|
Melo anatomija
Giedrius Grabauskas-Karoblis
Lietuvos politinėje padangėje ir toliau regime įprastą vaizdą kovas dėl įtakos sferų, intrigas ir politinės valios stoką. Kai kurie aukšto rango valstybės pareigūnai iš viso vengia valingų sprendimų, tik sudarinėja užkulisinius sandėrius, o kai kurie demonstruoja atvirkštinę politinę valią laikytis savo postuose net ir tada, kai reputacija visai pašlyja. Aplinkos ministras G. Kazlauskas net po nedviprasmiškų prezidentės D. Grybauskaitės raginimų atsistatydinti nesirengia trauktis iš posto. Aplinkos ministerijoje vyksta daug skandalingų procesų. Štai paaiškėjo, kad šios ministerijos pareigūnai itin dažnai vyksta į komandiruotes po užsienio kraštus. Įdomu ir tai, kad jų komandiruotės kainuoja keliskart brangiau nei kitų ministerijų pareigūnų. Tai atskiro dėmesio vertas reiškinys, nes daugelyje Europos valstybių į komandiruotes daugiausia vyksta užsienio reikalų ir vidaus reikalų ministerijų pareigūnai, o ne už aplinkos apsaugą atsakingų institucijų darbuotojai. Aplinkos ministerijos pareigūnai itin pamėgo keliones į šiltus kraštus Ispaniją, Italiją, Prancūziją, Graikiją, dalyvauja Afrikos šalyse rengiamose konferencijose. G. Kazlausko valdomoje ministerijoje daug pareigūnų įsidarbino, remdamiesi giminystės ryšiais arba pateko įtakingų bičiulių dėka, nors neturi nei didesnės darbo patirties, nei reikiamos kvalifikacijos. Yra ir kitokių specifinių pavyzdžių. Štai ministerijos valdininkas A. V. praeityje garsus kriminalinis autoritetas Raudonikis, kadaise pajūryje veikusios gausios gaujos valstiečių mafijos vadeiva. Šiuo atveju be korupcinių ryšių neapsieita. Į ministerijas kartais nepriimami dirbti net patyrę, kvalifikuoti ir geros reputacijos specialistai, o kriminaliniais žygdarbiais pagarsėjęs Raudonikis įsidarbino be problemų.
Melas ir tiesos vengimas mūsų krašto politikos olimpe pradėjo klestėti nuo pat nepriklausomos valstybės atkūrimo 1990 m. kovo mėnesio. Tada prasidėjo tikra isterija dėl prof. V. Landsbergio išrinkimo į Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko postą. Pasirodė paskviliai, kuriuose aiškinta, kad V. Landsbergio išrinkimas yra istorinė klaida. V. Landsbergio demonizavimas tai ilgalaikė propagandinė kampanija, verta ir atskiros analizės. Naudojami įvairūs pramanai nuo pigių paskvilių apie Landsbergio vilas Šveicarijoje iki to, kad neva V. Landsbergis yra susijęs su terorizmu. Niekinant šį pirmąjį Lietuvos valstybės pareigūną, kartu buvo sudaromos sąlygos paslėpti visokių komunistinių-kagebistinių vadeivų prastūmimą į aukštesnius ar žemesnius valdžios postus. Todėl dabar buvusių aukštų kompartinių veikėjų atsiradimas aukščiausiuose valstybės postuose nieko net nestebina visi susitaikė su kompetentingųjų invazija ir apsiraminę net neįsivaizduoja, kiek blogio buvo padaryta mūsų jaunai nepriklausomybei.
Per pastaruosius kelerius metus į kovą su korupcija už teisinės valstybės atkūrimą įsitraukia ir menininkai, mokslo bei kultūros veikėjai. Aktoriai A. Nakas ir R. Boravskis dar prieš kelerius metus įkūrė antikorupcinę svetainę ekspertai.eu, kurioje viešinami korupcijos faktai, analizuojamos korupcinių procesų priežastys. Aktoriai su savo bendražygiais dalyvauja ir pilietiniuose mitinguose bei piketuose. R. Boravskis teigia: Šią išnaudotojų valstybę reikia sugriauti iki pamatų ir atkurti tikrą, demokratinę valstybę. Nuėjome ne tuo keliu valstybę statėme ant senų pamatų, ir ką gi turime? Anarchiją, nuosmukį, visokių aferistų klanų įsigalėjimą. Valstybė ir tėvynė man skirtingi dalykai. Aš nesu skeptikas, aš patriotas. Man nepatriotai tai buvę komjaunimo lyderiai, komunistų partijos lyderiai, visokie kagėbistai, enkavedistai, visas tas mėšlas, kuris dabar įsigalėjo įtakinguose postuose.
Vienas iš melu ir klasta stumiamų projektų jau legendine tapusi Valdovų rūmų statyba. Prieš aštuonerius metus buvo teigiama, kad šių rūmų statyba valstybės biudžetui kainuos 114 milijonų litų. Dabar aiškėja, kad Valdovų rūmai pabrango 250 milijonų ir kainuos 364 milijonų litų. Tačiau ir tai dar ne galutinė suma. Gali būti, kad faktinė Valdovų rūmų kaina gali viršyti 400 milijonų litų.
Politinėje sferoje regime daug melo, daug dviveidiškumo, tačiau nepaisant politinius procesus dengiančios dūmų uždangos, regimos dvi šalies politinėje padangėje egzistuojančios kryptys. Viena kryptis už Lietuvą, už demokratines vertybes, už stiprios teisinės valstybės sukūrimą, ir antra antilietuviška, antivalstybinė ir antivakarietiška kryptis. Beje, įtakingų antivalstybinių politikų yra visose partijose, tokie Kirkilo, Uspaskicho, Kesarausko ir Čapliko tipo politikai, parsidavę ir korumpuoti politiniai vertelgos, iš esmės atsakingi už oligarchinės santvarkos įsigalėjimą mūsų krašte. Kodėl šie veikėjai korumpuoti konservatorių, socialdemokratų bei liberalių partijų įtakingi nariai nemėgsta savo partijų kolegų A. Stancikienės, S. Stomos, K. Uokos, R. Repšio, G. Songailos, N. Puteikio, G. Labanausko, A. Kašėtos ir kitų principingą pilietinę poziciją ginančių politikų? Jie yra korupcijos organizatoriai, nemėgsta tiesos ir valdžios olimpe išsilaiko tik naudodamiesi korupciniais ryšiais ir juodosiomis politinėmis technologijomis. Kai sąžiningi tokių veikėjų kolegos trukdo įgyvendinti korupcinius projektus, tai sukelia didžiulį korupcijos architektų pyktį. Per du dešimtmečius Lietuvoje išsikerojo parsidavusių politikų ir juos remiančių oligarchų įkurtos pogrindinės struktūros tarsi slaptosios ložės, valdančios oficialias valstybes institucijas ir daugelį partijų. O garsusis valstybininkų klanas tai iš tiesų grėsminga antivalstybinė struktūra, slapta nusikalstama organizacija, primenanti analogiškus klanus kitose šalyse kadaise Italijoje demaskuotą ložę P-2 ar Rusijos valdžios olimpe įsigalėjusį žymųjį Piterio saugumiečių klaną. Tad ne veltui šis klanas nuo 2006 metų pabaigos pradėjo puolimą prieš jiems neįtikusį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovą A. Matulevičių, iš VSD atleistus pareigūnus V. Damulį, K. Braziulį, europarlamentarą prof. V. Landsbergį ir kitus jiems neįtikusius asmenis. Valstybininkų vadeivos A. Januška, R. Stonys, P. Vojeika ir dar visa grupė įtakingų veikėjų tai per klano sukauptą didžiulį finansinį kapitalą ir korupcinius ryšius iškilę asmenys. Tai žmonės, kurie išdavė Lietuvą ir dar sovietmečiu tarnavo okupantams. Vienas iš pagrindinių klano vadeivų KGB majoras, tapęs įtakingu oligarchu, kitas buvęs partkomo pirmasis sekretorius, keli KGB rezervistai, dar keli vadeivos tai 19871989 metais KGB užverbuoti asmenys. Melas, smurtas ir klasta pagrindinės jų veiklos priemonės.
Laikraštis XXI amžiaus ir dar keli patriotiškų pozicijų besilaikantys spaudos leidiniai už tiesos sakymą, už atvirą pilietinę poziciją yra puolami, jų veiklai stengiamasi sudaryti finansines bei teisines kliūtis. (Apie tai galima būtų parašyti keletą knygų ar sukurti kino filmą.) Aktualias problemas, įvairias rezonansines bylas nagrinėjančių televizijos laidų Paskutinė instancija ir Akistata kūrėjai irgi puolami ir žeminami. Tuo gal nereikia labai stebėtis juk šiuos puolimus organizuoja kagėbistiniai veikėjai, gerai išmanantys, kaip panaudoti melo, smurto ir klastos technologijas. Visi tie januškos, stoniai, pociai ir kiti kagėbistiniai personažai bus stiprūs tol, kol valstybėje klestės betvarkė, kol bus įmanoma remtis korupciniais ryšiais. Kertinius pilietinės visuomenės formavimo momentus yra pastebėjęs žymus psichologas ir filosofas E. Fromas: Formuojant pilietinę visuomenę, svarbu imtis griežtų priemonių prieš visus smegenų plovimo metodus, naudojamus politinėje propagandoje ir komercinėje reklamoje. Didžiulis reklamos srautas, kuriame naudojami specifiniai įtaigos metodai tai ne kas kita kaip visuomenės kvailinimo kampanija. Pereinant į postindustrinę visuomenę, būtina suformuoti objektyvios informacijos pateikimo tinklą, kuris padėtų puoselėti demokratines vertybes. Būtina apsaugoti žmones nuo manipuliavimo informacija, nuo brutalios politinės propagandos ir komercinės reklamos srauto. Lietuvos politinė ir visuomeninė erdvė taps skaidresne, kai korupcija bus raunama iš šaknų ir bus pažabota viešosios erdvės manipuliatorių juodųjų politinių bei komercinių technologijų meistrų veikla.
© 2010 XXI amžius
|