Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas: dienoraščio fragmentai

Arvydas Kšanavičius

Pabudome, o dvasioje dar pasilikom elgetos.
Kodėl mes laisvės prašome?
Argi laisvi taip elgiasi?
Ko verkiam ir dejuojame,
ko slapstomės pakampėmis.
Aušra įsidienojusi, pabudome ir kelkimės!

 Kęstutis Genys                                                 

Buvome pabudę. Ir atsikėlę! Nelyg kokie prometėjiški šventieji, neleidžiantys kitiems užmigti nuodėmingai tingiu, nevilties kupinu būties miegu. Tačiau ilgainiui, deja, nepastebėjome, kad neįvertinę susigrąžintos laisvės bei išvargę nuo teisių ir pareigų disharmonijos vėl pradėjome snūduriuoti...

Tada, 1988-aisiais, Atgimimo sužydėjimo metais, skambėjo viltinga ir katarsį dovanojanti tautos vienybės simfonija, o šiandien erzinantį triukšmą skleidžia nekuklus klonuotų klounų klanas.

1988-ųjų spalio mėnesio dvi dienos, Vytauto Landsbergio žodžiais tariant, pakeitė Lietuvą. O dabar Lietuvą konstruktyviai, kaip nūnai madinga sakyti, keičia darbai ir dienos, mintančios dvasinės bomžuazijos elito duona ir žaidimais.

Besklaidant Atgimimo epochos dienoraščio lapus, nostalgijos aura švytinčius, nejučia prisimeni, žinoma, fragmentiškai, šias dvi istorines dienas, kupinas kūrybinio polėkio bei sąmoningumo virsmo. Dienas, kurios suteikė viltį, kad anksčiau ar vėliau gims naujoji Lietuva.

1988 metų spalio 22-oji, šeštadienis

10 valandą ryto Vilniuje, Sporto rūmuose, prasidėjo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) steigiamasis suvažiavimas. (Beje, LPS savo pavadinimą į Lietuvos Sąjūdį pakeitė II LPS suvažiavime, vykusiame 1990 metų balandžio 21-22 dienomis – jau nepriklausomoje valstybėje, Sovietų Sąjungos paskelbtos ekonominės blokados sąlygomis.)

Poetas Just. Marcinkevičius įžanginėje kalboje pasakė: „Atėjo ta diena, kad pagaliau sujungtumėm savo pilietinę ir politinę valią, intelektualinius bei kūrybinius savo išteklius, visas savo kūno ir dvasios jėgas – kad sujungtumėm save Lietuvos atgimimui“. Grupė suvažiavimo delegatų nuvyko į Rasų kapines padėti gėlių ant Lietuvos tautinio atgimimo patriarcho J. Basanavičiaus kapo.

Po architekto V. Landsbergio-Žemkalnio, Latvijos ir Estijos liaudies frontų atstovų bei sambūrio „Caritas“ sveikinimų kalbėjo Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto (CK) pirmasis sekretorius A. Brazauskas. Pasveikinęs suvažiavimo dalyvius LKP bei vyriausybės vardu, A. Brazauskas pasakė, jog prieš tris dienas kalbėjęsis su M. Gorbačiovu, Sąjūdyje matančiu „tą pozityvią jėgą, kuri gali gerai pasitarnauti persitvarkymo labui ir dar labiau sustiprinti Tarybų Lietuvos autoritetą (plojimai)“.

Čia reikėtų pažymėti, kad prieš dvi dienas, spalio 20-ąją, Vilniuje vykusiame LKP CK XIV plenume atsistatydino pirmasis sekretorius R. Songaila. Vietoj jo, Sąjūdžiui pritarus, išrinktas A. Brazauskas. Tačiau ką tik išrinktas partijos vadovu A. Brazauskas pasipriešino LKP CK antrojo sekretoriaus N. Mitkino atleidimui – Lietuvos komunistai neturį įgaliojimų spręsti tokio pobūdžio klausimų ir dėl N. Mitkino likimo dar reikės tartis su Maskva. Tad ši problema, kaip žinia, buvo išspręsta po beveik dviejų mėnesių, kai 1988 metų gruodžio 9 dieną XV LKP CK plenume antruoju sekretoriumi išrinktas V. Beriozovas – tokiu būdu pirmą kartą sovietų Lietuvoje sulaužyta nusistovėjusi tradicija, kad šias pareigas užimdavo tik Maskvos paskirtas atstovas.

Apibūdindamas LPS vietą visuomenėje, A. Brazauskas prisipažino: „Deja, vertindamas Sąjūdį, padarė klaidų ir Lietuvos komunistų partijos CK (plojimai)“. LKP lyderis pabrėžė, kad iš Lietuvos istorijos turi išnykti baltos dėmės ir žmonės turi žinoti, kas ir kaip vyko praeityje. Kalbėdamas apie stalinizmo nusikaltimus Lietuvoje, jis pareiškė, jog būtina kuo greičiau ištirti Rainių miškelio tragediją. Užsiminęs suvažiavimo delegatams apie paskelbtą respublikinės ūkiskaitos programą, kalbėtojas tvirtino, kad Lietuvos valstybingumo reikia siekti sąjunginės sutarties pagrindu. „Bus stiprios į Sąjungą (Sovietų Sąjungą, SSRS – A. K.) įeinančios respublikos, – kalbėjo A. Brazauskas, – bus stipri ir pati Sąjunga.“

Išklausius R. Ozolo, A. Juozaičio, Z. Vaišvilos ir K. Prunskienės programinius pranešimus, mintimis apie Lietuvos dvasinės kultūros būklę pasidalijo profesorius V. Landsbergis. Jis pažymėjo, kad Lietuva gyvena kultūros griuvėsiuose: „Tai mūsų papročių, tradicijų, gyvenimo būdo ir bendravimo būdo griuvėsiai. Dairėmės po juos – vieni su sielvartu, kiti jau atbukę, treti guosdamiesi fanerine statyba be pamatų, ketvirti su viltimi, kad gal dar ne viskas, ne visai sugriauta.“ Savo pranešimą jis baigė optimistine gaida: „Tikėkim – padarysim, pertvarkysim gyvenimą ir save, Lietuva skleisis kaip gėlė, puošdama pasaulio vainiką (audringi plojimai)“.

Po V. Čepaičio, B. Genzelio, A. Buračo, A. Žebriūno, V. Petkevičiaus, A. Voznesenskio, V. Velikonio, G. Jefremovo, K. Uokos, R. Rimdžiaus, K. Urbos, K. Antanavičiaus, J. Okso, D. Varkalio, G. Padegimo, G. Songailos, V. Lukoševičiaus, V. Šneiderio, B. Kuzmicko, D. Subač, R. Pukenio ir V. Ledo pasisakymų Lietuvos Laisvės Lygos (LLL) poziciją emocingai išsakė A. Terleckas. Pavadinęs Sovietų Sąjungą „unitarine valstybe“, jis pabrėžė: „Lietuvių tauta (...) niekada nesusitaikė su Hitlerio ir Stalino primesta jai vergija“ (delegatai plojo ir atsistoję skandavo: „Lie-tu-va!“). A. Terleckas LLL vardu pareikalavo, kad SSRS vyriausybė anuliuotų Ribentropo–Molotovo paktą, iš Lietuvos teritorijos išvestų okupacinę armiją, o lietuviams leistų patiems pasirinkti savo ateitį. Kalbos pabaigoje A. Terleckas palinkėjo suvažiavimui „įžiebti tvirtą viltį, kad mes gyvensime nepriklausomoje Lietuvoje (ilgi plojimai, salė atsistoja)“.

Komisijos stalinizmo aukoms tirti pirmininkas profesorius J. Juzeliūnas pabrėžė, kad jau nebėra abejonių dėl Pabaltijo respublikų okupacijos 1940 metais, todėl „pats metas būtų lietuvių tautai pasisakyti Konstitucijoje numatytu apsisprendimu – referendumu (ovacijos, skanduojama: „Lie-tu-va, Lie-tu-va!“)“.

„Tremtinio“ klubo vardu A. Butkevičius reikalavo paskelbti stalinizmo sistemą nusikaltimu žmonijai ir lietuvių tautai, paleisti visus politinius kalinius, o pokario metų kovas vadinti nacionalinio pasipriešinimo judėjimu – rezistencija, birželio 14-ąją paskelbti tautos gedulo diena, sugrąžinti Romo Kalantos vardą tautai ir istorijai, o pagrindiniu Sąjūdžio tikslu laikyti realaus Lietuvos suvereniteto atkūrimą konstitucinėmis priemonėmis (plojimai). Savo pranešimą A. Butkevičius baigė šūkiu: „Tegyvuoja atgimstanti nepriklausoma Lietuva! (plojimai, šūksniai „valio!“, skanduojama: „Lie-tu-va!“)“.

Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą su kiekvienu žingsniu Lietuvos laisvės darbe pasveikino Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas V. Bieliauskas. Jis pasiūlė Lietuvos išeiviją įskaityti į stalinizmo aukų skaičių ir ją prijungti prie dabar čia vykstančio atsinaujinimo.

Vakare suvažiavimo delegatai audringomis ovacijomis sutiko žinią, kad sovietų Lietuvos – LTSR – vyriausybė Lietuvos Katalikų Bažnyčiai grąžina Vilniaus Katedrą, daugiau kaip tris dešimtmečius buvusią Paveikslų galerija (ovacijos truko pusantros minutės).

Pasibaigus LPS steigiamojo suvažiavimo pirmosios dienos posėdžiams, aštuntą valandą vakaro vyko eitynės su fakelais ir degančiomis žvakėmis nuo Sporto rūmų iki Katedros (tuometinės Gedimino) aikštės, kur prasidėjo mitingas bei Tautinis vakaras.

1988 metų spalio 23-oji, sekmadienis

Antroji Sąjūdžio suvažiavimo diena prasidėjo 7 valandą ryto iškilmingomis šv. Mišiomis, kurias prie Katedros durų koncelebravo kardinolas V. Sladkevičius ir kurias pirmą kartą pokario metais transliavo Lietuvos televizija. Pamokslo metu kardinolas kalbėjo: „Mes džiaugiamės permainomis, bet kartu ir primename: mokėkime laukti, nebūkime skubūs. Jos visu savo pilnumu, ryškumu ir palaima dar nepasireiškė. Dar kartais suabejojame, ar jos tikros. (...) Šiandien mes skelbiame: lietuvių tauta – gyva tauta. Ji nori būti ir savistovi, nepriklausoma tauta, niekieno žingsnių ir batų nemindžiojama. Ji nori savistoviai tvarkyti savo tautos gyvenimą. Mes tikime, kad prasidėjęs pasikeitimas atves mus į laimingą Lietuvos ateitį, savistovų tautos gyvenimą. Tik, kaip minėjau, mokėkime laukti, mokėkime būti kantrūs ir nemindžioti vienas kitam ant kulnų, mokėkime vienas kito nestumdyti, neįžeidinėti“.

Rytinio posėdžio metu tikrą emocijų audrą sukėlė LPS Kauno iniciatyvinės grupės nario R. Paulausko pasiūlymas tiksliai pasisakyti dėl Lietuvos ateities, t. y. priklausyti Sovietų Sąjungai ar ne. „Bet tai visiškai nereiškia, – kalbėjo R. Paulauskas, – kad čia yra šaukimas į konfrontaciją, šaukimas į kovą ar siekimas tuoj pat išstoti iš Tarybų Sąjungos. (...) tai yra konstatavimas tiesos, kuri turi būti užfiksuota Sąjūdžio programoje.“ Tuoj pat rašytojas V. Petkevičius pareiškė, jog tai „provokacija“ bei „piemeniškas poelgis“, o dainininkas V. Daunoras, pritardamas rašytojui, kvietė „nepasiduoti provokacijoms“.

Į tai sureagavo ir Kauno Sąjūdžio delegacijos vardu kalbėjo V. Antanaitis: „Aš labai gerai žinau Vytauto (Petkevičiaus. – A. K.) impulsyvų charakterį ir tik tuo galiu paaiškinti, kad Vytautas leido sau pavartoti žodį „provokacija“. Rolandas (Paulauskas. – A. K.) – aš jį pažįstu – karštas vaikinas, bet, kalbant atvirai, net jeigu jis būtų pareikalavęs išstoti iš Tarybų Sąjungos sudėties, tai nėra antikonstitucinis veiksmas. Tarybų Sąjungos Konstitucija numato tokį atvejį. Bet mes esam žmonės realistai – nei Kaunas, nei Vilnius tokių reikalavimų nekeliam. Ir Rolandas šito nekelia, jis gi šito nesakė“.

 V. Landsbergis apie R. Paulausko radikalų pasisakymą savo politinėje autobiografijoje „Lūžis prie Baltijos“ rašo: „kauniečio delegato Rolando Paulausko perspėjimas, kad Sąjūdis gali išduoti Lietuvą (nes kitaip mat Sovietų Sąjunga neleistų jam veikti), (...) nuskambėjo kaip išpuolis, kaltinimas avansu pačiam Suvažiavimui, ir R. Paulauskas susilaukė atsakomojo kaltinimo, kad esąs provokatorius. Konfliktą pavyko apraminti ir tęsti darbą, bet žvelgdamas dabar į praeitį matau, kokio pavojaus būta. Jei tūkstančiai žmonių dėl tos nelauktos kibirkšties būtų staiga pasidalinę į dvi viena kitą kaltinančias puses, galas būtų ir Suvažiavimui, ir Sąjūdžiui, o šventė ir džiaugsmas KGB“.

Mano supratimu, stebina tai, kodėl būtent tik R. Paulausko kalba sukėlė tokią beprecedentinę reakciją, susierzinimą ir nerimą Steigiamajame suvažiavime. Jau nekalbant apie A. Terlecko visiems anuomet gerai žinomą antisovietinę retoriką, juk ne mažiau radikalūs pasisakymai pirmąją suvažiavimo dieną nuskambėjo ir iš Kauno sąjūdininkų J. Okso, A. Butkevičiaus ar net vilniečio sąjūdininko J. Juzeliūno lūpų, kuris, konstatavęs Pabaltijo respublikų okupacijos 1940 metais faktą, dėl tolesnio lietuvių tautos apsisprendimo iš esmės juk pasiūlė surengti referendumą. O kaunietis J. Oksas labai konkrečiai pareiškė: „Kertinė šiandieninės Lietuvos politikos problema yra valstybinio suvereniteto klausimas. Po ilgų smurto, priespaudos ir tamsos dešimtmečių pabudusi tauta ryžtingai siekia laisvės ir jos siekius gali apvainikuoti tik visiškas valstybinis suverenitetas, nesuvaržytas jokiais dviprasmiškais priklausomybės ryšiais ir įsipareigojimais“.

Būtina pažymėti, kad kauniečių sąjūdininkų drastiški pareiškimai neliko be pėdsakų – renkant LPS Seimo Tarybą iš dešimties Kauno delegacijos pasiūlytų kandidatų buvo išrinkti tiktai du – profesorius V. Antanaitis ir K. Uoka.

Ir apskritai, mano giliu įsitikinimu, šiandien galima drąsiai konstatuoti: nors Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis ir gimė Vilniuje, tačiau Lietuvos nepriklausomybės atstatymo vektoriaus kryptimi jį pakreipė, padarė radikalesnį būtent Kauno Sąjūdžio, atlikusio svarbų politinio katalizatoriaus vaidmenį, nepalaužiama pozicija valstybingumo atžvilgiu. Pozicija, nepripažinusi jokių kompromisų tuomet dominavusiam, „ekonominio savarankiškumo“ ar „suvereniteto TSRS sudėtyje“ sąvokomis pridengtam, komunistinės vadovybės laimintam respublikos ateities modeliui.

Vėlai po pietų LKP lyderis A. Brazauskas antrą kartą kreipėsi į suvažiavimo dalyvius: „Kai kurios kalbos (...) labai liūdina (...). Nejaugi mes galim štai šitokiais metodais, iš tribūnos, spręsti pačius sudėtingiausius politinius klausimus, kurių per 48 Tarybų Lietuvos gyvavimo metus nesugebėjome išspręsti? (...) Ar mes galvojam apie padarinius, kurie gali mūsų laukti? (...) ar mes negrįšim atgal, į išeities pozicijas ar dar toliau. (...) Aš tikrai, mieli draugai, noriu pasakyti: mokėkime laukti“.

Po ilgų diskusijų suvažiavimas priėmė LPS Bendrąją programą, įstatus, 30 rezoliucijų politikos, kultūros, ekonomikos, visuomeninio gyvenimo, demokratijos ir kitais klausimais.

LPS Bendrojoje programoje pagrindinis judėjimo siekis suformuluotas taip: „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis yra savaveiksmis pilietinis judėjimas, kuris remia ir plėtoja Tarybų Sąjungos Komunistų partijos vadovybės pradėtą socialistinės visuomenės persitvarkymą demokratijos ir humanizmo pagrindais. (...)

Pagrindinis Sąjūdžio tikslas – viešumas, demokratija, Lietuvos TSR valstybinis, ekonominis, kultūrinis suverenitetas, teisinė socialistinė valstybė, kurioje liaudies valia realiai atstovaujama visais įstatymų leidimo ir jų vykdymo bei teisminės valdžios lygmenimis“.

LPS politines nuostatas puikiai iliustruoja ir suvažiavimo pasiųsta telegrama „perestroijkos architektui“, Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovui M. Gorbačiovui, kurioje, be kita ko, pažymima: „Mes dirbame petys petin su partija. Mes siekiame Tarybų Sąjungos federacinės santvarkos, stiprindami Tarybų Lietuvą. (...) Sąjūdis nenukryps nuo partijos nubrėžto kelio, vedančio į gilumines ir konstruktyvias permainas mūsų gyvenime“.

Išrinkus 220 asmenų LPS Seimą, LPS Iniciatyvinė grupė paskelbė nutraukianti savo veiklą. Suvažiavimo dalyviai padėkojo grupei už atliktą darbą.

1988 metų spalio 24-oji, pirmadienis

4 valandą 17 minučių LPS steigiamajame suvažiavime išrinkta LPS Seimo Taryba – 35 asmenys, daugiausia – Iniciatyvinės grupės nariai. Pagal gautų balsų skaičių Sąjūdžio Seimo Tarybos narių sąrašas atrodė taip: R. Ozolas (193 balsai), K. Prunskienė (192 balsai), V. Landsbergis (187 balsai), B. Genzelis (180 balsų), S. Geda (179 balsai), V. Tomkus (173 balsai), A. Juozaitis (165 balsai), J. Juzeliūnas (162 balsai), B. Kuzmickas (160 balsų), V. Petkevičius (156 balsai), Just. Marcinkevičius (152 balsai), A. Medalinskas (151 balsas), V. Čepaitis (150 balsų), V. Aliulis (149 balsai), Z. Vaišvila (147 balsai), A. Kaušpėdas (139 balsai), A. Nasvytis (139 balsai), K. Motieka (137 balsai), A. Čekuolis (136 balsai), A. Buračas (131 balsas), J. Minkevičius (122 balsai), V. Antanaitis (115 balsų), K. Antanavičius (105 balsai), R. Gudaitis (105 balsai), A. Žebriūnas (104 balsai), V. Bubnys (92 balsai), M. Martinaitis (82 balsai), G. Jefremovas (79 balsai), V. Radžvilas (78 balsai), Č. Kudaba (77 balsai), E. Zingeris (72 balsai), R. Rajeckas (72 balsai), M. Laurinkus (69 balsai), K. Uoka (68 balsai), O. Balakauskas (65 balsai).

LPS steigiamojo suvažiavimo pabaigoje V. Landsbergis apibendrino: „Tikėkim, kad šios dvi dienos pakeitė Lietuvą“. Giedodamas „Tautišką giesmę“ apie 4 valandą 30 minučių ryto suvažiavimas baigė savo darbą.

Paskutiniame suvažiavimo priimtame dokumente, kuris vadinosi „Geros valios pareiškimas“, rašoma:

„Už vienybę – prieš skaldymą.

Už pasitikėjimą – prieš įtarumą.

Už statymą – prieš griovimą.

Už gaivinimą – prieš slopinimą.

Visose Lietuvos gyvenimo srityse esame pasiryžę siekti taikos ten, kur rasime nesantaiką, tiesos ten, kur rasime klaidinimą, darnos ten, kur rasime netvarką, šviesos ten, kur rasime tamsą“.

Po šio „Geros valios pareiškimo“ jau prabėgo 22 metai. Tačiau neabejotina – šie išmintingi žodžiai aktualūs ir nūdienos Lietuvai. Kovo 11-osios Lietuvai.

© 2010 „XXI amžius“