| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Projektą Gimtasis kraštas:
|
|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
Tėviškės lobiai Penktadienio kelionė po tris vyskupijas Romas BACEVIČIUS Edvardas ŠIUGŽDA
XXI amžiaus redakcija, minėdama 20-metį savo kelionę pradėjo nuo Nemakščių. Tolesnį maršrutą pasiūlė Dubysos regioninio parko direkcijos vyr. specialistas (ekologas) Vaidas Greičius, aktyvus Nemakščių klebono pagalbininkas. Kartu su grupe laikraščio darbuotojų keliavo ir Nemakščių klebonas kun. Stasys Šlepavičius. Adakavas viena seniausių Tauragės rajono gyvenviečių. Čia archeologai yra radę akmenines trinamąsias girnas, kurias naudojo akmens, bronzos amžiuje. Adakave buvusi grupė II III amžiaus pilkapių, kuriuos XIX amžiuje tyrinėjo Dionizas Poška. Aptikti granitiniai kapai su IIIII amžių papuošalais, netgi romėniška segė. Šie radiniai buvo saugomi Kuršo muziejuje Jelgavoje, o nuo 1963 metų Istorijos ir etnografijos muziejuje Vilniuje. XX a. šeštajame dešimtmetyje statant mechanines dirbtuves pilkapiai buvo sunaikinti. Į gamtos ir kultūros paminklų sąrašą įtrauktas ir Adakavo parkas su dvaro ansambliu. Dvaro ansamblis pradėjo formuotis XVIII a. viduryje. Apie 1750 metus Jonas Adakauskis pastatė pirmuosius medinius dvaro rūmus, pradėjo kurti parką, o 1793 metais pastatė ir medinę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. 1911 metais bažnyčia atnaujinta. Savo forma ji primena paaukštintą tradicinį gyvenamąjį namą, stačiakampio plano, su prišlieta zakristija, bokšteliu. Joje įrengti keturi barokiniai altoriai. Lietuvaičių švietimo draugija (slaptosios vienuolės) 1925 metais čia įkūrė dvimetę mergaičių žemės ūkio mokyklą. 1932 metais įsigytos medinės Kryžiaus kelio stotys, darytos Italijoje. Jos ir yra šios bažnyčios vertingiausi eksponatai. Asta Šlepavičienė, Nemakščių klebono brolienė, aprodė bažnyčios vidų (pačią bažnyčią aptarnauja Skaudvilės altaristas kun. Albinas Arnašius), parodė, kaip galima pakeisti pagrindinio altoriaus paveikslą ir pakėlė per Šv. Jono atlaidus rodomą šv. Jono Krikštytojo paveikslą (sumontuotas mechanizmas leidžia pakelti paveikslą), papasakojo apie Venecijoje gamintas Kryžiaus kelio stotis, o paskui nuvedė prie unikalių vargonų, kurių Lietuvoje tėra tik dvi kopijos čia, Adakave, ir Vilniuje. A. Šlepavičienė ne tik papasakojo unikalių vargonų istoriją, bet ir pagrojo jais. Skaudvilė. Mieste, kuriame gyvena daugiau kaip 2000 žmonių, yra nemažai evangelikų liuteronų, jie turi savo maldos namus. Mes trumpam užsukome į katalikų Šv. Kryžiaus bažnyčią. Ši bažnyčia yra liaudiškos architektūros, kryžminio plano, su bokšteliu, penkiais altoriais. Pirmoji katalikų bažnyčia Skaudvilėje pastatyta 1750 metais, ji buvo Batakių parapijos filija. 1797 metais dvarininkas Mickevičius pastatė dabartinę bažnyčią. Skaudvilė tomis dienomis šventė 250 metų sukaktį. Bažnyčioje sutiktos moterys tvarkėsi, nes sekmadienį laukė atvykstant Telšių vyskupo. Altorių ir pačią bažnyčią puošia daugybė spalvingų skulptūrų. Gražus šv. Teresėlės su Kūdikiu paveikslas. Šventoriuje įrengtas nedidelis Lurdas. Skaudvilė buvo pirmoji parapija, kurioje dirbo kun. Jonas Kauneckas, dabartinis Panevėžio vyskupas. Sovietiniais metais altoriaus dešinėje jis slėpdavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos numerius. Upyna. Bevažiuodami pro Pilsūdą (tai Lenkijos diktatoriaus J. Pilsudskio tėviškė), už kurio yra gimtasis kun. S. Šlepavičiaus kaimas (iš kaimo telikusi tik viena pušis), pamatėme Upynos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios bokštą. Medinė bažnyčia, panaši į gyvenamąjį namą, pastatyta 18351836 metais. Viduje trys altoriai. Gaila, kad nesutikome klebono kun. Eduardo Steponavičiaus, savo parapijiečiams platinančio XXI amžių, kuriame dažnai būna rašinių apie aptarnaujamas parapijas, bet sutikome buvusį Upynos (dabar Rietavo) kleboną kun. Antaną Gutkauską, atvežusį svečius iš užsienio parodyti bažnyčios. Bažnyčia yra Lietuvos architektūros paminklas, tačiau ji graži ir vertinga dėl vietinio klebono ir parapijiečių darbo, o ne todėl, kad ją saugo valstybė. Štai norint pataisyti šventoriaus vartus reikėjo pavargti gauti įvairiausių leidimų, nes jie saugomi valstybės, tačiau kai jie griuvo, tas saugotojams nerūpėjo. Girdiškė. Pavažiavę keletą kilometrų nuo Upynos išvydome Girdiškės Švč. Marijos Snieginės bažnyčią. Tokį titulą, vienintelį Lietuvoje, ji gavusi pagal garsiąją Romos (Italija) Santa Maria Maggiore bažnyčią, kažkada pastatytą netikėtai iškritus sniegui. Čia rugpjūčio pradžioje vyksta garsūs šiame krašte Marijos Snieginės atlaidai, apie kuriuos dažnai rašoma ir XXI amžiuje. Bažnyčia statyta 18951910 metais, o pašventinta 1915 metais. Girdiškės bažnyčią pabaigė statyti kunigas Juozapas Čerkeliauskas. Tai nuostabi gotikinė bažnyčia. Vienas įdomiausių jos elementų iš nužievinto ąžuolo kamieno ir šakų sukomponuoti šoniniai altoriai (tokie, tik paprastesni, yra ir šventoriaus vartai), kuriuose įkurdintos šventųjų skulptūros. Juos apie 1928 metus sukūrė 30 metų Girdiškėje dirbęs kun. Kazimieras Andriukaitis, gabus statybininkas. (Jis yra statęs ir Telšių kunigų seminarijos pastatą, Įdomus faktas: kunigas taip tiksliai suskaičiavo, kiek reikės plytų, kad pastačius bažnyčią liko tik dvi plytos. Be to, jis Girdiškės parapijiečiams sukonstravo mašiną grūdams kulti ir valyti, įrenginius durpėms kasti, kalkėms degti.) Tuometis Girdiškės klebonas buvo ragavęs ir architektūros mokslų, pats arkliais parsivežė iš netolimos girios ąžuolų, juos nužievino, suprojektavo ir pastatė neregėtus altorius, kuriuos pašventino vyskupas Justinas Staugaitis. Kalbama, kad meniškos sielos kunigas, suderinęs pagonišką mitologiją su krikščionių tikėjimu, norėjo ant altoriaus šakų pritaisyti žalius lapus, bet nespėjo mirė... Savitas yra ir bažnyčios pagrindinis altorius: jo papėdėje rymo medinis Rūpintojėlis. Girdiškėje šiuo metu gyvena apie 250 žmonių. Dauguma senbuvių, kurie galėtų prisiminti bažnyčios istoriją, išmirė, o jaunimas išsilakstė po užsienius. Bažnyčia kaimui dabar iš tiesų per didelė. Stulgiai. Šiame tik 2 kilometrai į šiaurę nuo Kryžkalnio esančiame kaime, kur nėra nė 200 gyventojų, o svarbiausia įstaiga pagrindinė mokykla, iš tolo vilioja aukšti Šv. Mato bažnyčios bokštai. 1797 metais Vaidatonių dvarininkas Matas Minmantas pastatė bažnyčią. Jai 1801 metais buvo paskirtas valakas žemės, įkurta parapija. 18281829 metais Stulgiuose vikaravo poetas ir vertėjas Antanas Savickis (apie 17821836). Vikaras Matas Veitas 1863 metais ištremtas į Archangelsko guberniją. 1867 metais bažnyčia buvo apgriuvusi ir gerokai remontuota. Dabartinė mūrinė bažnyčia pagal Juzefo Pijušo Dziekonskio projektą už 70000 rublių pastatyta 1910 metais. Taigi šiemet švenčia 100-metį. Bažnyčia neogotikinė, lotyniško kryžiaus plano, vienabokštė, su bokšteliais. Įrengti keturi altoriai. Statyba rūpinosi klebonas prel. Antanas Skinderis-Kaributas (18691948), populiarių knygelių autorius, periodinės spaudos bendradarbis, Jotvingių kryžiaus riterių ordino įkūrėjas. Jis kildino save iš kunigaikščio Gedimino giminės, todėl prie savo pavardės pridėdavo dar ir Kaributo pavardę. Šis žmogus buvo ne tik dvasininkas, bet ir sumanus ūkininkas. Bažnyčios statyba pakeitė A. Skinderio-Kaributo likimą. Vyskupijos valdžiai klebono ūkininkavimas labai nepatiko, todėl jį perkėlė į Požerę. O jis ir ten neprapuolė įsteigė durpyną. Mūsų dėmesį patraukė Kryžiaus kelio stotys prie kiekvieno paveikslo yra pritvirtinta metalinė lentelė su aukotojo pavarde. Vien iš to galime nustatyti, kas prieš 100 metų šiame krašte gyveno. O dabar Stulgių bažnyčioje eilinį sekmadienį apie 30 žmonių ateina. Girdiškės ir Stulgių bažnyčios papuoštų bet kurį rajono centrą, tačiau per ilgus okupacijų metus, kai ateistai valdė Lietuvą, kolūkio gyvenvietės buvo statomos specialiai toliau nuo tokių bažnyčių. Dabar dėl emigracijos tuštėjančioje Lietuvoje čia dar labiau trūksta gyventojų. Lyduvėnai. Į šį Raseinių rajono miestelį vykome pamatyti aukščiausio ir ilgiausio Lietuvoje net 599 metrų geležinkelio tilto. 1916 metais per Dubysą buvo nutiestas medinis, 1919 metais gelžbetoninis (1944 metais sugriautas) tiltas. 1952 metais tiltas atstatytas, o 2005 metais restauruotas. Susitarus iš anksto ir suderinus su atitinkamomis tarnybomis, gavome leidimą pereiti tiltu. Nuo tilto atsivėrė puikus Lyduvėnų miestelio vaizdas ir gražūs Dubysos slėnio krantai. Nepakartojamas ir unikalus vaizdas. Istoriniuose šaltiniuose 1499 metais minimas Lyduvėnų dvaras. XVII XVIII amžiais Lyduvėnai išsiplėtė. XVI amžiuje minima katalikiška Lyduvėnų bažnyčia, kurį laiką priklausiusi evangelikams reformatams. 1613 metais Lyduvėnai pažymėti Olandijoje išleistame Lietuvos žemėlapyje. XVIII a. pirmojoje pusėje pradėta statyti mūrinė bažnyčia. Mirus Lyduvėnų dvaro savininkui statyba sustojo. Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia vėl pradėta statyti 1755 metais, o pastatyta 1761-aisiais. Istoriniuose šaltiniuose 1853 metais minima parapinė mokykla. Klebonas kun. Antanas Opulskis 1863 metais ištremtas į Sibirą (ten 1872 metais mirė). Architektas Nikolajus Andrejevas 1902 metais suprojektavo bažnyčios bokštą, bet 1907 metais jis pastatytas ne pagal projektą. Statinį komisija priėmė tik 1911 metais. 1914 metais įsteigta Saulės draugijos mokykla. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia apgriauta. Pro šalį važiavęs kun. Julijonas Kazlauskas (miręs 1979 metais), pamatęs apgriuvusią bažnyčią, pasiprašė paskiriamas čia, kad galėtų bažnyčią suremontuoti. 19481962 metais klebono ir parapijiečių lėšomis bažnyčia buvo atstatyta. Daug darbo padarė jėzuitų vienuoliai, ištremti iš Pakutuvėnų. Vienas jų išdekoravo bažnyčios vidų, pagamino Kryžiaus kelio stotis. Bažnyčios vidus labai įspūdingas. Jautiesi tarsi būtum kokioje nors Italijos šventovėje. Kadangi Lyduvėnų parapija, kaip ir Adakavo, Girdiškės bei Stulgių, neturi nuolatinio kunigo ir yra aptarnaujama, mus priėmė ir bažnyčią parodė zakristijonas Stasys Paravinskas. Per didžiuosius Šiluvos atlaidus daugybė maldininkų pravažiuoja RaseiniųŠiluvos keliu neužsukę į Lyduvėnus. Siūlome būtinai ten užsukti ir pasigėrėti gražia bažnyčia bei įspūdingu tiltu per Dubysą. O jei norėtumėte tuo tiltu pereiti, turite iš anksto susitarti su Dubysos regioninio parko direkcija (tel. 8-428-70330). Grįždami į Nemakščius dar aplankėme Jūkainių geomorfologinį draustinį ir Molavėnų piliakalnį. Įspūdžius apie tai rašysime trečiadienio numeryje. Išties įspūdinga ir turininga buvo mūsų kelionė po septynias Žemaitijos bažnyčias, esančias trijose vyskupijose. Tą penktadienį ilgai prisiminsime, o atsisveikindami su maloniu Nemakščių klebonu, padėkojome jam už nuoširdumą, svetingumą ir linksmumą. Tauragės Šilalės Kelmės Raseinių rajonai Livijos ŠIUGŽDIENĖS
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |