Scenoje įkūnytos baltų ritualinės apeigos
Irena Karalienė
|
Scenos iš spektaklių
|
|
Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) Socialinės komunikacijos instituto (SKI) dėstytojas dr. Egidijus Mažintas pakvietė į Menų spaustuvėje įvykusią Naujojo teatro rudens premjerą į savo parašytą ir režisuotą senovinių apeigų ir ritualų spektaklį Lietuvos vilkė didžioji kunigaikštienė. Pagrindiniuose vaidmenyse buvę VPU SKI absolventai, taip pat aktoriai, turintys regos negalią.
Doc. dr. E. Mažintas, senovinių kultūrų žinovas ir praktikas, geros premjerinės nuotaikos pagautas papasakojo: Iš mūsų neretai šaiposi, kad mūsų protėviai, žyniai, didieji kunigaikščiai, karo vadai garbino Perkūną. O Dzeusas juk yra ne kas kita, kaip tas pats Perkūnas. Pažvelkite, kiek studijų, monografijų dešimtimis kalbų parašyta apie Dzeusą, o apie Perkūną Lietuvoje nė vienos. Mūsų protėviai, skirtingai nei graikai, su dievais bendraudavo ne kalno papėdėje, o kalno viršūnėje. Senovės graikų vyrai garbino savo dievus (moterys šiuos spektaklius stebėdavo per atstumą), kurdami jiems odes, dramas, giesmes; protėvių ritualinėse apeigose šalia vyrų visada būdavo moterys vaidilutės, būrėjos, žiniuonės, grūdų barstytojos tai rodo, kokia tai buvo pažangi ir moderni kultūra. Pagoniška baltų religija greičiau yra žinojimas, kardinaliai besiskiriantis nuo slavų, graikų, romėnų, Afrikos ir kitų tautų. Mūsų protėviai niekada nebijojo kviesti dvasias ir dievus į ritualus prie aukuro ugnies ir su jais kalbėtis, aiškintis, keisti nuomonę apie įvykius ar daryti įtaką jų eigai. Pažvelkime į J. Matejkos paveikslą Žalgirio mūšis, kuriame didysis kunigaikštis Vytautas centre mojuoja kardu, o kunigaikštis Jogaila šaukiasi pagoniškųjų Dievų pagalbos ir malonės. Štai lenkams ir atsakymas: Jogaila karvedys ir gamtadievystės žynys, krikštą priėmęs įpusėjęs ketvirtą dešimtmetį, kai praktiškai žmogus yra susiformavęs. Cituojant žymųjį prof. J. Greimą, mūsų protėviai į karus vesdavosi ne tik dievų pulkus, bet ir protėvių vėles, visus žinomus vėlių pasaulio gyventojus kovai su užpuolikais. Išsklaidyti debesis ir prisišaukti lietaus mokėdavo net piemenukai (skanduotės, įvairios sutartinės sukeldavo gamtos pokyčius), o žaibus, audras ir kitas gamtos išdaigas galėdavo ir mokėdavo pakviesti žyniai.
Visus spektaklius E. Mažintas kuria pagal savo paties scenarijus (išskyrus kabaretą Karambolina, pastatytą 2006 metais Daugpilio valstybiniame dramos teatre). Net ir repetuodamas su latvių aktoriais jis sukūrė prancūziškus papročius atspindinčias scenas, sukūrė dialogus.
Režisierius įsitikinęs, kad pasaka tai užšifruotoje metaforos formoje paslėpta protėvių gyvenimiškoji patirtis, o padavimas tai senovės kartų gyvenimo pasąmonės projekcija.
Dr. E. Mažintas jau nuo 2005 metų nuosekliai dirba pasakos terapijoje. Ši terapija ypač populiari Vakaruose, koncepcijos pagrindus XX a. suformavo mokslininkai K. G. Jungas, E. Fromas, fon Francas, E. Bernas, V. Mejerholdas, N. Pezeškianas, M. Osorina, J. Vachtangovas, B. Betelheimas ir kt.
Režisierius E. Mažintas siekia patrauklia forma supažindinti esamus ir būsimus vaidmenų atlikėjus stebėtis, pažinti ir vystyti kūrybišką vaizduotę, remiantis lietuvių epų, sakmių, padavimų, mitų herojų elgesiu bei įveikti asmeninius sunkumus. Repeticijų metu vyksta kūrybiškas senosios lietuvių kultūros pažinimas, mokymas, artistų psichodiagnostikos, pedagoginės korekcijos ir asmenybės adaptacijos visuomenėje ar kolektyve procesų ugdymas, jų geriausių asmenybės bruožų stiprinimas, paslėptų problemų įveikimas. Negatyvaus elgesio modeliai darbo procese keičiami pozityviais. Pasak E. Mažinto, pasakų terapija turi sukaupusi tūkstantmečių patirtį. Keičiantis kartoms, vyksta pokyčiai ir asmenybėje. Daktaras A. Basanavičius kvietė savo tautiečius sugrįžti prie lietuvių dievų olimpo. Su senoviniais lietuvių padavimais, mitais, legendomis susiję lietuvių kunigaikščiai kūrė savo nepriklausomos valstybės ateitį.
Hitleris svajojo atkartoti druidų žynio Merlino žygius ir to siekė pasaulio burtininko krivūlės drastiškais metodais. Kompozitoriaus R. Vagnerio mitologiniai siužetai skatino Vokietijos piliečius lygiuotis į mitologinių, kuriamų operų herojų pagoniškų germaniškų dievų ir deivių panteoną. To paties siekė poetas Maironis savo dramose ir poezijoje, V. Klova operoje Pilėnai, J. Karnavičius operoje Gražina, poetas A. Mickevičius Konrade Valenrode, rašytojas V. Krėvė Skirgailoje...
Nuo 1997 metų Sankt Peterburge (Rusija) veikia Pasakos terapijos institutas, kurio durys atvertos vaikams, suaugusiems, specialistams, jame savo kvalifikaciją kelia pedagogai, psichologai, defektologai, meninių bei pedagoginių kolektyvų meno vadovai, aukštųjų mokyklų dėstytojai.
E. Mažintas su Naujuoju teatru lieka ištikimas gydančios pasakos terapijos dėsniams ir tradiciškai spektaklyje atsigręžia į senovinę lietuvių mitologiją. Ji, anot maestro, yra okultinė, paslėpta.
Naujojo teatro aktoriams spektaklyje Lietuvos vilkė didžioji kunigaikštienė pavyko pademonstruoti daugybę poelgių modelių, galimybę išgyventi etninėje terpėje, įsijausti į kuriamų herojų kailius ir įgyti naujų kūrybinių impulsų. Ir kartu išvengti problemų socializacijos procese, adaptuotis šalyje, bendruomenėje ir su pasakos terapijos pagalba įveikti kai kuriuos savo sveikatos sutrikimus. Tokioje spektaklio audinio formavimo eigoje sunku atskirti aktorių mėgėją nuo profesionalo, nes apeigose nesugadinti vaidybinių klišių jaunieji artistai neturi netikrų sceninių štampų, kurių taip sunku išvengti šiek tiek teatrinės duonos ragavusiam žmogui.
Dar senovėje buvo manoma, kad neįgalūs žmonės turi ypatingų galių ne tik gydyti, bet ir apeigose padėti kitam bendrauti su dievais. Todėl E. Mažintas spektaklyje vaidinti pasirinko akluosius arba gana stiprią regos negalią turinčius jaunuosius atlikėjus.
Beje, kai kam gali pasirodyti, kad pasakų terapija orientuota tik į vaikus. Tačiau taip nėra. Suaugusieji praeityje ir dabartyje su ne mažesniu interesu kimba ir įkvėpimo, kūrybinių sprendimų semiasi iš savo tautų pasakų, siužetų ir padavimų.
© 2010 XXI amžius
|