| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Projektą Gimtasis kraštas:
|
||||||||
|
Aukštaitis trijų Dzūkijos parapijų klebonas
Su aukštaičiu, kilusiu iš Molėtų rajono Inturkės parapijos, Senosios Varėnos, Babriškių ir Akmens parapijų klebonu kun. Pranciškumi ČIVILIU, konkurse Lietuvos kaimo spinduliai 2009 pelniusiu Kaimo dvasininko nominaciją, kalbasi XXI amžiaus korespondentas Bronius VERTELKA.
Lapkričio viduryje bus 25-eri metai, kai dirbate su varėniškiais. Didžiausias Jūsų darbo rezultatas čia gražuolė Senosios Varėnos bažnyčia. Kada kilo mintis statyti šventovę? Senojoje Varėnoje bažnyčia buvo atstatoma. Parapija ne nauja ji egzistuoja nuo 1775 metų. Ši vieta pašvęsta šventojo arkangelo Mykolo garbei. Karai bažnyčias naikino. Viena sudegė 1914 metais, atstatytą toks pat likimas ištiko 1944 metų liepos mėnesį. Priešais bažnyčią stovi Nepriklausomybę simbolizuojantis paminklas, kurį sovietiniais laikais, kad neišniekintų, slėpė dalimis. Atstatyto paminklo šventinimo metu kalbėjęs šviesaus atminimo rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Jonas Siudikas, labai doras ir garbingas žmogus, dalyvaujant nemažai kunigų, mestelėjo mintį, kad reikia nors iš lentų susikalti bažnyčią (nors tokia idėja jau brendo). Reikėjo sudaryti statybos komiteto dvidešimtuką, nes dar veikė Stalino konstitucija. Rusų kalba rašėme prašymą, kad Maskva leistų statyti bažnyčią. Keista, bet tas statybas Maskva patvirtino. Tuomet buvau Babriškių klebonas, krašte jauniausias, tad vyskupas ėmė kalbinti, kad imčiausi statyti Senosios Varėnos bažnyčią. Tokios patirties neturėjau, todėl buvo baugu, kilo daug abejonių, nepasitikėjimo savimi. Dabar, kai bažnyčia jau stovi, viskas atrodo kaip sapnas. Kada buvo padėtas kertinis bažnyčios akmuo? 1991 metais, jau nepriklausomos Lietuvos laikais. Statyba vyko anksčiau stovėjusių bažnyčių vietoje. Argi Gedimino pilį atstatinėtų kitur nei ji yra? Pamažu įsisukome į didelių rūpesčių sūkurį. Nebuvo kada atsipeikėti, kaip bangos nešė į priekį. Pagrindinis projekto autorius buvo Brunonas Bakaitis iš Vilniaus. Per svarstymus buvo prarasta daug laiko sugaišta apie porą metų. Pirmasis B. Bakaičio projektas man atrodė labai įspūdingas (jis parengė tris projektus, dar vieno projekto autoriaus pavardės nebepamenu). Buvo neaišku, kodėl atmetami projektai. Iš pradžių sakė, kad bažnyčia bus per didelė, vėliau kad ji bus per maža. Vėliau nusileido iki 35 metrų aukščio ir tiek pat ilgio. Senosios Varėnos bažnyčios iš toli nesimato, nes lygus reljefas, visur miškai, važiuoji kaip tuneliu ir jokios erdvės. Iš kur gavote lėšų statybai? Iš pradžių vietos bendruomenė surinko 4 tūkstančius rublių. Nutarėme statyti iš vietinės žaliavos silikatinių plytų. Matuizų gamykla, nors tuomet plytų buvo galima gauti tik pagal paskyras, už tuos pinigus pardavė 100 tūkstančių. Tai mums buvo didelis startas, rimta pradžia. Pūkų-plunksnų gaminių fabrikas Merkys pirmasis iš verslo įmonių skyrė 50 tūkstančių rublių. Paskui prisidėjo kitos įmonės. Parėmė Magdeburgo (Vokietija) vyskupija iš jos paramos išėjo stogas. 1994 metų lapkričio 6 dieną Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis pašventino naująją Senosios Varėnos bažnyčią. Dalyvavo svečių iš Magdeburgo vyskupijos, Popiežiaus apaštalinis nuncijus Baltijos šalims arkivyskupas Justo Mullor Garcia. Naudingai išnaudoti šventovės požemiai. Čia ir šarvojimo, ir parodų salė, ir patalpa parapijiečiams susieiti. Ar tai jūsų idėjos? Šios idėjos kilo tariantis su projekto autoriumi B. Bakaičiu. Jis yra dvasingas, plačios erudicijos, sugebantis įsiklausyti į kitų nuomonę žmogus. Bažnyčia stovi ant smėlio kalnelio, todėl čia buvo patogu įrengti požemius. Koks jausmas aplankė, kai vyskupas šventino bažnyčią? Dabar statyti būtų paprasčiau. Tuomet, būdavo, anksti atvažiavęs lauki, kol susirinks darbininkai. Iš jų išgirsti, ko neturi. Dabar nežinau, ar taip pajėgčiau. Jauti didelį džiaugsmą, kai pamatai pirmus rezultatus, ir tai pakylėja. Lyg pasakoje: matai ir savo akimis netiki. Tai buvo stebuklas. Tais metais mus Dievas lyg ant savo delno nešė. Nešė ir atnešė į šią vietą. Sunku patikėti tokiais dalykais. Dabar viskas atrodo kaip sapnas. Juk tai buvo mano pirmoji tokia didžiulė statyba. Bažnyčia iškilo netoli paminklinio akmens, žyminčio dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio gimtojo namo vietą. M. K. Čiurlionis čia gimė ir buvo krikštytas, čia vargonininku dirbo jo tėvas. Nuo Senosios Varėnos iki Druskininkų eina Čiurlionio kelias. Ypatingoms dvasinėms gelmėms žemiškų žodžių nėra. Pirmą kartą M. K. Čiurlionio muziejų aplankiau būdamas Kauno kunigų seminarijos klierikas. Jisai mane ypač patraukė. Visai kitaip pradėjau žiūrėti į jo kūrybą. Visi paveikslai dvelkia nežemiška galia. Mokykloje žinojau apie Čiurlionį, bet apie jį mokėmės ne iš meilės, o iš pareigos. Suaugęs jau kitaip priėmiau. Bažnyčioje vyksta su M. K. Čiurlioniu susiję kultūriniai renginiai, sekmadieniniai religinės muzikos koncertai, kuriuose dalyvauja žymiausi meno atlikėjai. Kaip juos prisikviečiate? Anksčiau tokie renginiai būdavo dažnesni, dabar per vasarą įvyksta dutrys. Bet ir jie duoda gero. Tai ne vien mano nuopelnas. Iš pradžių, kol viskas prigyja, yra sunkiau, paskui savaime užsisuka. Vienas čia nieko nepadarysi. Varėniškiai dėkingi Lietuvos muzikų rėmimo fondo vadovei Liucijai Stulgienei. Labai gerai, kad tam pritaria Varėnos rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyrius, kurio vedėjo pavaduotoja kultūrai Regina Svirskienė yra didelė M. K. Čiurlionio kūrybos gerbėja. Nuoširdžią paramą teikia Čiurlionio draugijos Senosios Varėnos skyrius. M. K. Čiurlioniui įamžinti žadate pateikti dar vieną siurprizą... M. K. Čiurlionio krikšto atminimui statome trijų metrų aukščio akmeninį koplytstulpį. Akmuo iš Ukrainos. Buvome radę vietinį akmenį, bet už jį labai brangiai prašė. Iš Ukrainos nupirkome perpus pigiau. Tas akmuo yra Anykščiuose pas skulptorių Mantą Paulauską. Jis turi daug darbo, sunku pasakyti, kada suspės pabaigti. Koplytstulpis, kuris iškils geradarių varėniškių aukomis, tarsi primins, kad rugsėjo 22-ąją Čiurlionio 135-asis gimtadienis, o spalio 1-ąją jis buvo pakrikštytas. Jau padaryti pamatas ir pakyla skulptūrai. Kai kasėme, radome senosios bažnyčios pamatus ir daugybę senovinių kalviškų vinių. Kasmet Čiurlionio gimimo dieną labiausiai kultūrai nusipelniusiems rajono žmonėms bažnyčioje įteikiamas ženklelis Sidabrinė bitė. Vienu jo nominantų buvote jūs. Ką jums tai reiškia? Varėnos rajono kultūros ir meno taryba (esu jos narys) balsuodama sprendžia, kas tokio apdovanojimo yra vertas. Tokį įvertinimą galima prilyginti rajono premijai. Nepatogiai jaučiausi gavęs Sidabrinę bitę. Niekada nesijauti esąs tobulas, iki galo viską padaręs arba didvyrišką darbą atlikęs. Kaip ir Evangelijoje: Esame nenaudingi tarnai, atlikome, ką privalėjome atlikti. Tikėjimas, religija ir kultūra yra neatskiriami dalykai. Bet yra žmogaus dvasia. Kaip galima tai atskirti, čia viskas yra vieno žmogaus dvasia. Jeigu dvasiai trūksta peno, žmogus skursta, tampa biologine būtybe. Buvote išrinktas ir populiariausiu rajono žmogumi. Tik vienas Dievulis žino, kas geriausias. Juk siekdamas to nepasieksi. Taip lemta likimo. Vieną nominaciją skyrė Čiurlionio fondas. Populiariausią žmogų rinko balsuodami per laikraštį. Kaimo dvasininko nominacijoje balsavo per interneto svetainę delfi.lt. Surinkau 2400 balsų iš Lietuvos ir esu tuo nustebintas. Tikrai nežinau už ką. Kai pats save iškeli į atitinkamą postą, tai turi įrodyti, kuo tu ypatingas, kuo esi geresnis už kitus. O šiuo atveju geriau pasakytų tas, kuris balsavo. Kai pats į save žiūri, nieko ypatingo nematai. Dažnai pagalvoji, kad kiti žmonės daug už mane geresni. Jūs nepraeinate pro šalį neišklausęs nusiminusio, liūdinčio, nenusilenkęs senam, nepaglostęs mažo žmogaus galvos. Iš kur toks dvasingumas? Laimingesnis tas, kuris turi daugiau kantrybės. Man atrodo, ką gauni iš tėvų, tą ir turi. Mama yra labai gera. Atgaminu įvykius, kurių vaikystėje nesuprasdavau. Mes, vaikai, žaidžiam, o suėjusios kaimo moteriškės mezga, šnekučiuojasi ar gandais dalinasi. Mama visą laiką tyli. Prieina jai eilė prabilti ir ji sako: Gal tai netiesa? Tada visos iš balnų iškrenta. Ji niekada nieko nesmerkė. Ir dabar tokia už visus meldžiasi. Pas karvutę eidama meldžiasi. Labai geros širdies. Nesikviečiate mamos pas save? Esame penki vaikai. Nenoriu ardyti tėviškės. Išsivežus mamą jos neliktų. Dažnai parvažiavę jai kiek galėdami padedame. Aš esu už tai, kad kol laikosi, reikia laikyti. Kaimo žmogui čia būtų kaip tremtis. Kaip seną žmogų į nepažįstamą vietą, pas svetimus žmones vežti? Aišku, susigyventų, bet kam to reikia. Aptarnaujate Akmens, Babriškių ir Senosios Varėnos parapijas. Kaip suspėjate? Jeigu būtų kaip Molėtų trys parapijos, tai jokiu būdu neįveikčiau. O čia nedidelės. Čia tūkstantis gyventojų, Babriškėse, kur gyvenu ir yra koplytėlė, du kaimai. Sekmadienį ar šimtui, ar penkiems turi atlikti tą patį. Ar Velykos, ar Kalėdos, viską turi atlikti tą patį. Yra tik viena mokykla, o jeigu daugiau nebūtų įmanoma visų aplankyti. Kaip su dzūkais sutaria aukštaitis? Prisiminkite, kaip jie jus sutiko? Atvažiavau jaunas 27 metų. Kaimynai sakė, kad gal esu koks netikras kunigas, nes labai jaunai atrodžiau. Bet su dzūkais labai greitai susigiminiavau. Su jais labai lengva, tai dvasingi žmonės. Įvairių dalykų buvo, bet susipykti per ketvirtį amžiaus neteko. Kelinta tai jūsų, kaip kunigo, darbo vieta? Trečia. Metus vikaravau Molėtuose, paskui Alytuje vikaru buvau. Paskui kardinolas Vincentas Sladkevičius sako: kaip jaunam duosim ne vieną parapiją, ruoškis išsilaikyti vairuotojo teises. Alytuje išsilaikiau teises, Žiguliuką nusipirkau. Paskyrė aptarnauti Akmens ir Žilinų parapijas, Senoji Varėna buvo be bažnyčios. Vėliau, Babriškes gavęs, Žilinus kitam atidaviau. Kaip dalyvaujate bendruomenės gyvenime? Mano nuomone, bet kurie žmonės yra bendruomenė. Kaip dabar juos atskirsi? Tie patys vaikučiai eina į bažnyčią, tie patys užsuka į polikliniką, tie patys ir mokyklą lanko. Tas pats žmogus ir jam priklauso visos sritys. Esu pakankamai užimtas. Vis sukiesi, nors neturi ką parodyti. Su kokiais reikalais daugiausia į jus kreipiasi? Įvairiais. Vieniems reikia materialinės, kitiems dvasinės paramos. Tenka ir telefonu kalbėti. Kai žmogus išsikalba jam pasidaro lengviau. Arba jei pats kokią mintį pasakai kaip nori gali vadinti tą pagalbą. Skambina, ateina, ir aš važiuoju. Kunigo darbo valandos nenormuotos. Kaip išsiverčiate juk reikia ir bažnyčią išlaikyti, ir jos tarnams mokėti? Kai parapijietis klausia, kiek skolingas, aš sakau, kad nieko. Čia ne atlygis už darbą, bet auka. Niekada pinigų neprašau. Prašau tik kartą metuose, kai reikia rinkliavos kunigų seminarijai. Čia ne mums tai garbės reikalas. Jeigu neatiduodi vyskupui, tai skolą užrašo kitiems metams. Nenustatyta, kiek aukoti, kiek kas išgali. Auką nustato pats žmogus, kiek jis gali paaukoti. Nustatinėti, kiek duoti, yra ir prieš Evangeliją. Šventame Rašte nurodyta, kad kiekvienas tegu aukoja pagal savo širdies nusistatymą, kad jam nebūtų nei gaila, nei skriaudu, kad jisai tai darytų iš džiaugsmo. Kartais, atrodo, žmonės vargingai gyvena, bet laidojant duoda. Sakau, nereikia. Išgirstu: čia yra auka, mama uždirbo. Nepaėmęs juos pažeminčiau. Prašau ne iš paprastų, o iš turtingų, bet dažniausiai ne pinigais. Imu statybinėmis medžiagomis Taip laisviau, lengviau atrodo. Vienas kokį rąstą duoda, kitas jį nuobliuoja ir už tai pinigų neima. Dovanoja baldų. Nors ir padėvėtų, bet dar tinkamų naudoti. Kunigas esate 28-ti metai. Ar, jei galėtumėte rinktis dabar, vėl rinktumėtės kunigystę? Kunigystė Dievo dovana. Dažnai pamąstau, kodėl esu kunigas. Aš tai aukštai vertinu ir jaučiu, kad tai neįtikėtina. Aš vis dar esu lyg kelyje į kunigystę, kartais atrodo, kad nesu jos vertas. Žinoma, jei galėčiau rinktis dabar, turbūt kitaip nebūtų. Netgi neįsivaizduoju kitokio gyvenimo. Dažnai pamąstau: kaip žmoniją gražiai valdo Dievas. Negimsta daugiau mergaičių ar berniukų, maždaug pusė per pusę. Nebūna, kad visi taptų gydytojais ar visi taptų kunigais. Visko yra, kiek ko reikia. Kas sako, kad kunigų mažai, aš tariu: nieko nemažai, Dievas vis tiek mato, kiek jų reikia. Apie kunigus sakau: Jūs esate žemės druska. Negerai, jeigu druskos būna per daug, reikia jos saikingai. Kas nori, kunigą ir suras, ir atras. Mane kvietė dirbti į Baltarusijos Vitebsko sritį. Sako, turėsi tokią teritoriją kaip 20 parapijų, o kita bus Maskvos. Ten neįsivaizduoja, kad Lietuvoje kas 1015 kilometrų dirba kunigas. Paprašiau duoti mėnesį apsispręsti. Taip ir neišvykau. Senoji Varėna, Varėnos rajonas
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |