Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Ganytojiškas vertinimas ir paskatos

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Keitas O’Brajenas

Padėka Popiežiui ir vizito rengėjams

 Popiežiaus Benedikto XVI sėkmingą vizitą į Didžiąją Britaniją šalies vyskupai įvertino dar Šventajam Tėvui būnant jų tėvynėje ir padėkojo už vietinės Katalikų Bažnyčios gyvenimo žadinimą ir senųjų krikščioniškų šaknų gaivinimą. Paskutiniame Popiežiaus susitikime su Jungtinės Karalystės katalikų ganytojais Birmingeme rugsėjo 19 dieną kalbėjęs Škotijos vyskupų konferencijos pirmininkas, Edinburgo arkivyskupas kardinolas Keitas O’Brajenas priminė, kad Šventojo Tėvo atvykimas simboliškai sutapo su IV amžiuje gyvenusio škotų tautos apaštalo šv. Niniano liturgine švente.

„Šv. Ninianas Romoje buvo konsekruotas vyskupu ir pasiųstas atgal į savąją tėvynę skleisti krikščioniškojo mokymo. Jūsų žodžiai ir jūsų buvimas čia priminė mums šį senąjį krikščionišką paveldą, – kalbėjo Šventajam Tėvui kardinolas K. O’Brajenas. – Kaip šv. Ninianas senovėje, jūs žengėte per mūsų kraštus, stiprindamas mūsų krikščioniškąjį tikėjimą, kurio sėkla pirmą kartą buvo pasėta prieš daugiau kaip 1500 metų“. Priminęs, kad Benedikto XVI mokymas, pradedant jo pirmąja enciklika „Deus Caritas Est“, su dideliu dėmesiu analizuojamas visame pasaulyje ne tik krikščionių, bet ir kitų religijų išpažinėjų bei netikinčiųjų, kardinolas užtikrino, kad ir Didžiojoje Britanijoje sakytų homilijų bei kalbų mintys bus studijuojamos ir naudojamos sustiprinti mūsų tikėjimą.

Netrukus po vizito paskelbtame kreipimesi į visus Škotijos gyventojus kardinolas K. O’Brajenas ir nacionalinio episkopato vicepirmininkas Glazgo arkivyskupas Marijus Kontis išreiškė padėką už pagalbą tos laimingos ir atmintinos dienos parengimui bei sėkmingam vyksmui. Iš tikrųjų nors popiežius Benediktas XVI viešėjo Škotijoje tik vieną dieną (kitos trys buvo skirtos Anglijai) ir nors Škotija turi dešimt kartų mažiau gyventojų nei Anglija, bet Šventojo Tėvo vadovautuose renginiuose škotai ne tik neatsiliko, bet kai kuriais atžvilgiais netgi pralenkė savo kaimynus anglus.

„Vizito sėkme gali didžiuotis visa Škotija, – pažymėjo savo kreipimesi šalies ganytojai, patvirtinę, jog apsilankymo dieną popiežius Benediktas XVI čia buvo tikras „garbės škotas“. – Tą saulėtąjį ketvirtadienį Škotija parodė Popiežiui ir pasauliui išskirtinį svetingumą ir priminė visiems stebėjusiems, kad katalikų tikėjimas Škotijoje gyvas ir klesti netgi šiais bedieviškais laikais“. Kardinolas K. O’Brajenas ir arkivyskupas M. Kontis padėkos laiške paminėjo visas Škotijos žmonių grupes, padėjusias parengti ir pravesti Šventojo Tėvo vadovautus renginius – pradedant nuo policininkų ir medicinos darbuotojų ir baigiant kunigais, diakonais bei vienuolėmis ir pasauliečiais savanoriais.

Ganytojai atkreipė dėmesį į parapijų piligrimysčių organizatorių sunkų darbą – jie gabeno tikinčiuosius iš tolimiausių šalies kampelių į Edinburgą ir Glazgą, kur vyko svarbiausios liturginės apeigos, taip pat mokytojų triūsą ir pasiaukojimą, rengiant džiaugsmingai popiežių Benediktą XVI pasveikinusius vaikus ir jaunus žmones. Žiniasklaidoje Šventojo Tėvo buvimo Škotijoje laikas buvo nušviestas labai teigiamai, profesionaliai ir išsamiai, nors išvakarėse šiuo atžvilgiu buvo išsakyta nemažai abejonių ir dažnai vienpusiškos kritikos.

Tikėjimo liudijimas ir raiška kasdienybėje

Panašų padėkos pareiškimą visiems, prisidėjusiems prie sėkmingo popiežiaus Benedikto XVI rengimo ir realizavimo, paskelbė Anglijos ir Velso vyskupų konferencijos nariai. Dėkodami Didžiosios Britanijos karalienei Elžbietai II už pakvietimą Šventajam Tėvui valstybiniam vizitui, ganytojai išreiškė tikrumą, kad šis apsilankymas suteiks naują gyvybingumą ir viltį ne tik šalies katalikams, bet ir kitiems gyventojams. Tam reikia įvairiais būdais ir progomis iš naujo apmąstyti popiežiaus Benedikto XVI išsakytus pamokymus, perspėjimus ir paskatas, svarbias visai visuomenei. Savotišką įžangą šiems apmąstymams Anglijos ir Velso vyskupų konferencijos pirmininkas Vestminsterio (Londonas) arkivyskupas Vincentas Nikolsas padarė savo ganytojiniame laiške, kuris praėjusį sekmadienį, rugsėjo 26 dieną, buvo skaitomas visose diecezijos parapijų šventovėse.

Pirmiausia jis pabrėžė iškilų popiežiaus Benedikto XVI liudijimo pavyzdį: „kalbėdamas apie mūsų tikėjimą visada rodė švelnumą ir mandagumą, jautrumą savo klausytojų pasiekimams ir rūpesčiams“, nevengdamas aiškiai, išmintingai bei atvirai aptarti ir sunkius dalykus. Visiems reikia sekti šiuo pavyzdžiu ir „kvalifikuotai kalbėti apie tikėjimą, liudijant jo tiesą“, – aiškino arkivyskupas V. Nikolsas. Jis pažymėjo nuolatinį Šventojo Tėvo aiškinimą, kad iš mūsų gyvybingo santykio su Kristumi gimsta džiaugsmas ir laisvė, kurie turi būti nuoširdžiai ir dosniai perteikti mūsų artimiems žmonėms ir visai visuomenei.

„Mes tai galime (ir turime) daryti kiekvieną dieną, sutelkę dėmesį į savo Viešpatį ir ypač į Jo atleidimo ir mūsų išgydymo galią“, – tvirtino ganytojas. Laiške jis priminė, kaip Šventojo Tėvo prie Vesminsterio katedros Londone susirinkę pakviesti jauni žmonės garsiai reiškė troškimą tapti trečiojo tūkstantmečio šventaisiais. Galima tik palinkėti, kad jų gyvenimo kelias būtų kupinas nuoširdžios maldos ir dosnios tarnystės. Arkivyskupas V. Nikolsas išreiškė pageidavimą, kad popiežiaus Benedikto XVI vizito suteiktomis malonėmis šalies katalikai „būtų pasirengę daugiau viešai kalbėti apie savo tikėjimą ir kad jis būtų regimas kasdienybėje“. Nedideliu, bet svarbiu žingsniu čia galėtų tapti viešas krikščioniškas tikinčiųjų pasisveikinimas, dažnesnis Kryžiaus ženklo vartojimas, prisipažinimas vieni kitiems, kad meldžiasi už juos, ypač už tuos, kurie atsidūrė nelaimėje.

„Malda yra pirmasis tikėjimo Viešpačiu vaisius ir mes patys augame bei stiprėjame suteikdami vietą maldai savo namuose ir savo širdyse“, – pabrėžė Vestminsterio arkivyskupas. Jis priminė Šventojo Tėvo raginimą, „kad šios žemės krikščionys taptų sąmoningesni „kunigiškos tautos“ kilnume ir per tikėjimo gyvenimą ir šventumo pašaukimą paaukotų pasaulį Dievui“.

© 2010 „XXI amžius“