|
Sausio 13-oji ir kur baigiasi Europa
Vytautas Landsbergis
1989 1990 m. laikotarpis lėmė esamos ir būsimos Europos savivoką. Lietuvai čia teko neproporcingai didelis vaidmuo.
Pažvelkime atgal o ką, jei mūsų šalis, mūsų drąsūs ir dori žmonės nebūtų aukojęsi ir atlaikę išmėginimų? Jei nebūtų pakakę ryžto rinkimuose ir žmonių išrinktoje Aukščiausiojoje Taryboje? Jei nebūtų gimusi ir nugalėjusi Sausio 13-osios valia nesitraukti? Neišduoti savęs ir dar kur kas didesnių dalykų?
Šiandien Europos žemėlapis būtų kitoks. Sovietija, kaip nors federaciškai konfederaciškai įsivardinanti Rusija, būtų likusi senose valdose patenkintoms Vakarų demokratijoms nelabai prieštaraujant. Svarbioji Europos dalis (taip apie save mananti) būtų pasitenkinusi ištiesdama ranką Lenkijai, Čekoslovakijai, galbūt Jugoslavijai, džiugiai švęsdama Berlyno sienos griūtį ir Vokietijos susivienijimą. Toliau eilinį kartą persikraunančios Rusijos reikalas. Ir būsimoji Europos siena sutampanti su Lenkijos šiaurės rytų siena.
To mąstymo dar nemaža yra išlikę. Antai ir švenčiant Solidarumo pergalę, ir Berlyno sienos pašalinimą, ir Rytų Vokietijos grįžimą į demokratiją, kiek tolesnė Baltijos bei Rytų Europa paprastai lieka nereikšminga, antraeilė, lyg nekovojusi už tuos pačius idealus, neprisidėjusi prie anų pergalių. Taip ir tęstųsi, o Rusijai dar likus visose Stalino raudonai uždažytose teritorijose, apskritai būtume Europos nulis, įdomūs nebent krepšiniu. Falsifikuota Naujoji pasaulio tvarka taip vadintųsi mūsų kalėjimo antspaudas.
Sausio 13-oji lėmė ne vien tai, kas posėdžiauja Atkuriamojo ar Liaudies Seimo rūmuose, kur po tos dienos lieka ar ko siekia (arba palaužta nebesiekia) Lietuva, bet ir kaip nuo tol pasaulyj žvelgiama į visas SSRS pavergtas tautas, kurioms pripažįstamos arba nepripažįstamos tautų teisės.
Buvom išsišokėliai, sukilėliai prieš rutiną, ėjom už visų jūsų ir mūsų laisvę prieš nirštančius ir pralaiminčius diktatorius. Ir už Vakarų Europos, visos Europos laisvę, už demokratinę civilizaciją, kuri laimi ne tankais, bet savo vertybiniu tikėjimu, plintančiu žemėje, kaip kadaise vergvaldžių imperatoriai priėmė krikščionybę.
Tęsis tai, ar bus atmesta?
Štai ką reiškė Sausio 13-oji lūžis į vieną ar kitą pusę. Misija, kad istorija tęstųsi. Geležinė uždanga plėšiama toliau į vergvaldijų erdves. Laisvė ir garbė, kad jos nenyktų.
Ar sugebame, ar drįstame tai suvokti?
Ar susitelksime taip minėti? Beliko pustrečio mėnesio.
Sausio 13-osios didvyriai ėjo žinodami širdimi, jusdami siela, už ką jie eina, kodėl taip reikia. Už geresnį pasaulį, kuriame netriumfuos niekšybė, o žmonės ir tautos nebus žeminami. Tai bendras reikalas. Už jį atiduota gyvybės; Vilniuje už Berlyną, Paryžių ir Londoną, kad dar patrauktų kaip demokratijų sostinės, nesižeminančios prieš aną blogio imperiją. Tai privalu priminti sau ir visiems.
© 2010 XXI amžius
|