Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kovoti už pralaimėtą reikalą

„IQ“ žurnalo vyriausiasis redaktorius Vladimiras Laučius

Apie lietuviškosios žiniasklaidos ypatumus, Tėvynės Sąjungos klaidas, Lietuvos santykius su Rusija ir išpuolius prieš krikščionybę su „IQ“ žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi Vladimiru LAUČIUMI kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Jūsų vadovaujamo žurnalo „IQ“ gerbėju tapau ne taip seniai. Tiesa, pirmą kartą šis leidinys į rankas pateko atsitiktinai. Jūsų žurnale radau aktualios ir, svarbiausia, originalios medžiagos. Kokių tikslų siekia jūsų vadovaujamas žurnalas? Tiksliau tariant, kokią nišą, kokią auditoriją stengiatės užkariauti?

Mums nereikia kariauti dėl nišos ir auditorijos: aplinkui matyti veikiau intelektualios žurnalistikos trūkumas nei perteklius. Kad ir kaip paradoksaliai tai skamba, didelė periodikos dalis Lietuvoje orientuojasi į skaitytoją, kuris tingi, nemėgsta, nemoka ar neturi laiko skaityti. Spausdintas žodis vis dažniau pateikiamas taip, kad jo vartojimas – „vartojimo“ sąvoka geriausiai nusako procesą – būtų panašesnis į ledų porcijos sulaižymą. Ar esama Lietuvoje skaitymo kultūros, kuri keltų kartelę spausdintam žodžiui?

Mes manome, kad skaitymo kultūra nemiršta, gerbiame skaitytoją, kuris padeda jai išlikti ir todėl keliame sau kartelę. Mūsų tikslas – rašyti žmonėms, kurie mėgsta ir moka skaityti. Stengiamės profesionaliai teikti informaciją, atskiriančią tikrąsias vertybes nuo miražo, stengiamės ieškoti tiesos ir ją drąsiai sakyti. Norime padėti skaitytojui geriau suvokti giluminius procesus bei reiškinius.

Šiandien Lietuvos spaudą daug kas kritikuoja, esą mūsų laikraščių, žurnalų puslapiuose trūksta analitinio, tiriamojo pobūdžio publikacijų. Tačiau tiriamoji žiniasklaida – labai brangus malonumas, reikalaujantis, be kita ko, dar ir daug laiko. Tad kai kurie leidiniai tiesiog finansiškai nepajėgia atlikti išsamių žurnalistinių tyrimų. Todėl ir dažniausiai einama lengviausiu keliu: iš viešosios informacinės erdvės griebiama įdomiausia informacija, ji perdirbama ir skelbiama kaip sava. Ar Lietuvai, kuri teturi negausų skaitytojų būrį, įmanoma turėti daug tiriamojo pobūdžio leidinių?

Neįmanoma. Analitinės publikacijos nėra populiarus žanras, jų reikia tik labai nedidelei visuomenės daliai. O kai gyventojų vos trys milijonai, tikėtis analitinių leidinių gausos tikrai neverta.

Kaip vertinate internetinę žiniasklaidą? Kas yra šiandieniniai internetiniai portalai – popierinių leidinių konkurentai ar partneriai? Teko skaityti žiniasklaidos analitikų nuomonių, girdi, rinkoje išsilaikys tik tie popieriniai leidiniai, kurie turės stiprius savo internetinius puslapius.

Naujienų portalai yra dienraščių, bet ne žurnalų konkurentai. Interneto era išties meta iššūkį dienraščiams, tačiau nereikėtų skubėti jų nurašyti kaip atgyvenos. Antai ir atsiradus televizijai radijas, kuriam buvo pranašaujama mirtis, neišnyko, susirado savo nišą ir tebegyvuoja. Interneto žiniasklaida gerokai pastūmė, bet neišstūmė spausdinto žodžio. Smarkiausiai dėl išlikimo teks pakovoti spausdintiems dienraščiams. Tačiau ir televizijos, ir interneto atėjimas pirmiausia padidino žiniasklaidos priemonių įvairovę, suteikė informacijos vartotojui didesnį pasirinkimą ir jį „susluoksniavo“. Masiškiausias, jei taip vadintume, vartotojas labiau pasidavė televizijos apžavams. Internetas savo ruožtu mėgina aprėpti visas grupes ir sluoksnius. Ar ateis tokie laikai, kai žmonės nebenorės skaityti popierinių leidinių ir visos informacijos ieškos tik tarp ekranų – televizoriaus ir kompiuterio?.. Artimiausius kelerius ar net keliolika metų Lietuvoje taip tikrai nebus. Dėl tolesnės ateities sunku spėlioti. Popierius vis dėlto turi tam tikro žavesio. Jis vis dar traukia ir solidžios žiniasklaidos gerbėjus, ir pramoginių bei bulvarinių skaitalų mėgėjus.

Kokie, Jūsų manymu, pagrindiniai konservatorių-krikščionių demokratų pasiekimai bei klaidos?

Pagrindiniai Tėvynės sąjungos pasiekimai – Lietuvos kelyje į NATO ir ES. Tėvynės sąjunga nuosekliausiai iš visų Lietuvos politinių jėgų grindė ir gynė euroatlantinės integracijos kryptį. Ši partija suteikė Lietuvos užsienio politikai stuburą, kurio nesulaužė nei apie Lietuvos neutralumo viziją dar 2000 metais viešai postringavę socialdemokratų lyderiai, nei prieš NATO burnoję „naujosios politikos“ proto bokštai, nei prie užsienio politikos vairo stoję KGB rezervistai. Tėvynės sąjungos principingumas JAV ginamų demokratijos vertybių ir Rusijos imperinio cinizmo sankirtose leido mums išlikti oriems ir neišdavusiems 1990 m. kovo 11-osios idealų. Didžiausią Tėvynės sąjungos klaidą padarė dabartiniai jos vadovai, nusprendę burti aplink save ne politiniais gebėjimais, principingumu, protu ir drąsa pasižyminčius žmones, bet apsukruolius, lengvai valdomus keistuolius ir jaunus bei senus prisitaikėlius.

Kaip Lietuvai šiandien derėtų konstruoti savo santykius su Rusija? Ar Lietuvai derėtų tapti lankstesne, ar kietesne, pragmatiškesne?

Svarbiausia – nepamiršti, kuo skiriasi laisvė nuo nelaisvės, demokratija nuo despotijos. Jei dešra taps svarbesnė už laisvę, mes nedaug kuo skirsimės nuo dabartinės Rusijos visuomenės. Pirmiausia reikia būti tvirtiems vertybiškai: užsienio politikos laikysenos – tai tik įrankiai ir technikos. Reikia ugdyti jaunuomenę, o ne vien mokyti ją amato ir paskui graudžiai moti ranka, kai ji emigruoja. Jei jauni žmonės skaitys Johno Tolkieno „Žiedų valdovą“ ir žinos, kur yra Mordoras bei ko iš jo galima laukti, tai santykiai su Rusija, tikėtina, nepraras vertybinio susivokimo dėmens.

„XXI amžius“ yra ne tik visuomenės, politikos, bet ir krikščioniškosios minties leidinys. Todėl atidžiau ėmiau žvelgti į spaudos išpuolius prieš Bažnyčią, krikščionybę. Man regis, viešojoje erdvėje pasirodo vis daugiau Bažnyčią sumenkinti, pažeminti bandančių filmų, straipsnių, knygų. Omenyje turiu kad ir populiarųjį filmą „Da Vinčio kodas“. Pats savo akimis mačiau, kaip į jį plūdo minios jaunų žmonių. Bažnyčia, mano manymu, ne visada sugeba apsiginti nuo tokių išpuolių. Pavyzdžiui, ar nevertėtų sukurti populiaraus nuotykinio filmo apie Bažnyčią? Tokio filmo, kuris nuvainikuotų visus „Da Vinčio kodus“. Šitaip sakydamas nemanau, kad filmą kurti turėtų kardinolai ar vyskupai. Bet Bažnyčia turėtų ieškoti žurnalistų, režisierių, kurie galėtų ir norėtų imtis tokios misijos. Čia kaip pavyzdį turiu omenyje musulmonų tikėjimo žmones. Jie – žymiai religingesni, jie labiau saugo savo religiją.

Nelinkėčiau katalikams tapti panašiems į musulmonus. O išpuoliai prieš Bažnyčią yra tik dalis reiškinio, kurio esmė – moralinių ir intelektinių autoritetų niekinimas, vertybių hierarchijos užmarštis, barbarybės antplūdis. Visa tai šiandien išgyvename, ir nežinia, kuo tai baigsis Vakarų civilizacijai. Galbūt Jeruzalės ir Atėnų klotų Vakarų civilizacijos pamatų apginti nebeįmanoma, galbūt jų gynimo reikalas – pralaimėtas. Jei taip, vadinasi, reikia kovoti už pralaimėtą reikalą. Kaip tai daryti – kiekvieno asmeninis pasirinkimas.

© 2010 „XXI amžius“