2010 m. spalio 22 d.
Nr. 77
(1862)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Agento Ivanov 12 žlugimas

Gintaras Visockas

Nė vienos pasaulio valstybės kariuomenė nėra išsivertusi be slaptųjų tarnybų. Karinės žvalgybos bei kontržvalgybos departamentus turi tiek agresyvios, militaristinius planus puoselėjančios, tiek taikios, nieko okupuoti neketinančios kariuomenės.

Būti žvalgu, ypač jeigu esi tik gynybinius planus puoselėjančios valstybės pilietis, – ne tik pavojinga, bet ir garbinga pareiga. Būtent karinės žvalgybos bei kontržvalgybos surinktos slaptos žinios dažniausiai padeda demaskuoti rengiamus karinius perversmus, infiltruotus užsienio šnipus, laimėti kautynes...

Lietuvos slaptųjų tarnybų kūrimosi pradžia galima laikyti 1918 metų vasarą. Besiformuojanti aukščiausioji Lietuvos valdžia bei besikurianti mūsų kariuomenė po Nepriklausomybės akto paskelbimo privalėjo žinoti, kokius planus už jos nugaros slapta rezga priešai – lenkai, bolševikai, bermontininkai. Nors pradžia buvo itin sunki, trūko ne tik lėšų, bet ir šį darbą išmanančių profesionalų, mūsų slaptosios tarnybos nepabūgo stoti į nelygią kovą su gausiais Rusijos, Lenkijos, Vokietijos šnipų būriais. Mūsų žvalgai, kitaip dar vadinami valstybės akimis ir ausimis, ne tik stojo į nelygią kovą, bet ją ir laimėjo. Be abejo, būta daug klaidų, išdavysčių, aukų, abejingumo. Ir vis dėlto mūsų žvalgai prieškaryje lemiamu momentu sugebėdavo išaiškinti, demaskuoti, atspėti slapčiausius priešų planus. Kad tąsyk buvo išsaugota nepriklausomybė, mes, be abejo, turime būti dėkingi ir savo slaptosioms tarnyboms.

Šiame straipsnyje noriu papasakoti vieną epizodą iš mūsų prieškarinės žvalgybos istorijos. Viena sėkmingesnių Lietuvos žvalgybos akcijų, žinoma, galima laikyti SSRS šnipo generolo Konstantino Kleščinskio išaiškinimą. Tai atsitiko 1927 metais, kai Lenkijos ir Sovietų Sąjungos žvalgybos, pasinaudojusios nestabilia Lietuvos padėtimi, ypač suaktyvino savo priešišką veiklą. Būtent tuo metu mūsų kriminalinei policijai buvo pranešta, kad SSRS atstovybės Lietuvoje diplomatas I. Sokolovas įtartinai dažnai susitinka su kai kuriais Lietuvos piliečiais.

Netrukus paaiškėjo, jog I. Sokolovas ypač daug laiko praleidžia su generolu K. Klesčinskiu, kad SSRS diplomatas ir mūsų generolas susitinka maždaug kartą per savaitę. Kriminalinės policijos įtarimus sustiprino ir tai, jog K. Klesčinskis nei iš šio, nei iš to pradėjo domėtis, kaip elgtųsi Kauno įgula, jeigu Lietuvoje staiga būtų surengtas karinis perversmas. Generolą imta atidžiai sekti. Lietuvos slaptosios tarnybos iš pradžių buvo nusprendusios suimti ne tik K. Klesčinskį, bet ir SSRS diplomatą I. Sokolovą. Vėliau šio plano atsisakyta, nes pabijota pyktis su Sovietų Sąjunga: keršydami rusai galėjo Maskvoje sulaikyti kurį nors Lietuvos atstovybės darbuotoją ir apkaltinti jį šnipinėjimu.

Taigi nuspręsta sučiupti tik K. Klesčinskį. Proga suimti išdaviką pasitaikė 1927 metų gegužės 19 dieną, kai apie 9 valandą vakaro pas generolą į butą per daug nesislapstydamas atėjo I. Sokolovas. K. Klesčinskio butas buvo apsuptas. Vidun įsiveržę mūsų žvalgai generolą pačiupo „su įkalčiais“ – perduodant rusų kalba rašytą pranešimą. Tame pranešime, be kita ko, buvo kalbama apie kažkokį Tomkų, kuris „ginklų nesudėjo ir laukia savo veiklai geresnių laikų“, apie krikdemų opozicines nuotaikas, apie fašistines organizacijas bei jų įtaką valstybės gyvenimui, apie karininką Ladygą, perkeliamą į Šiaulius ir t. t.

Raporte taip pat buvo pasakojama, kur dislokuoti mūsų pulkai ir kokie karininkai jiems vadovauja. Šie iš pirmo žvilgsnio keli nekalti sakiniai ir pražudė generolą K. Klesčinskį. Tuo metu jokia valstybė negalėjo pakęsti net ir labai nekonkrečios informacijos nutekėjimo apie savo karinių apygardų vadovybę bei dislokacijos vietas.

K. Klesčinskis prisipažino, jog nuo 1923 metų informuoja SSRS atstovybę apie Lietuvos partijų tarpusavio santykius, nuotaikas kariuomenėje, generaliniame štabe, jog už šias paslaugas kas mėnesį gauna 500 litų, kuriuos atiduoda Rusijoje vargstančiai motinai ir dukrai, kad jo slapyvardis – Ivanov 12.

Lietuvos karo lauko teismas buvo negailestingas – iš generolo buvo atimtas karininko laipsnis, ordinai, pensija, o jis pats sušaudytas. Teismas neatsižvelgė į tai, jog K.Klesčinskis viešai pareiškė, esą jam gėda prisipažinti, kad tarnavo SSRS atstovybei Kaune. Generolo malonės prašymą atmetė ir prezidentas Antanas Smetona.

SSRS diplomatas I. Sokolovas, per kurį pražuvo gabus Lietuvos karininkas, netrukus buvo išsiųstas į Maskvą ir daugiau niekada Lietuvoje nepasirodė.

Nors sovietinė žvalgyba laikė, kad K. Klesčinskis yra vienas vertingiausių agentų, jokių konfliktų tarp Lietuvos ir SSRS dėl agento Ivanov 12 sušaudymo nekilo. Kaip susiklostė K. Klesčinskio motinos ir dukros gyvenimai – nežinoma.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija