Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Lietuvoje spaudimas žiniasklaidai yra politiškai subtilus

Žurnalo „Veidas“ leidėjas Algimantas Šindeikis

Su populiaraus žurnalo „Veidas“ leidėju Algimantu Šindeikiu apie JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos spaudos specifiką, popierinės lietuviškosios žiniasklaidos ateitį, sunkumus leidžiant žurnalus, piniginę internetinių portalų vertę, politiškai subtilų spaudimą žiniasklaidai bei skirtumus tarp plytų fabriko ir leidinio kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Esate sakęs, kad egzistuoja tarsi du skirtingi požiūriai į šiandieninę žiniasklaidą: žiniasklaida kaip verslas, kuriam rūpi tik pelnas, ir žiniasklaida kaip misija informuoti visuomenę ir formuoti požiūrį. Jums artimesnė pozicija, kad žiniasklaida, kuriai rūpi vien pelnas, nėra tikra žiniasklaida?

Tai, kad žiniasklaida nėra vien verslas, įrodė skirtingos žiniasklaidos (ypač spausdintinės ir kokybiškos) tendencijos JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje. Tiek JAV, tiek Didžiojoje Britanijoje laikraščių savininkai į savo verslą žiūrėjo kaip į eilinę verslo korporaciją ir siekė pelno, didesnės akcijų vertės, bet pamiršo, kad šiais parametrais ilgalaike prasme nėra įvertinamas skaitytojų pasitikėjimas. Vokietijoje kokybiškos spaudos („Die Zeit“, „Frankfurter Algemeine“ ir kitų) tiražai ne tik nesmunka, bet ir kyla. Kaip tai paaiškinti? Vokietijos spauda siekė būti ne tik pelninga, užsidirbti, bet visada žinojo savo misiją – tarnauti (ne pataikauti) savo skaitytojams. Tai juos gelbėja ir šiandien. Ypač per krizę skaitytojai kokybiškoje spaudoje ieško atsakymų į klausimus, kaip toliau gyventi.

Aš esu kokybiškos žiniasklaidos ir žurnalistikos vartotojas bei šalininkas. Ji nėra pati populiariausia net ir labai pažengusiose demokratijose, bet labai svarbi kuriant kokybiškus viešuosius debatus. Tokioje žiniasklaidoje įdomu dirbti. Bet nemenkinčiau ir pramoginės žiniasklaidos. Ji suteikia pramogą didelėms auditorijoms ir yra gana įtakinga. Tik tos pramogos vartotojai turėtų suprasti, kad pramoga ir informacija nėra vienas ir tas pats.

Taigi, jūsų nuomone, žiniasklaidos, kuriai nūnai rūpi ne tik pelnas, bet ir informacinė misija, tiražai kyla, o tie leidiniai, ypač Amerikoje, kuriems rūpi vien pelnas, praranda savo populiarumą. Tendencijos lyg ir gražios.

Egzistuoja didelis skirtumas tarp JAV ir Europos. Esu tikras, kad Europos spauda yra daug įdomesnė, įvairesnė ir kokybiškesnė, nes Europos politika turi daugiau vektorių ir spalvų, kultūrinis, intelektualinis gyvenimas čia įvairesnis ir margesnis, viešos diskusijos įdomios ir plačios. Čia mažiau jaudinamasi dėl „politinio korektiškumo“, nebijoma stebinti savo skaitytojus net ir drastiškomis nuomonėmis ar idėjomis. Man JAV spauda nuobodi. Žinoma, to nedrįsčiau sakyti apie „Washington Post“ ar „New York Times“.  

O kokia nūnai Lietuvos žiniasklaidos padėtis? Kokie leidiniai Lietuvoje laimi: pelno ieškotojai ar tie, kurių tikrasis tikslas – skleisti informaciją? Kokios nuostatos ilgainiui įsigalės Lietuvoje, kurioje daug skurdo ir maža skaitytojų rinka.

Nors lietuviai keikia Lietuvos žiniasklaidą, bet manau, kad Lietuvos žiniasklaidos perspektyvos yra geros. Labai vystosi internetinė žiniasklaida, ją kasdien skaito daugybė žmonių. Aišku, jos kokybė dar apgailėtina, bet ji vystosi. Gerėja. Žinoma, ateityje neturėsime tokios žiniasklaidos priemonių įvairovės, kokią turime šiandien. Didelė Lietuvos žiniasklaidos dalis yra išlaikoma stambiojo kapitalo (beje, kaip ir Rusijoje), o tai negali amžinai tęstis. Išlaikomos žiniasklaidos priemonės, mano skaičiavimais, per metus sudegina apie 40–50 mln. litų. Tai nemaži pinigai. Tų pinigų savininkai anksčiau ar vėliau susimąstys, ar jie teisingai daro taip leisdami pinigus. Žiniasklaidoje turėtų likti dirbti tiek profesionalūs žurnalistai, tiek profesionalūs žiniasklaidos savininkai, sugebantys iš šios veiklos užsidirbti ar bent išgyventi.

Padorūs ir etiški leidiniai, kaip patirtis byloja, negali turėti didelių tiražų, jiems dažnai kyla finansinės problemos, tenka ieškoti rėmėjų. Tačiau padorių, sąžiningų rėmėjų, kurie neužsiimtų cenzūra. Ir nuolat susiduriame su požiūriu, esą finansinės paramos paieškos – negražus dalykas.

Nežinau, ar pasakysiu ką nors naujo. Tokie leidiniai turi rasti savo skaitytoją, kuris sutiktų mokėti už turinį. Techninės priemonės šiandien leidžia tai realizuoti ir internete. Jei to padaryti nepavyksta, reikia ieškoti rėmėjų. Reikia sugebėti įrodyti, kad atliekamas svarbus didelis darbas. Šveicarijoje leidžiama dešimtys leidinių už rėmėjų pinigus.

Lietuvoje žurnalistus nutildyti bandoma ne rečiau nei Rusijoje ar Baltarusijoje, tik tai daroma neva teisinėmis priemonėmis – teismų sprendimais, piniginėmis baudomis. Regis, reguliuojamosios demokratijos recidyvų užtektinai ir Lietuvoje.

Negaliu su jumis sutikti. Manau, Lietuvoje žiniasklaida ir žurnalistai žodžio laisvės ribojimo prasme yra pakankamai laisvi – kasdien rašome ką norime ir kaip norime. Jokio rimto spaudimo nejaučiu. Bet žodžio laisvė turi ribas. Konstitucija saugo ne tik žodžio laisvę, bet ir žmogaus orumą, privatumą. Ribas peržengus galima atsidurti teisme. Tokia praktika visame pasaulyje. Manau, Lietuvoje spaudimas žiniasklaidai yra politiškai subtilus. Nuo 2011-ųjų sausio 1-osios būsime tokioje pačioje fiskalinėje erdvėje (mokėsime tokius pačius mokesčius) kaip ir trąšų ar plytų fabrikas. Tai yra mokestinis spaudimas. Tokią mokesčių sistemą galima aptikti tik labai atsilikusiose valstybėse (Lietuvoje ir Bulgarijoje). Mes, priešingai nei trąšų ar plytų fabrikai, atliekame svarbią visuomeninę misiją – kuriame ir palaikome būtinus demokratijai viešuosius debatus, informuojame ir kritikuojame, kuriame pagrindą kokybiškai politikai. Taigi, tam tikra prasme finansuojame demokratiją. Todėl JAV ar Vokietijoje niekam nekyla abejonių, kad žiniasklaida turi naudotis mokestinėmis lengvatomis ir tai yra visuomeniškai ir ekonomiškai pateisinama. Vokietijos tyrimai rodo, kad 100 eurų BVP sukurtas žiniasklaidoje sukuria 1000 eurų BVP kitose industrijose. Mūsų politikams tai dar sunkiai suvokiama. Gaila.

Ar internetinių svetainių skaitytojas turėtų mokėti bent po litą už tai, kad jam suteikiama galimybė naršyti konkrečiame portale, ar lėšų portalo leidybai ir išlaikymui derėtų ieškoti kitur?

Internete galite imti už savo turinį pinigus tik tokiu atveju, jei jūsų informacija tikrai turi tokią vertę. Iš labai svarbios, gerai ir kokybiškai paruoštos informacijos tam tikroms auditorijoms nemažas pajamas jau surenka „The Economist“, „Der Spiegel“, „Financial Times“. Kitiems sunkiau sekasi.

Kaip šiandien gyvena „Veidas“? Teko skaityti, jog Lietuvoje kažkodėl padaugėjo žurnalų, o laikraščių – sumažėjo? Kodėl? Kokiu keliu ateityje žada eiti „Veidas“?

„Veidas“ gyvena sunkiai – kaip ir visa spausdintina žiniasklaida. Mums padeda išgyventi tai, kad esame ne tik šio leidinio, bet ir kitų žurnalų leidėjai. Mes ieškome kelių į ateitį. Stiprinsime savo interneto portalą. Manau, kitų metų pradžioje pristatysime ir Veido IPad aplikaciją.

Ar sutiktumėte su nuomone, jog Lietuvoje nėra stiprios tiriamosios žiniasklaidos? Jei taip, tai kodėl? Dėl to, kad tai – itin brangus užsiėmimas, dėl to, kad baugu iš peties gilintis į rezonansines bylas ar dėl to, kad neapsimoka finansiškai? Kitaip tariant, pigiau ir paprasčiau kurti pramoginio pobūdžio rašinius...

Lietuvoje  tikrai yra neblogos tiriamosios žurnalistikos. Ji labai išsiskaidžiusi po įvairius žiniasklaidos kanalus. Nėra tokio žanro grynumo kaip Vokietijoje ar JAV. Bet čia visų pasaulio valstybių kokybiškos žiniasklaidos problema. Ji beveik niekur neatsiperka, bet yra labai įdomi ir svarbi visuomenei. Ji laikosi dėl šio žanro žurnalistų ir leidėjų ambicijos dirbti šioje srityje. Neseniai rašiau žurnale apie Šveicarijoje atliktą žiniasklaidos priemonių kokybės tyrimą. Konstatuotas faktas, kad žiniasklaidos kokybė prastėja ir toliau nusimato būtent tokia tendencija. Bet šveicarai ieško išeities, nes jie mano, kad Šveicarija privalo turėti kokybišką žiniasklaidą, nes tai būtina sąlyga politinei, ekonominei ir intelektualinei šios šalies lyderystei. Manau, kad jie ras kelią.

Dėkoju už pokalbį.

© 2010 „XXI amžius“