Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Šviesos sala

Marija MACIJAUSKIENĖ

Daina Kazlauskienė

„Ąžuolyno“ vairininkai (iš kairės): Robertas Keturakis, Rūta Staliliūnaitė, Egidijus Stancikas, Daina Kazlauskienė Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Paskutinis gyvojo žodžio almanacho „Ąžuolynas“ numeris ir visų numerių autoriai

Taip jau laikas lėmė, kad kalendoriai nusėti jubiliejinėm datom. Nevardinsiu. Tačiau netoliese mano namų išdidžiai stovi dar vienas jubiliatas – Kauno apskrities viešoji biblioteka, kuri spalio pradžioje šventė 60-metį.

Visi dabar turi teisę įsiterpti į tą jubiliejinį laiką. Gyvenu Kauno senojo Ąžuolyno apsupty ir gyvojo žodžio „Ąžuolynas“ (jis buvo „leidžiamas“ šios bibliotekos pasparnėje) puslapiuose, į kuriuos patekau Dainos Kazlauskienės ir Roberto Keturakio priimta, taip sakyt, įseserinta.

Taigi. Mes gyvename erdvėje, prisodrintoje įvykių, tai yra mūsų gyvenimas neatsiejamas nuo jų. Kartais įkliūname į jų žabangas, bet beveik visada randame išeitį, kovodami už tai, kas pozityvu, už tai, kad neišnyktų mūsų kultūra, mūsų tautos moralinės vertybės ir mūsų gimtoji žemė – Lietuva. Esam kaip paukščiai, ieškantys saugesnės vietos savo drąsiausioms idėjoms.

Muziejai ir bibliotekos anuomet, sovietmečiu, vadintos (neklusniausiomis) ideologinėmis įstaigomis, saugojo ir saugo Dirvą, kurion krito žodis gimtasis, meilė, ryžtas ir atspara. Auga, bręsta… Todėl šios įstaigos nomenklatūrininkams, o labiausiai – saugumui, buvo kaip krislas akyje. Tik paukščio nesulaikysi – nebent nušausi skrendantį, bet vis vien išliks jo paveikslas mačiusiųjų, girdėjusių širdyse ir ta legenda eis iš kartos į kartą.

Kodėl atsirado gyvojo žodžio almanachas „Ąžuolynas“?! Ir kodėl Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, kur kaip į atlaidus, į tą savotišką literatūrinį spektaklį, traukdavo žmonės… Žinau, kad Daina Kazlauskienė, šios bibliotekos masinių renginių grupės vyriausioji bibliotekininkė, savo rankose laikė visus organizacinius svertus ir užsimojo sutelkti kūrybinę inteligentiją. Tiesa, jos darbas, rengiant muzikinius trečiadienius, irgi priklauso tai kategorijai. Talkino, pritraukdamas būrį gerbėjų, kompozitorius Giedrius Kuprevičius. O čia jau kitas puslapis bibliotekos istorijos. Biblioteka išaugo visom prasmėm; naują erdvę skaitytojams ir bibliotekos kultūrinei veiklai suteikė 1987 metais Ąžuolyne, kuris remiasi į Radastų gatvę, duris atvėrę dar vieni rūmai su gražia amfiteatro formos sale.

„Direkcija, – pasakojo Daina, – kultūrinei veiklai ieškojo žmonių su specialiu pasiruošimu ir išsilavinimu. Tokių žmonių rado, tačiau jiems nesisekė ir kilo grėsmė skyrių likviduoti. Biblioteka turėjo senas kultūrinių renginių tradicijas ir buvo pasiūlyta rinktis jau bibliotekoje dirbusius žmones – Dalią Striogienę, Mildą Mikšionytę, Danguolę Janušauskienę ir mane. Jos atsisakė vadovauti skyriui, aš – rizikavau. Juk prasidėjo įdomus laikotarpis – Lietuvos atgimimas. Turėjau muzikos renginių patirties, todėl norėjau, kad ir literatūros vakarai vyktų panašia linkme. Vadinasi, idealu būtų, jei renginius globotų vienas rašytojas, asmenybė. Kaune rašytojų daug, bet reikia rasti vieną, kuris tiems vakarams aukotųsi. Tik po poros metų apie šią idėją prasitariau rašytojui Robertui Keturakiui. Paaiškėjo, kad ir jis manė, kad Kaunui verkiant reikia kultūrinių renginių, kurie jungtų susiskaldžiusias kūrybines jėgas. Ir užsidegė. Pasiūlė juos vadinti gyvojo žodžio almanachu „Ąžuolynas“ ir sutiko jį redaguoti. Šį sumanymą parėmė ir bibliotekos direktorius Alvydas Samėnas. Sudarėme redkolegiją ir ėmėmės veiklos. Taip 1990 m. spalio 17 dieną buvo „atverstas“ gyvojo žodžio almanacho pirmasis numeris. Vakarai buvo įrašomi į magnetinę juostą, fotografuojami, liko savotiškas jų metraštis.

Kiekvieną žodinį renginį papildėme spaudinių parodomis. Jas organizuodavo didelę patirtį turinčios Milda Mikšionytė ir Danguolė Janušauskienė. Jų paruoštos parodos visada apgalvotos, medžiaga kruopščiai surinkta. Neretai tas parodas papildydavo medžiaga iš valstybinių ir asmeninių archyvų. Tokios parodos sudomina skaitytoją, atveria duris į rašytojo pasaulį.

Po kiekvieno vakaro su naujų knygų autoriais biblioteka pasipildo jų knygomis su autografais. Ir išeivijos rašytojai papildė bibliotekos fondus savo knygomis. Taip gavome iš Alės Santvarienės jos vyro knygas. Atsiuntė Petronėlė Orintaitė, Balys Auginas, Agnė Lukšytė ir kiti. P. Orintaitė dovanojo bibliotekai savo asmeninę Kapočiaus išleistą Lietuvių enciklopediją su jos ranka darytais įrašais ir pastabomis.

Retų spaudinių kopijomis ir kitais spaudiniais bibliotekos fondus papildė iš asmeninio archyvo bei rezistencinio paveldo archyvų Domas Akstinas. Vytautas Andziulis padovanojo savo pogrindinės spaustuvės išleistų knygų. Be to, dažnai renginiams išleisdavo bukletus, kvietimus, plakatus, o kartais ir knygeles.

„Esu be galo dėkinga rašytojui idealistui R. Keturakiui, su meile aukojančiam „Ąžuolynui“ tiek daug savo brangaus laiko. R. Keturakio talentas, erudicija, dvasingumas traukia visus. Mes šalia jo jaučiamės tvirtesni. O siekiame vieno – tęsti ne tik bibliotekos, bet ir Kauno kūrybines, švietėjiškas tradicijas, burti kūrėjus darbui su visuomene, o ir tarp savęs. Kol bus idealistų, – tvirtino man 1994-ųjų rudenį D. Kazlauskienė, – tol bus gyvas „Ąžuolynas“.

Šis tandemas – Daina Kazlauskienė ir Robertas Keturakis – puikiai derino veiksmus, apaugindamas redakciją kitais veikėjais. Tai aktoriai Rūta Staliliūnaitė, Egidijus Stancikas, Liucija Zorūbaitė, Saulius Bagaliūnas, Doloresa Kazragytė, rašytojai – Juozas Jasaitis (savaime aišku, R. Keturakis), Vytautas Čepliauskas, Aldona Ruseckaitė, vertėja Irena Baublytė ir aš įkliuvau pirmąsyk pasiūlydama prisiminti išeivijoj gyvenančią rašytoją ir pedagogę Petronėlę Orintaitę. Ir taip, tai vieniems, tai kitiems pasiūlius, įvyko vakarai arba pasirodė atskiri almanacho numeriai, skirti ir kitiems išeivijos rašytojams – Stasiui Santvarui, Algimantui Mockui, Bernardui Brazdžioniui, Oskarui Milašiui, Alei Rūtai, Mariui Katiliškiui, Agnei Lukšytei, Antanui Gustaičiui, Baliui Auginui… Prisimintos ir kitos laiko dulkių apneštos asmenybės: Vytautas Mačernis, Matas Jonas Slančiauskas, Kazys Inčiūra, Vytautas Bičiūnas, Kazys Zupa-Kecioris, Kazys Jankauskas, Vaclovas Šiugždinis… Buvo ir teminių „numerių“. Ąžuolyniečiai išvažinėjo rašytojų tėviškes. Buvome Jurbarke, Keturnaujienoje, Kudirkos Naumiestyje, Vilkaviškyje, Kupiškyje ir ne kartą Vilniuje, Menininkų namų salėje.

O štai žinomo literatūrologo Juozo Jasaičio žodis, tilpęs Čikagoje leidžiamo „Draugo“ (1997 11 29) puslapiuose: „Ištirpus prievartos gruodui, mūsų kultūros laukuose prasimušė nemažai upelių. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje prie tokio pat upelio ištakų atsistojo poetas Robertas Keturakis, bibliotekos darbuotoja Daina Kazlauskienė ir pavadino jį gyvojo žodžio almanachu „Ąžuolynas“. Almanachas greitai atsiliepia į mūsų kultūrinio gyvenimo aktualijas: čia skamba šviežias meno kūrėjų žodis, pristatomos dar spaustuvės dažais kvepiančios knygos, čia nužeriamos dulkės nuo brangių tautai vardų. Nemažai puslapių „Ąžuolynas“ paskyrė ir įžymiems išeivijos žmonėms, kūrėjams, kurių darbai, knygos Lietuvoje dešimtmečiais buvo uždrausti“.

Ir Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis, reziumuodamas „Ąžuolyno“ veiklą, yra pasakęs: „Tai gyvojo žodžio almanachas, gimstantis ir mirštantis čia pat, savo įtaigių kūrėjų ir patiklios auditorijos akivaizdoje. Tai pjesės, režisūros, dekoracijų, kostiumų, šviesų ir visos kitos sceninės magijos atsisakęs teatras – ne teatras, pasikliaujantis vien gyvojo žodžio reikalingumu, naujumu, informatyvumu, nebegalėjimu ilgiau tūnoti savo natūraliame ar meistriškai sukonstruotame dirbtiniame kiaute.

Jeigu šį almanachą traktuotume kaip unikalų kultūros medį – 150 įvairiausių šakų (tiek tada almanachas buvo „išleidęs“ numerių – M. M.), laibesnių, storokų ir visai storų.  Ir nė vienos – belapės, nė vienos – bežiedės…“

Prisimindama mūsų keliones po rašytojų tėviškes Dainai priminiau: „Juk važiuodavom, lyja ar spigina šalčiai, su žinia, kurios laukte laukdavo rašytojų kraštiečiai ir kartais sužvarbdavom į ragą. Pamenu, kai lankėmės Keturnaujienoj žiemos vidury. Mūsų vakaras vyko nuo kadui kadės nekūrentoje erdvioje kultūros namų salėje. Kalbėjome, skaitėme Petronėlės Orintaitės kūrybą. Atsisveikinant Keturnaujienos mokyklos direktorė mums įdavė lašinių bryzą, o mokytoja Angelė Jasaitienė – naminės ruginės duonos abraką. Grįžtant Sauliukas (aktorius Bagaliūnas) raikė, pjaustė ir visus apdalino. (Juk buvo vos ne badmetis. Už tuos darbus mes nė cento negaudavom, ir ne dėl piniginio atlygio tai darėm.)

Daina, Jūs į keliones įsidėdavote kavos ir arbatos, savų kepinių, kad nepraalktumėm (ir jaustumėmės kaip viena šeima). Ir po renginių, kur rinkdavosi almanacho „rašytojai“, ant stalo vis būdavo įvairios Jūsų gamybos patrovos. Esu girdėjus, kad daug kulinarinių receptų paveldėjot ir iš kompozitoriaus Juozo Gruodžio žmonos.“

„Baigdama Vilniaus universitetą (mokiausi neakivaizdiniu būdu), dirbau Respublikinėj bibliotekoj Rankraščių skyriuje, – pasakojo Daina. – Mano diplominis darbas buvo skirtas kompozitoriui Juozui Gruodžiui. Šią temą patarė rinktis muzikologas Algimantas Ambrazas. Diplominio darbo vadovas buvo Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraštyno vedėjas Vladas Abramavičius. Apie J. Gruodį man buvo įdomu rašyti, nes esu baigusi J. Gruodžio muzikos technikumo teatrinį skyrių. Ir nuo namų eiti medžiagos rinkti netoli – nusileidi nuo kalno, ir jau J. Gruodžio namai. Mane šiltai sutiko Stasė Gruodienė ir leido pačiai rinktis ir peržiūrėti medžiagą. Aš užlipau ant aukšto, o ten – pilni stalčiai nejudintos, netvarkytos medžiagos: rankraščiai, laiškai… Aš dirbu ir girdžiu, kaip apačioj S. Gruodienė šeimininkaudama dainuoja. Ruošia pietus – kiekvienąkart vis kuo nors nauju mane vaišina. Sėdim, šnekamės, ji pasakoja. Kai pasipasakojau, kokia J. Gruodžio archyvo situacija, Respublikinės bibliotekos rankraščių skyriaus vedėja Marija Čilvinaitė man davė tokius aplankus, kad galėjau kiekvieną rankraštį, kiekvieną eksponatą atskirai į juos sudėti ir aprašyti. (Girdėjau, kad Vilniun išsikėlus bibliotekai, ir muzikologai, ir bibliotekininkai džiaugėsi gerai sutvarkytu archyvu. – M. M.)

Kartą Rūta Staliliūnaitė man ir sako: „Jaučiu didžiulę skolą poetui Stasiui Santvarui. Jis manęs prašė paskaityti jo poeziją…“ Taip pirmiausia surengėm Stasio Santvaro 90-mečiui ir jo mirties metinėms skirtą vakarą (atskiras „Ąžuolyno“ numeris – M. M.).

Paskui visi – Robertas, Rūta, Egidijus išvykom į S. Santvaro sodybą, kur buvo pašventintas jo atminimui pastatytas koplytstulpis. Ten R. Keturakis kalbėjo apie poetą, R. Staliliūnaitė ir E. Stancikas skaitė jo poeziją, o aš – įvairias laiškų ištraukas.

Ši žinia pasiekė Alę Santvarienę. Ji sujaudinta parašė šį laišką. (Dainai Kazlauskienei leidus, cituoju kelias laiško ištraukas. – M. M.)

Bostonas, 1993 07 14

Brangioji Daina,

Nežinau kokiais žodžiais turėčiau Jums dėkoti už tokį ilgą ir gražų laišką. Turiu pilną tos šventės jaudinantį vaizdą. Nežinau kiek kartų skaičiau ir kiekvieną kartą mano ašaros vilgė Jūsų laiško lapus. Jūs pirmoji atsiuntėte tos šventės įspūdžius. Aš taip jų laukiau ir laukiau. Mano širdis Jums pilna dėkingumo. (…) Ir nuostabu! Norėjau, kad ten būtų paskaitytas eilėraštis „Lietuvai“ ir „Motinai“. Padariau tos dedikacijos kopiją ir turėjau ją nusiųsti Jums. Apsižiūrėjau, kad laiškas jau nespėtų Jus pasiekti, o kai kalbėjau telefonu su Jumis, pamiršau, – jaudinausi. Koks supuolimas! Jūs pajutote mane. (…) Rašote, jog Klausučiuose buvote gražiai pavaišinti. Džiaugiuosi, nes a. a. mano vyras buvo labai vaišingas, dosnus. Jeigu jis tai galėjo jausti ir matyti, tai džiaugtųsi, kad jo tėviškėje buvo iškilmingai vaišinami.

Laiške sakote, kad savo dvasia Santvarui artimiausias buvo Robertas (mes susitarėm su Robertu kreiptis tik vardais. Prašau ir Jus, mieloji Daina). Rūta minėjo, kad Robertas kažką turi bendro su St. S. Jo laiškuose aš tą pajutau. Gal dėl to jis ir įsijautė į Stasio kūrybą. (…) Džiaugiuosi, kad šventė gražiai praėjo ir kad koplytstulpis jau stovi jo tėviškėje. Man patiko, kad paminklo autorius įsijautė į St. S. kūrybą ir pavaizdavo moterį. Man tik begaliniai liūdna, kad mano a. a. brangus vyras, kuris vienas pirmųjų užmezgė ryšius su Lietuva ir tautiečiais, kuris nebijojo puolimų, kalbų ir užgaulių, kuris norėjo būti arti tėvynės, nes begaliniai mylėjo savo tautą ir ilgesys lydėjo jį iki mirties – šiandien jis ilsisi Amžinybėje. Šiandien Lietuva laisva, kolegos rašytojai lanko tėvynę…

„Taip pradėjome su Ale Santvariene bendrauti, – tęsia Daina. – A. Santvarienę aplankė Robertas, aš, Rūta, Egidijus. Egidijus budėjo prie jos, kai darė širdies operaciją. Jis parvežė ir palaikus, kurie palaidoti Petrašiūnų kapinėse. Taip ir atsirado Stasio Santvaro brolija.

„Ąžuolyno“ numeriai sujaudino ne vieną išeivijos rašytoją. Ir laiškai plaukė iš Balio Augino… Petronėlė Orintaitė, kur tik rengėme vakarus – ar jos tėviškėj, Vilkavišky, kur ji buvo mokiusis ir dirbus, ar Vilniuje ir Kaune, vis prisiųsdavo to krašto gyventojams sveikinimus, ekskursais, prisiminimais prisodrintus. O štai vienas iš Petronėlės Orintaitės laiškų D. Kazlauskienei.

1997 05 15 Los Angeles

Būkim sveiki, paduodami ranką net per tolimą Atlantą!

Labai dėkoju gabiajam „Ąžuolynui“ už globą ir meilę mano raštams! Aš tik nuo tolo gėriuosi tų bičiuliškų širdžių jautriu atsidėjimu kultūros darbams. Poetinį žodį pagerbti! Savo gabumais ir mano tėviškės pašviesinti! Tik nuo tolo pasvajoju – būti su Jumis draugėj dalyvauti, nepamirštamus įspūdžius išgyventi! O ten mano takai takeliai šimtąkart nuvaikščioti! Liepalotai ir Keturnaujiena – ten mano gajumo šaknys, ten ir poezijos želmenys!

Tuo pačiu ryžausi papasakoti ir kaip Daina, tėvo netekus, motiną ištrėmus, ją globojusios tetos patarta įstojo į Vilniaus bibliotekininkystės technikumą, bibliotekininko specialybę (nereikės pataikauti tuolaikinėm nuostatom). Kaip ją, baigus šiuos mokslus, globojo žymusis bibliografas Izidorius Kisinas, o jam rekomendavus ir patekus dirbti Kaunan, ji vis nesiliovė ieškoti savojo kelio. Buvo godi žinių, kurias per visus darbo metus sugeba pritaikyti, dalindama kitiems dvasines vertybes. Taip baigė J. Gruodžio muzikos technikumą, neakivaizdiniu būdu – Vilniaus universitetą, įgijo bibliotekininko specialybę. Tik Daina uždraudė apie ją kalbėti. Tad baigsiu žodį apie gyvojo žodžio almanacho „Ąžuolynas“ leidinio redaktorių Dainos Kazlauskienės ir Roberto Keturakio prisipažinimu.

„Mūsų almanacho tradicija yra sena, jei prisiminsime K. Binkio maištingąjį bendraminčių telkimąsi, S. Kymantaitės-Čiurlionienės vadinamojo literatūrinio salono trečiadienius, B. Sruogos seminaristų sambūrį, o vėliau G. Kuprevičiaus muzikinius trečiadienius, „Ąžuolynas“ stengėsi iš savo pirmtakų perimti kūrybinę kaitrą, estetines nuostatas, menininko artumą kiekvienam besidominčiam kūrybos erdve, įspėti būsimųjų veidus. (…) Gyvas žodis čia turėjo tapti gyva kūrybine mintimi, drąsiu ieškojimu, nebijant suklysti. Mes norėjome, kad žmogus čia patikėtų, jog yra galimybių ne egzistuoti, o būti. Ir apskritai – giliau pažvelgti į save, į bendrus tikslus, viltis, svajones. (…) Mes nenorėjome būti garsūs, o tik suprantami, reikalingi ir paruošiantys dirvą kitiems – įdomesniems, drąsiau ieškantiems ir daugiau atrandantiems.

Nelaukiame apdovanojimų, per visą šalį skambančių įvertinimų. Ne apdovanojimams skirta mūsų veikla. Didžiausia mums dovana – šviečianti žmogaus dvasia ir žinojimas, kad augsime Dievo pasauliui vien tada, kai didžiausios tautos vertybės persikels į mūsų širdis, kaip į patikimiausią užuoglaudą, kad tvirtai žinotume, kokie turime būti likiminių išbandymų akimirkomis.“

Tad tiek trumpai „Ąžuolyno“ dvasinių turtų ir stiprybės, įaugusių į jo skaitytojų širdis, į mūsų tautos kultūros istoriją, į Kauno apskrities viešosios bibliotekos gyvenimą. Mano atminty gyvojo žodžio almanachas „Ąžuolynas“ liks gražia legenda – kaip ir ateinančioms, mus pakeičiančioms kartoms.

© 2010 „XXI amžius“