos dvasios“. „Valstybės gerovė daugiausia priklauso nuo išminties tų, kurie tautą valdo, tai Bažnyčia negali nei palankumo rodyti, nei pagalbą teikti tokiems asmenims, kuriuos jaučia prieš Bažnyčią kovojant, kurie viešai atsisako gerbti jos teises, kurie savo prigimtyje susijusius šventus ir civilinius dalykus stengiasi atskirti“, – pabrėžiama enciklikoje „Sapientiae Christianae“.

Joje perspėjama ir dėl „blogųjų jėgų“, nukreiptų prieš Bažnyčią „suokalbių valstybėse“, kurios kėsinasi sugriauti visuomeninės doros pagrindus ir kurioms palankias sąlygas sudaro nesuskaitoma daugybė žmonių, metusių krikščioniškąjį tikėjimą. Kovoti su tokiomis sekuliarizmo tendencijomis vien žmogiškomis priemonėmis neįmanoma, todėl Šventasis Tėvas kviečia remtis Dievo pagalba, kad „būtų vėl prisimintos dorybės, su kurių pagalba sukuriamas krikščioniškasis gyvenimas“. Pačioje ištikimų krikščionių bendruomenėje svarbu rūpintis vienybe (ypač su ganytojais ir tarp ganytojų) ir artimo meile, „kurioje glūdi ypatingoji krikščioniškojo gyvenimo jėga“. Taip pat yra svarbu ugdyti katalikiškąjį jaunimą ir saugoti šeimų tvirtumą, nes „jeigu jaunystės amžius sveiką gyvenimo drausmę ir krikščioniškąsias dorybes ras namie kaip atramą, tai valstybių gerovė susilauks didelės pagalbos“.

© 2010 „XXI amžius“