Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Medininkų skerdynių proceso ypatumai

Gintaras Visockas

Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą-Nikuliną ginantis advokatas Arūnas Marcinkevičius Autoriaus nuotrauka

Medininkų bylos posėdžius su nedidelėmis išimtimis stebiu daugiau kaip pusmetį (iš viso byla nagrinėjama daugiau kaip vienerius metus). Posėdžiai, išskyrus vasaros atostogas, rengiami kiekvieną trečiadienį. Vadinasi, šiandien esu regėjęs apie dvidešimt posėdžių. Ne mažiau. O įspūdis –slogus.

Pirma, į akis krenta sveiku protu nesuvokiamas Lietuvos visuomenės, žurnalistų, žuvusiųjų artimųjų, politikų pasyvumas. Byla – išskirtinė. Savo reikšme ir sudėtingumu ji prilygsta nebent Sausio 13-osios tragedijos bylai. O žiūrovų teismo posėdžių salėje – nė vieno. Na, keliuose posėdžiuose mačiau dalyvaujant Medininkų poste nužudyto pareigūno dukrą, kuri, mano supratimu, vienoje televizijos laidoje pasielgė impulsyviai, skubotai, pareikšdama, esą vien pasižiūrėjus į kaltinamojo omonininko Konstantino Michailovo-Nikulino akis bei iš jo mimikos galima daryti prielaidas, jog šis eilinis milicininkas greičiausiai dalyvavo toje kruvinojoje operacijoje. Žodžiu, jokių įrodymų nepateikė – vien kategoriškus kaltinimus.

Tiesa, retsykiais į teismo posėdžius trumpam atskuba kokios nors televizijos operatorius. Atbėga ne tam, kad sėdėtų nuo ryto iki vakaro ir atidžiai klausytųsi, kokie disputai kyla tarp teisėjų, prokurorų ir advokatų. Atskuba tik dėl kelių įspūdingų kadrų – kaip į teismo posėdžių salę atvedamas antrankiais surakintas vienintelis kaltinamasis K. Michailovas, kaip jį akylai saugo ginkluoti mūsų policininkai, kaip teisiniams ginčams ruošiasi tarpusavyje šnabždantys ir bylos medžiagą naršantys advokatai.

Didžiulė teismo salė, kurioje galėtų laisvai tilpti gal apie pusė šimto žiūrovų, – visiškai tuščia. Tik kaltinamasis K. Michailovas, jo advokatai Arūnas Marcinkevičius ir Ingrida Botyrienė, keli žiovaujantys policininkai, vienas arba du prokurorai, trys teisėjai ir šių eilučių autorius. Ir viskas. O kur visuomeninėmis, patriotinėmis save laikančios organizacijos, kur galų gale buvę tremtiniai, partizanai, politiniai kaliniai, tautininkai, krikščionys-demokratai? Kur nužudytų Medininkų pareigūnų artimieji, giminės, jų advokatai? Kur kariškiai, kurie 1991-ųjų liepos 1-ąją – rugpjūčio 1-ąją užėmė atsakingus postus? Kur studentai, studijuojantys teisę? Kur Seimo nariai, palankiai žvelgiantys į mūsų teismus, ir kur parlamentarai, kritiškai žvelgiantys į lietuviškąją Temidę? Niekam nė motais, ar tikrai Generalinė prokuratūra padarė viską, kas tik įmanoma, demaskuodama Medininkų žudikus. Visiems nusispjauti, ar tikrai kaltinamųjų suole sėdi būtent tas žmogus, kuris šaudė į Medininkų pareigūnus? Kur latvių bei rusų kalba leidžiamų laikraščių ir žurnalų, radijo ir televizijos kompanijų atstovai – juk šiaip ar taip K. Michailovas – Latvijos rusas?..

Tuščia teismo salė, kurioje jau beveik metus analizuojama Medininkų byla, kelia sunkiai suvokiamą nerimą. Įspūdis toks, tarsi tušti žiūrovų suolai bylotų apie slaptą sąmokslą, kuris akivaizdžiai bylotų, jog viskas iš anksto  nuspręsta, todėl teismui lyg ir nebėra ko tyrinėti, beliko tik nuteisti... Ir kuo skubiau.

Medininkų bylos specifikos ilgokai negalėjau suvokti. Per visą pastarąjį pusmetį į apklausas buvo kviečiami liudininkai, kurie negalėjo nieko konkretaus paliudyti apie skerdynes, įvykdytas pačioje 1991-ųjų liepos pabaigoje. Tokiomis akimirkomis teismo posėdis primindavo prokurorų inicijuotą ir teismui primestą farsą. Apklausiamas liudytojas pareikšdavo, jog lemtingąją naktį jis arba atostogavo, arba gulėjo ligoninėje, arba linksminosi savo ar savo bičiulio vestuvėse, todėl nieko konkretaus negalįs pasakyti nei apie Medininkų skerdynes, nei apie galimą kaltinamojo K. Michailovo dalyvavimą kruvinojoje Medininkų operacijoje. Tokie liudininkai tvirtindavo, jog apie Medininkų tragediją sužinojo tik iš laikraščių ar televizijos ekranų, o K. Michailovą mato pirmą kartą ir nieko apie jį negali pasakyti.

Pasitaikydavo net kuriozų. Į posėdį apklausai buvo iškviestas sovietų vidaus kariuomenės Vilniaus divizijos veterinoriaus pareigas ėjęs vyriškis, kuris dievagojosi absoliučiai nieko nežinąs apie Medininkus, kadangi visą tarnybos vidaus kariuomenėje laikotarpį šalia Vilniaus auginęs kiaules. Kiaules jis augino ne sau, o sovietų kariškiams. Suprantu, kelis nieko konkretaus papasakoti negalinčius liudininkus tokioje sudėtingoje byloje įvelti įmanoma. Nuo klaidų neapsaugotas nė vienas. Bet ką manyti, kai tokių liudininkų – dauguma?.. Bėga dienos, savaitės, mėnesiai, o į teismo posėdžius kviečiami tik tie, kurie nieko nežino, nematė, negirdėjo, o pasaloje prie Medininkų posto buvusius Lietuvos kariškius kažkodėl nervingai, kuo greičiau skubėta paleisti iš apklausos.

„Įsimintina“ ir moteriškės iš Ukrainos apklausa. 1991 metais Maskvoje pradingusio jaunuolio motinos kelionė į Lietuvą ir atgal į Ukrainą buvo absoliučiai beprasmė. Lietuva turėjo jos nekviesti į teismo posėdį. Bet lietuviai pareigūnai telegramoje neparašė, kad jos dalyvavimas – nebūtinas. Ir moteriškė į Vilnių atvyko. Ji tikėjosi sužinoti apie dingusį sūnų. Tačiau nieko ji nesužinojo, o teismas jos net neapklausė. Moteris veltui sugaišo daug laiko, patyrė finansinių išlaidų, pavargo. Visa tai atsitiko tik dėl mūsų teismų apsileidimo.

O ką patartumėte manyti apie neva rūpestingą pasiruošimą bylai, jei prokurorai panūdo apklausti net mirusius žmones? Taip, Virginijus Česnulevičius tikriausiai būtų galėjęs pateikti įdomių duomenų, nes 1991 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais jis ėjo Krašto apsaugos departamento pasienio apsaugos tarnybos viršininko pareigas. Bet jau seniai miręs. Bet mūsų Generalinės prokuratūros atstovų šį rudenį patikslintame, naujausiame kviestinų į teismą liudytojų sąraše jis nurodytas kaip gyvas buvęs pareigūnas, kurį būtina apklausti.

Beje, nieko konkretaus apie Medininkų įvykius papasakoti negalintys liudininkai parinkti ne buvusį sovietinį milicininką K. Michailovą ginančių advokatų. Tą sąrašą parengė prokurorai. Bet prokurorai, skirtingai nei advokatai A.Marcinkevičius ir I.Botyrienė, klausimų liudininkams beveik niekad nepateikia. Jokių. Tiesiog tyli, žvalgosi per langą, kažką užsirašinėja. Per pastarąjį pusmetį Generalinės prokuratūros prokurorai Rolandas Stankevičius ir Saulius Verseckas teismo posėdžių salėje prakalbo vos keletą sykių. Pavyzdžiui, liudininkų keletą sykių paklausė, ar Lietuvos muitininkai elgėsi pagarbiai, korektiškai, kai teko kirsti Lietuvos valstybinę sieną, arba keletą kartų teiravosi, ar liudininkai patvirtina savo ankstesnius parodymus ir paprašė teismo juos pagarsinti.

Tačiau teisėjų kolegija prokurorams kažkodėl niekad nepareiškė priekaištų nei dėl bylos vilkinimo, kviečiant liudyti nieko konkretaus papasakoti negalinčius asmenis, nei dėl prastai ištirto nusikaltimo, nei dėl nuolatinių, mažai ką bendro su etika turinčių kikenimų. Teismas tarsi pats ėmėsi kaltintojų vaidmens, šioje byloje leisdamas prokurorams ir toliau pramogauti.

Regis, galima būtų suprasti į keblią padėtį pakliuvusią teisėjų kolegiją, tačiau visiems žinoma, kad tiems patiems asmenims būti kaltintojais ir teisėjais vienu metu – neįmanoma. Tada neišvengiamai kyla principinis klausimas: o kas bus su nešališku ir objektyviu bylos vertinimu, jei teismo kolegija, perėmusi prokurorų darbą, demonstruoja kaltinamąsias nuostatas?..

Ar ne dėl to K. Michailovo advokatai priekaištų dėl bylos vilkinimo užduodant klausimus sulaukia nuolat, vos ne kiekviename teismo posėdyje? Nors advokatus, skirtingai nei tylenius prokurorus, derėtų pagirti už nuoseklų principingumą ir skrupulingumą. Advokatai galėtų pateikti vos porą – trejetą su K. Michailovo gynybos reikalais susijusių klausimų: ar esate tikras, kad jis dalyvavo Medininkų žudynėse, ar matėte, kad būtent jis šaudė į mūsų muitininkus, pasieniečius ir „Aro“ pareigūnus, ar jums žinoma, kur buvo 1991-ųjų liepos 30–31 dienomis šis Latvijos OMON atstovas? Tačiau K. Michailovo gynyba kiekvienam liudininkui pateikia dešimtis iš pirmo žvilgsnio tarsi ir nereikšmingų klausimų. Kai kuriems liudytojams tenka sulaukti iki kelių šimtų klausimų. Ir tik iš šių logiškų klausimų advokatams pavyko atskleisti iškalbingais faktais pagrįstą versiją, jog Medininkų žudynės buvo iš anksto kruopščiai suplanuota speciali karinė naikinimo operacija.

Jau dabar pakankamai akivaizdu, kad Medininkų muitinės posto užpuolimo aplinkybės tinkamai neištirtos, jei visa tai, kas perduota teismui dėl Medininkų bylos, galima būtų bent jau pripažinti atliktu tyrimu. Jau dabar akivaizdu, kad šio visai Lietuvai skaudaus nusikaltimo vykdytojai ir organizatoriai liko neįvardinti, o jų veiksmai vargu ar sulauks tinkamo teisinio įvertinimo.

Prisiminkime 2010-ųjų spalio 6-osios teismo posėdį, kuriame buvo apklausiamas Valerijus Martynovas, buvęs Vilniaus OMON vairuotojas. Tik K. Michailovo advokatų atkaklumo dėka jis prisipažino, jog Medininkų pasienio postas buvo sekamas, fotografuojamas bei filmuojamas iš Vilniaus OMON automobilių nuo pat 1991-ųjų liepos vidurio, iki tragedijos likus maždaug dviem savaitėm. Taigi šis liudytojas tik skrupulingai, nuodugniai apklausiamas patvirtino faktą, jog Vilniaus OMON pareigūnai savo tiesioginės vadovybės nurodymu sekė Medininkų kontrolės postą dar gerokai iki tragedijos. Kodėl sekė, kodėl fotografavo, jis nežinąs. Netrukus jis išėjęs atostogų, o sugrįžo jau po žudynių, tad daugiau nieko konkretaus negalįs pasakyti.

Panašūs faktai buvo patvirtinti ir apklausiant buvusį Lietuvos muitininką, kuris teigė, jog kelias dienas prieš pat Medininkų tragediją virš posto nuolat skraidė nedidelis sportinis lėktuvas. Sportinis lėktuvėlis sklandė taip žemai, kad buvo aiškiai matyti, jog iš jo fotografuojama arba filmuojama. Šią versiją patvirtino ir buvęs „Aro“ pareigūnas Rimas Armaitis, pareiškęs, jog Medininkų postas likus vos parai iki tragedijos buvo fotografuojamas iš Vilniaus OMON priklausančio sunkvežimio. Tačiau būtina pabrėžti, jog šie faktai paaiškėjo būtent advokatų dėka. Galų gale tik jie išsiaiškino ir kai kuriuos liudininkų duodamų parodymų prieštaravimus. Štai vienas omonininkas buvo apklaustas 1991-ųjų rugpjūčio 14-ąją. Tąsyk jis tvirtino nežinojęs apie tai, kad Medininkų skerdynių išvakarėse į Vilniaus OMON bazę buvo atvykę milicininkai iš Rygos. O jau 2008-ųjų gegužės 9-ąją teigė, esą Medininkų žudynių išvakarėse matė pašalinius asmenis, apsirengusius civiliai. Tas liudininkas 2008-aisiais tvirtino, esą jam kažkas pasakė, kad tai buvo Rygos milicininkai. Atvykėliai buvo su AK-74, 5,45 mm kalibro automatais ir, atrodo, turėjo 7,62 mm kalibro Kalašnikovo kulkosvaidį, jų buvo keturi ar penki žmonės, jie nuėjo į antrojo aukšto galinį kabinetą, kur buvo įsikūrusi operatyvinė grupė. K. Michailovo gynėjams pasirodė įtartina, kad 1991-aisiais liudininkas tvirtino nieko nežinojęs apie svečius iš Latvijos, o praėjus maždaug 17-ai metų staiga prisiminė, jog kolegų iš Latvijos OMON’o Vilniuje vis dėlto būta. Šios advokatų abejonės sulaukė teismo kolegijos priekaištų dėl neva specialiai vilkinamos bylos. Tiesa, liudytojas taip ir nesugebėjo paaiškinti, kodėl, iš ko ir pagal kokius požymius jis priskyrė tuos žmones būtent Rygos OMON.

Klausimais advokatai apipylė ir liudininką Miroslavą Rinkevič, kuris tvirtino matęs, kas apie 3-ąją valandą nakties išvažiavo iš OMON bazės teritorijos. Šių metų rugsėjo 22-ąją liudytojas teigė asmeniškai matęs iš Vilniaus OMON bazės šviesios spalvos automobiliu „Žiguli“ išvažiuojančius Vilniaus OMON vadą Boleslovą Makutynovičių ir jo vairuotoją. Tąsyk teismas tolimesnę šio liudytojo apklausą nukėlė net į spalio 6-ąją, duodamas laiko atsikvėpimui ir apmąstymams. Spalio 6-osios teismo posėdyje liudytojas M. Rinkevič jau nebuvo toks kategoriškas. Teigė negalintis būti itin tikras, ką konkrečiai matė išvažiuojant iš bazės, nes stovėjo už 20 metrų nuo išvažiavimo į gatvę. Be to, buvo maždaug trečia valanda nakties. Kada advokatai paprašė patikslinti posto vietą ir atstumą iki išvažiavimo į gatvę, šie abejones šalinantys advokatų klausimai sulaukė itin didelio ir energingo teismo nepasitenkinimo. M. Rinkevič paaiškino, jog gavo budėtojo nurodymą išleisti Vilniaus OMON vadą, atpažino jo tarnybinį automobilį ir jį išleido.

Prisiminkime 1996-aisiais per LRT parodytą dokumentinį filmą „Medininkai – nebaigta byla“ (scenarijaus autorė – Dalia Kutraitė). Toje juostoje užfiksuotas išsamus Tomo Šerno pasakojimas. T. Šernas teigia, kad su ginkluotu užpuoliku vagonėlyje jis prasilenkė ne daugiau kaip metro atstumu. Turint omenyje visas aplinkybes (vasaros metą, maždaug 4-ą valandą ryto) sunku patikėti, jog T. Šernas neįsidėmėjo įsiveržėlio veido, juolab kad užpuolikai buvo be kaukių, juolab kad tokiu metu jau buvo užtektinai šviesu. O apie įtariamąjį K. Michailovą tvirtino negalįs pasakyti, ar tai tas pats žmogus, jam neatrodo, kad jis matė būtent tą žmogų, jis matė kitus du asmenis, vilkėjusius ne lietuviškomis uniformomis.

Tačiau šiek tiek anksčiau likęs vienintelis gyvas liudininkas T. Šernas yra tvirtinęs, jog tarp užpuolikų atpažino Igorį Bormontovą, Vilniaus OMON vado Boleslovo Makutynovičiaus vairuotoją. Tokiu atveju itin vertingais tampa buvusio omonininko Vladislovo Pužajaus parodymai, esą jis asmeniškai, dalyvaujant kitiems omonininkams, girdėjo I. Bormontovo pasakojimą, kaip pastarasis pats asmeniškai šovė į vieną tarpduryje ant kelių parklupdytą, rankas virš galvos sukryžiavusį Medininkų pareigūną. Būtent tokiu būdu buvo nužudytas vienas mūsų policijos rinktinės „Aras“ pareigūnas – Algimantas Juozakas. Tai matyti ir įvairiose televizijos laidose rodomuose įvykio vietos apžiūros fragmentuose.

Nederėtų pamiršti, kad 1991 m. rugpjūčio 1 dieną Šv. Jokūbo ligoninėje apklausiamas T. Šernas nedviprasmiškai aiškiai įvardino užpuolimo metu jo atpažintąjį asmenį kaip Makutynovičių ir identifikavo jo priklausomybę Vilniaus OMON. Tačiau tokios neva smulkmenos didesnio prokurorų dėmesio nesulaukė.

Ypač keisti pasirodė 2010 m. rugsėjo 29-osios ir spalio 6-osios teismo posėdžiai. Teisėjų kolegija vėl ne sykį priekaištavo advokatams dėl klausimų gausos ir neva vilkinamo teismo proceso. Ne tik priekaištavo, bet ir... vogčiomis šypsojosi. Ypač keista buvo matyti karts nuo karto besišypsančius ir net atvirai besivaipančius prokurorus. Tarsi Medininkų bylos analizavimas būtų linksma atrakcija. Stebint jau ne pirmą ir toli gražu ne antrą teismo posėdį iš eilės, susidarė įspūdis, kad teismas, nedrįsdamas pareikalauti prokurorų tinkamai pasirengti bent jau posėdžiams Medininkų byloje bei pagaliau imtis tinkamai procese vykdyti kaltintojų pareigas, savo nepasitenkinimo įtūžį išlieja ant kaltinamojo gynėjų galvų.

Spalio 6-osios teismo posėdyje, nebeapsikentęs šitokio elgesio, į teismo kolegiją kreipėsi pats kaltinamasis Konstantinas Michailovas. Jis prašė teismo pakantumo jo advokatų klausimams ir supratimo. Pasak kaltinamojo, teismo procese, ypač kai byla akivaizdžiai neištirta, būtina išsiaiškinti visas abejones ir gauti atsakymus į visus klausimus, net jei prokurorai klausimų neturi, net nežiūrint į šaipymąsi, ypač jei teismas teigia, kad sprendimas jo atžvilgiu nėra priimtas iš anksto.

Taigi kruopštaus Medininkų bylos ištyrimo perspektyvos – miglotos. Netrukus sueis net ir prokurorų akcentuojamas 20-ties metų senaties terminas, ir bylą teks padėti į šalį. Nors byloje net nebandoma aiškintis, kas yra tikrieji Medininkų žudynių vykdytojai ir užsakovai. Kad šioje byloje derėtų bent jau siekti apklausti tuometinius SSRS vadovus ir tuometinius aukščiausius Lietuvos pareigūnus, – mūsų teisėsaugai nė motais. Bylą teismui atidavę prokurorai net neketino pareikalauti, kad, sakykim, būtų apklaustas tuometinis SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas ar gynybos ministras Dmitrijus Jazovas. Mūsų teisėsauga kažkodėl patenkinta sugavusi eilinį milicininką. O juk net Niurnbergo procese nebuvo teisiami eiliniai fašistinės Vokietijos kareiviai. Niurnberge kaltinimai buvo inkriminuojami tik aukščiausio rango hitlerinės Vokietijos lyderiams. Medininkų byloje Lietuvos teisėsauga eina priešinga kryptimi – gaudo ir teisia lengviausiai pasiekiamus buvusius eilinius omonininkus.

Todėl derėtų labai atidžiai įsiklausyti į pasiūlymus tų Lietuvos politikų, kurie ne vien tik Medininkų žudynes, bet ir visus 1991 m. įvykius Lietuvoje siekia perkvalifikuoti į vieningą karo nusikaltimą, kuriam nebūtų taikomas joks senaties terminas. Karo nusikaltimo statusas galbūt mūsų teisėsaugai padėtų į Medininkų skerdynes pažvelgti giliau ir atidžiau. Tačiau nereikia pamiršti, jog tuomet teks perkvalifikuoti į karo nusikaltimą ir Sausio 13-osios bylą, ir savanorio Artūro Sakalausko žūtį, ir kitus panašaus pobūdžio atvejus. Visi puikiai suvokia, kad 1990–1991 metais prieš Lietuvą buvo pradėtas tikras ginkluotas karas, nors tuometinė SSRS vadovybė savo agresyvių veiksmų ir neįvardino kaip karo veiksmų prieš Lietuvos valstybę.

© 2010 „XXI amžius“