Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Neišnėrusi iš Dievo meilės gelmės

Kun. Vytenis Vaškelis

Kas gi tu esi, šv. Teresėle, kad tau reiškiama pagarba jau seniai peržengė Katalikų Bažnyčios „teritoriją“? Pasak teologo, žinomo biografinių knygų autoriaus Kristiano Feldmano (Christian Feldmann), tavimi žavisi ne tik įvairūs religijų bei kultūros pasaulio asmenys, bet tave teigiamai vertina kai kurie ateistai monarchistai, o antai Kaire musulmonai (!), norėdami tave pagerbti, pastatė net katalikišką baziliką.

Turbūt geriausiai šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresės (Teresė Marten) trumpo, bet nepaprastai prasmingo gyvenimo meilės auką, kuri liepsnojo ant Viešpaties Dievo aukuro, apibūdino popiežius Pijus X: „Ji didžiausia XX a. šventoji“. Galėtume pridurti, kad Teresė iš Lizje yra ir viena labiausiai žinomų šventųjų.  

Nors nuo šv. Teresės mirties ir gimimo Dangui datos mus skiria 113 metų, tačiau jos pasirinktas mažasis tobulumo kelias (nepaisant mūsų visuomenės dvasinę sveikatą ardančio sekuliarizmo vėžio) visada skatins juo eiti tuos, kurie trokšta priklausyti tiktai Dievui ir mylėti kiekvieną žmogų. Būtent – kiekvieną, nes Evangelijos aukščiausia dorybė – meilė – bekompromisiškai atmeta bet kokį nerangumą, idant maldose net priešams galėtume linkėti tiktai gera (Mt 5, 43 – 48).   

Išskirtinis Teresės evangelinis artimo meilės liudijimas buvo skirtas 30-mečiui žudikui Anri Pranciniui, kai jis 1887 m. Paryžiaus gatvėje pasmaugė laisvo elgesio moterį ir jos vienuolikametę dukrą. Ši tragedija sukėlė pasipiktinimo bangą, kuri persirito per visą Prancūziją.  Tuo tarpu Teresė, būdama tik keturiolikos, ne kaltina (kaip kiti) Prancinį, bet pasiryžta jį atvesti į atsivertimą. Ji jį pavadina „pirmuoju savo nusidėjėliu“, užsako už jį šv. Mišias ir ištisas savaites meldžiasi už tai, kad jis nenueitų į amžinybę be atgailos.

 Prancinio mirties dieną nušvito viltingas pragiedrulis. Kai budelis jau ruošėsi giljotinuoti nusikaltėlį, staiga baimės gniaužiančiu balsu jis paprašė šalia stovintį abatą paduoti kryžių ir, visiems matant, tris kartus jį pabučiavo... Po to iškart jam įvykdyta mirties bausmė. Teresė skaito laikraštyje „La Krua“ šio savo „globotinio“ paskutinių  gyvenimo akimirkų aprašymą ir iš laimės nebesulaiko ašarų. Jos viso gyvenimo pagrindinę  nuostatą – visada pagelbėti artimui – geriausiai apibrėžia jos mėgstamiausia šv. Teresės Avilietės citata: „Tūkstantį kartų atiduočiau savo gyvybę, kad išgelbėčiau vieną sielą“.  

„Šventumo esmė yra ne vienokios ar kitokios pratybos, o širdies nusiteikimas, dėl kurio mes, vargani ir maži, suvokdami savo silpnumą ir beatodairiškai pasitikėdami Dievo tėvišku gerumu, nuolat jaučiamės esą Jo rankose“, – rašė šv. Teresė, šiais žodžiais apibūdindama savo „mažąjį kelelį“ ir trokšdama būti nuolanki kaip smėlio grūdelis, kuris tarp kitų daugybės smėlio smilčių yra nepastebimas. Ji stengėsi gyventi šiuo įsitikinimu: „Aš noriu būti užmiršta ne tik pasaulio, bet ir savęs pačios, idant nebeturėčiau kitokio troškimo, kaip mylėti gerąjį Dievą“. Paprasti jos žodžiai, bet kokia gili juose slypinti motyvacija! Ar tai nėra kvietimas, matant jos pačios užsidegimą, klausti savęs: „O aš, ar išties stengiuosi mylėti Dievą taip, kaip Jis dabar to nori iš manęs?“

Ne veltui Jėzus mums sako: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21). Šventųjų širdys yra visiškai „prisirišusios“ prie vienintelio lobio – Viešpaties. Šios širdys yra šio lobio „užburtos“. Tai įvyksta jokiu būdu ne žaibiškai, tarsi mago lazdele mostelėjus, bet laipsniškai, kaskart vis plačiau atlapojant savo širdį maldingam Dievo žodžio priėmimui. Kai žmogus disciplinuotai skiria laiko jo Kūrėjui, kad su Juo galėtų artimiau bendrauti, tada ilgainiui laikas virsta amžinybės kilimu, kuriuo besimeldžiantysis vis artėja prie Jėzaus Širdies ir nebepajėgia atskirti, kur yra jo paties širdis ir kur joje tas neįkainuojamas lobis. Jį apsvaigina Dievo meilės gėrimas, kuris yra gyvojo vandens šaltinis, trykštantis į amžinąjį gyvenimą (Jn 4, 14).

Šv. Teresė leidosi Viešpaties malonės pagaunama ir įtraukiama į Jo meilės svaigulio epicentrą. Tik dėl to, kad ji, visa širdimi ieškodama Dievo, Jam visiškai pasiaukojo, ji galėjo ir džiaugsme ir skausme tarti: „Meile liepsnojančiai dieviškai Širdžiai aš pavedžiau viską, aš bėgu lengvai... Man liko tik vienas mano turtas – gyventi meile“.  

Ir ji mylėjo iki paskutinio atsidūsėjimo... Kai 1897 m. Lizje karmeličių vyresnioji ir kitos vienuolės pagaliau suprato, kad Teresės tuberkuliozės liga pasiekė kritišką stadiją, tik tuomet ji buvo atleista nuo visų nelengvų įsipareigojimų vienuolyne. Bet jau buvo per vėlu. Teresės sveikatos būklė nesustabdomai ėjo vis prastyn. Dar 1897 metų kovo 19 dieną ji šmaikščiai seseriai Agnesei pažada: „Kai aš būsiu ten, viršuje, trumpa mano ranka tarsi taps daug ilgesnė“, o jau rugsėjo 29 dieną prasideda agonija, ir ji pašnabždom sako vyresniajai: „Aš niekada nesugebėsiu numirti!.. Kada aš pagaliau visai uždusiu? Nebegaliu daugiau!“ Teresės vos pakeliama kančia tampa panaši į Nukryžiuotojo agoniją, kai Jis merdėdamas taria: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! (Mt 27, 46).

Tačiau rugsėjo 30-osios vakare paskutiniai šv. Teresės žodžiai, kai jos gyvybė kybojo ant plauko, buvo tie, kuo jos siela visą gyvenimą alsavo: „Mano Dieve... aš... myliu... Tave!“     

Galėtume kiekvienas savęs klausti: „Ar verta taip stengtis mylėti Dievą ir artimą, kad paskui, gyvenimo saulėlydyje, ne tik mūsų virpančios lūpos, bet svarbiausia –  darbai bylotų, jog nebuvome atsainiai numoję ranka į Dekalogo viršukalnę – Viešpaties Dievo meilę?   

Norėčiau priminti, kad šį sekmadienį Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos bažnyčioje švęsime šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės atlaidus. Maloniai kviečiame ateiti.

© 2010 „XXI amžius“