Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kanonizacijos iškilmės Romoje

Mindaugas BUIKA

Tikėjimas – maldos pagrindas

Popiežius Benediktas XVI ir Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis apsikeičia dovanomis

Popiežius Benediktas XVI laimindamas maldininkus atvyksta į kanonizacijos iškilmes

Šv. kunigas Stanislovas Soltysas-Kazimierietis

Šv. brolis Andrius Besetas

Šv. sesuo Kandida Sipitrija y Bariola

Sesuo Marija Makilop – pirmoji australų šventoji

Gausūs piligrimai lanko pirmosios Australijos šventosios sesers Marijos Makilop kapą Sidnyje

Paskelbdamas šešis naujus Bažnyčios šventuosius popiežius Benediktas XVI iškėlė jų liudijimo pavyzdį, ypač pamaldumą, pabrėždamas ypatingą nuolatinės maldos galią, apie kurią buvo kalbama ir šv. Mišiose skaitytoje Evangelijos ištraukoje. Praėjusį sekmadienį, spalio 17 dieną, Romoje buvo kanonizuotas lenkas kunigas Stanislovas Soltysas-Kazimierietis (1433–1489), priklausęs Laterano atgailos kanauninkų vienuoliniam ordinui. Kartu su piligrimais į iškilmes buvo atvykęs neseniai išrinktas Lenkijos prezidentas Bronislovas Komorovskis, kurį išvakarėse Šventasis Tėvas priėmė privačioje audiencijoje ir kartu paminėjo garbingojo Dievo tarno Jono Pauliaus II išrinkimo į apaštalo Šv. Petro sostą (1978 metų spalio 16 dieną) 32-ąsias metines.

Solidžios nacionalinės valdžios delegacijos atlydėjo maldininkus ir į kitų palaimintųjų kanonizaciją: kanadiečio šv. Kryžiaus kongregacijos vienuolio brolio Andriaus Beseto (1845–1937), ispanės Jėzaus dukterų kongregacijos steigėjos sesers Kandidos Sipitrijos y Bariolos (1845–1912), australės Švč. Jėzaus Širdies juozapiečių kongregacijos steigėjos sesers Marijos Makilop (1842–1909), italės Švč. Širdies katechečių kongregacijos steigėjos vienuolės Julijos Salzano (1846–1929) ir italės sesers Batistos da Varano (1458–1524), priklausiusias Vargingųjų klarisių (šv. Klaros) vienuolijai. Ypač išsiskyrė gausūs piligrimai, atvykę iš tolimosios Australijos ir Kanados, nes kanonizuotieji asmenys buvo pirmieji tų šalių šventieji. Naujų šventųjų relikvijos per dvi valandas trukusias apeigas buvo atneštos prie altoriaus, o jų didžiuliai portretai pritvirtinti prie Šv. Petro fasado sienos.

Sakytoje šv. Mišių homilijoje ir vėliau, kreipdamasis į šimtatūkstantinę piligrimų minią „Viešpaties Angelas“ maldai, popiežius Benediktas XVI trumpai apibūdino kiekvieno naujojo šventojo gyvenimo kelią bei nuopelnus Bažnyčiai kartu su palinkėjimais šio brangaus paveldo priėmimui. Bet pradėdamas homiliją jis pirmiausia komentavo to sekmadienio Šv. Luko evangelijos skaitinį (Lk 18, 1–8), kuriame savo palyginimu Jėzus moko apie nepailstamos maldos svarbą. „Kartais mes pavargstame melstis, ir netgi susidarome įspūdį, jog malda nėra naudinga mūsų gyvenime, kad ji nėra labai veiksminga, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Tada visiškai atsiduodame veiklai, naudodami žmogiškąsias priemones savo tikslams pasiekti ir nebesikreipiame į Dievą. Tačiau Jėzus patvirtina, kad reikia melstis visada.“ Taip pat svarbu, kad pamaldumas būtų paremtas tvirtu tikėjimu – tą liudija ir skelbiami nauji šventieji, nes „tas, kuris netiki į Dievo gerumą, negali tinkamu būdu melstis“.

Pamokantys šventųjų liudijimai

Nuoširdaus pamaldumo pavyzdžiu visiems galėtų būti XV amžiuje Krokuvoje gyvenęs ir dabar kanonizuojamas vienuolis kunigas šv. Stanislovas Kazimierietis, kuris visą savo gyvenimą buvo susietas su Eucharistija, aiškino Popiežius. Jis pažymėjo, kad naujojo šventojo karšta meilė Kristui, esančiam duonos ir vyno pavidale, reiškėsi ir artimo meile kitiems. Tokiu būdu „Šventoji Komunija tampa tikrąja stiprybės versme ir ženklu“.

Lenkiškai kreipdamasis į  Šv. Petro aikštėje buvusius lenkus maldininkus, Benediktas XVI ragino juos mokytis iš šio pamaldumo apmąstymo bei aukos artimui dvasios, prašydamas šv. Stanislovo Kazimieriečio užtarimo ir globos Lenkijos Bažnyčiai ir valstybei.

Prancūziškai pasakodamas apie kanonizuojamą brolį šv. Andrių Besetą, kuris turėjo kuklų išsilavinimą, vaikystėje buvo patyręs daug vargo ir Monrealyje dirbo paprastu katalikiškos kolegijos durininku, Šventasis Tėvas nurodė, kad intensyvus vidinis maldos gyvenimas padėjo šiam vienuoliui atlikti didžius darbus paramos kenčiantiems srityje. „Aš drąsinu jus sekti jo pėdomis ir su meile priimti Dievo valią savo gyvenimuose, – kalbėjo Popiežius kanadiečiams piligrimams. – Linkiu, kad jūs, kaip ir šv. Andrius Besetas, būtumėte apimti meilės savo broliams ir sesėms, kurie kenčia.“

Kreipdamasis į ispanų maldininkus jų gimtąja kalba, Benediktas XVI priminė prasmingą Evangelijos skaitinio klausimą: „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 8). Apmąstant naujosios ispanų šventosios motinos Kandidos Sipitrijos gyvenimą bei veikimą galima tvirtinti teigiamai – atėjęs Viešpats tikrai suras tikėjimą. Ši vienuolijos įkūrėja stengėsi pasiekti kiekvieną, skleisdama nesilpnėjančią krikščioniškąją viltį, ypač atsidėdama moterų ugdymo misijai. „Ten, kur nėra vietos vargui, ten nėra vietos ir man“, – citavo naująją šventąją Popiežius, melsdamas jos užtarimo jauniems žmonėms, Ispanijoje patiriantiems sunkius išbandymus dėl didelio bedarbystės lygio.

Jaunų neturtingų moterų švietimui nelengvomis XIX amžiaus Australijos provincijos sąlygomis buvo atsidavusi ir motina (taip pagarbiai vadinamos vienuolijų įkūrėjos) šv. Marija Makilop, angliškai kalbėjo Šventasis Tėvas gausiems tos šalies piligrimams. „Nepaisant daugelio iššūkių (jos įsteigta bendruomenė vienu metu bažnytinės vyriausybės buvo uždrausta, o ji pati netgi ekskomunikuota), šios šventos moters pamaldumas šv. Juozapui ir nesvyruojantis atsidavimas Švč. Jėzaus Širdžiai suteikė reikalingų malonių likti ištikimai Dievui ir Bažnyčiai“, – aiškino Benediktas XVI. Tokio tvirto tikėjimo ir sielos nuolankumo krikščioniškoje tarnystėje jis linkėjo visiems Australijos katalikams.

Šventasis Tėvas sveikino ir italus maldininkus, dalyvaujančius jų šventųjų Batistos da Varano ir Julijos Salzano kanonizacijoje. Šių šventųjų vienuolijų narėms, kurias Popiežius pavadino jų bendruomenių steigėjų „dvasinėmis dukterimis“, jis linkėjo būti ištikimoms savosioms charizmoms. Motina šv. Julija ypač akcentavo ir veikė bažnytinės katechetikos srityje, kuri yra svarbi „kiekvienoje epochoje ir visomis socialinėmis sąlygomis“, o sesuo Batista, sekdama šv. Klaros Asyžietės pavyzdžiu, skleidė pranciškoniškąjį dvasingumą moteriškoje terpėje.

„Brangūs broliai ir seserys, dėkokime Viešpačiui už šventumo dovaną, kuri spindi Bažnyčioje ir šiandien šviečia šių šventųjų mūsų brolių ir sesių veiduose, – baigdamas kanonizacijos šv. Mišių homiliją kalbėjo Šventasis Tėvas. – Jėzus kviečia kiekvieną iš mūsų Juo sekti į paveldėtą amžinąjį gyvenimą. Leiskimės būti patraukti šių šviesių pavyzdžių, vadovaukimės jų pamokymais, kad mūsų egzistencija būtų šlovinimo giesmė Dievui“.

© 2010 „XXI amžius“