|
Medininkų skerdynių proceso ypatumai
Gintaras Visockas
|
Rygos OMON milicininką Konstantiną
Michailovą-Nikuliną ginantis
advokatas Arūnas Marcinkevičius
Autoriaus nuotrauka
|
Medininkų bylos posėdžius su nedidelėmis išimtimis stebiu daugiau kaip pusmetį (iš viso byla nagrinėjama daugiau kaip vienerius metus). Posėdžiai, išskyrus vasaros atostogas, rengiami kiekvieną trečiadienį. Vadinasi, šiandien esu regėjęs apie dvidešimt posėdžių. Ne mažiau. O įspūdis slogus. Pirma, į akis krenta sveiku protu nesuvokiamas Lietuvos visuomenės, žurnalistų, žuvusiųjų artimųjų, politikų pasyvumas. Byla išskirtinė. Savo reikšme ir sudėtingumu ji prilygsta nebent Sausio 13-osios tragedijos bylai. O žiūrovų teismo posėdžių salėje nė vieno. Na, keliuose posėdžiuose mačiau dalyvaujant Medininkų poste nužudyto pareigūno dukrą, kuri, mano supratimu, vienoje televizijos laidoje pasielgė impulsyviai, skubotai, pareikšdama, esą vien pasižiūrėjus į kaltinamojo omonininko Konstantino Michailovo-Nikulino akis bei iš jo mimikos galima daryti prielaidas, jog šis eilinis milicininkas greičiausiai dalyvavo toje kruvinojoje operacijoje. Žodžiu, jokių įrodymų nepateikė vien kategoriškus kaltinimus.
|
|
Laisvė tai procesas
Rugsėjo 1719 dienomis Vilniuje vykusiame seminare Laisvės dovana. Permainų ir iššūkių istorija, skirtame Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiui, dalyvavo delegatai iš 31 valstybės. Po seminaro tris dienas vyko Iustitia et Pax Europos komitetų Konferencijos Generalinė asamblėja, kurios priimtame baigiamajame dokumente apibendrintos įžvalgos apie Lietuvos ir kitų postkomunistinių šalių laisvėjimo patirtį. Suprantama, praeities randai tebėra matomi šiandieninės Lietuvos visuomenės gyvenime. Teikia vilčių pastangos atlyginti praeities neteisybes restitucijos būdu, o tai yra akivaizdus ryžto pripažinti neteisingumo aukas įrodymas. Turi būti tinkamai įvertinti sunkumai, susiję su siekiu užtikrinti, kad restitucija iš tiesų pasiektų labiausiai nukentėjusius. Visos šios patirtys skatina mus susimąstyti apie laisvės prasmę ir su ja susijusią atsakomybę. Tikroji laisvė pasiekiama ne iš karto, o nuolatinio proceso dėka. Pavojus laisvei gali įgyti įvairiausias formas tai karinės, politinės, socialinės, ekonominės, moralinės grėsmės. Visoje Europoje turime būti budrūs, idant šios grėsmės nesikėsintų sugriauti laisvės, sakoma baigiamojoje deklaracijoje.
|
|
|