|
Tai aš, Paulius...
Benjaminas ŽULYS
Dar yra žmonių, kuriems teko bendrauti su lietuvių poezijos legenda Pauliu Širviu. Poeto gyvenimas, kūryba, bendravimas su žmonėmis buvo prisimintas Juozo Tumo-Vaižganto memorialiniame bute-muziejuje surengtame jo 90-ies metų jubiliejaus minėjime. Jo organizatoriai tame name gyvenantys muziejaus kaimynai ir muziejaus vedėjas poetas Alfas Pakėnas. A. Pakėnas pažinojo poetą, su juo yra nemažai bendravęs. Ypač vertinga A. Pakėno sudaryta atsiminimų knyga apie Paulių Širvį Metai su Pauliumi. Šiame solidžiame bemaž 400 puslapių gausiai iliustruotame leidinyje prisiminimais dalijasi garsūs rašytojai, giminaičiai, vaikystės ir jaunystės draugai, šeimos nariai: Aldona Elena Puišytė (Sužeistos širdies poetas), Algirdas Pocius (Žiupsnelis minčių apie Paulių Širvį), Marija Macijauskienė (Paulius mūsų lyrikos legenda), Aldona Rakūnienė (Tekdavo ir susipykti) ir daugelis kitų. Knygoje yra ir P. Širvio autobiografija, jo prisiminimų fragmentai. A. Pakėnui teko gerokai padirbėti, kol surinko tuos prisiminimus, rankraščius ir kt. Juolab kad kone visi prisiminimai parašyti specialiai šiai knygai. Jos įžangoje A. Pakėnas cituoja poeto Algimanto Baltakio mintį, kad Paulius poetas iš Dievo malonės, gimęs su žvaigžde, ir tai buvo jo laimė ir jo prakeikimas, kaip ir visų didelių poetų. A. Pakėnas rašo, kad nebėra Vilniuje Palangos restorano, anuo metu buvusiu poeto kasdieninio užutėkio, išnyko tikroji literatinės aura, ten jau nesirenka menininkai. Daug kas pasikeitė ir lietuvių poezijoje nuo poeto mirties. Nauji pasaulio vėjai palietė ir jo šeimą: duktė Dangė (šį vardą sugalvojo pats Paulius) gyvena Amerikoje, anūkė Evelina Vokietijoje. Jos sūnus Matas, sako, labai šaunus ir primena senelį Paulių. Kažin, ar Paulius Širvys prisitaikytų prie šiandienos, prie išsipusčiusio, veidrodinio Vilniaus centro, jo žmonių, tarsi klausia A. Pakėnas. Gal niekas jo nepašauktų vardu... Tačiau nereikia abejoti, ar reikalinga Pauliaus Širvio kūryba dabar. Jo eilėraščių rinktinės ir knygos apie jį, net ir išleistos dideliais tiražais, bemat išgrobstomos. Poetui skirti vakarai ir minėjimai pritraukia daugybę klausytojų. A. Pakėnas pamena, kad poetas gyveno tarsi šv. Pranciškus, priėmęs neturto įžadus viską išdalijęs kitiems. Savo biografijoje Paulius rašė: Buvo visko ir ašarų, ir džiaugsmo. Alkiui nuraminti motina turėjo daugybę dainų ir pasakų. Rydami seilę, klausydavomės, klausydavomės... Bet mes ir vėl: Mama, duonos... Vėliau Salų žemės ūkio mokykla, Vilniaus pėstininkų mokykla, karas, nelaisvė, bėgimas iš jos, 16-oji lietuviškoji divizija. Ne kartą mirtis zvimbė pro ausis. Pirmasis meilės laiškas, deja, ne savo, o draugo vardu. Visa tai grūdino, nepalaužė trapios poeto sielos. Dar vėliau darbas rajoniniuose ir respublikiniuose laikraščiuose bei žurnaluose. Poetas prisipažįsta, kad paauglystėje buvo peštukas pagarsėjęs. Bet nei tada, nei vėliau niekada dėl moterų nesipešiau. Jos turi teisę pačios pasirinkti mane ar kitą. Ta, kuri bus mano, niekur nedings. Ateis ir eis kartu, nors į patį pragarą, nušluostys veidą, nors būčiau visų apspjaudytas. O jei praeis ir tegu, ji nebuvo mano. Jei kas man grąžintų gyvenimą atgal, aš jį praeičiau lygiai taip, kaip praėjau su visais skausmais ir džiaugsmais. Jei viskas klostytųsi pagal norą, būtų visai neįdomu gyventi. Gyvenimas plauktų tyliai, ramiai, kaip lygumų dvokianti pasitenkinimo upė, rašė Paulius. Knygoje Metai su Pauliumi spausdinamas A. Pakėno pokalbis su Pauliaus Širvio žmona Birute Širviene, gyvenančia Kaune. Ji prisimena, kad Paulius buvo su didelės meilės, skausmo ir karo sužeista siela. Jis nemokėjo gudrauti ir saugoti savęs. Ypač užjautė paprastus, vargstančius žmones, nes pats nuo mažų dienų patyrė vargą savo kailiu. Nemėgo daug šnekėti, išsipasakoti. Ypač apie karą. Pats tarsi stebėdamasis sakydavo kaip galima eiti žmogui prieš žmogų, gal jis buvo kieno nors mylimas, o jį reikia nušauti...
Dukra Dangė Širvytė rašinyje Iki šiol jo pasiilgstu pasakoja, kaip ji su tėčiu vaikščiodavo po Vilnių. Mėgo skaityti knygas, ypač poeziją. O labiausiai Jeseniną. Kai kas sakydavo, kad Paulius Širvys tai lietuviškas Jeseninas. Tačiau popietės dalyviai kategoriškai teigė, kad Paulius yra vienintelis ir nepakartojamas. Jis nesekė nei Jeseninu, nei kuriuo nors kitu poetu, jų nekopijavo. Pauliaus brolis Leonas knygoje rašo, kad Paulius gyveno labai skurdžiai, bute jokių baldų nebuvo, po sofos kampu pakišta plyta. Bet materialinė gerovė Pauliaus nedomino. O Pauliaus eilėraštis Aš beržas, lietuviškas beržas liko tarsi poeto poezijos legenda.
Poetui skirtoje valandoje savo prisiminimais pasidalijo jį pažinojęs poetas Vladas Baltuškevičius, poeto eiles skaitė aktoriai Petras Venslovas ir Kristina Kazakevičiūtė.
A. Pakėnas prisiminė, kad Paulius tais laikais ne visada kalbėjo taip, kaip reikėjo, todėl sovietinei valdžiai neįtiko, o ir jo mirtis esanti mįslinga.
Kaunas
© 2010 XXI amžius
|