Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Naujosios Vatikano dikasterijos uždaviniai

Mindaugas BUIKA

Naujosios evangelizacijos aktualumas

Popiežiui Benediktui XVI paskelbus apaštalinį laišką, jo anksčiau praneštas sprendimas dėl Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos įkūrimo įgijo aiškų dokumentinį pagrindą. Dar birželio 28 dieną, Petrinių iškilmės išvakarėse, Šventasis Tėvas pranešė apie naujosios Vatikano dikasterijos, kaip atsako į sekuliarizmo iššūkį tradicinėse krikščioniškose šalyse, steigimą. Netrukus buvo paskirtas ir šios Popiežiškosios tarybos vadovas, kuriuo tapo 58 metų italas arkivyskupas Rinas Fizikela, iki tol ėjęs Popiežiškosios gyvybės akademijos prezidento ir Popiežiškojo Laterano universiteto rektoriaus pareigas.

Spalio 12 dieną arkivyskupas R. Fizikela pristatė popiežiaus Benedikto XVI minėtą dokumentą, pavadintą „Ubicumque et semper“ (lot. „Visur ir visada“), kuriame kartu su formaliu naujos institucijos įkūrimo patvirtinimu, išdėstomos aplinkybės, paskatinusios šią iniciatyvą įkurti bei aptarti svarbiausi jos uždaviniai. Apaštaliniame laiške pirmiausia pažymima, kad „Bažnyčia visur ir visada turi pareigą skelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją“, tai yra evangelizacija niekada negali būti laikoma užbaigtu reikalu nė vienoje vietoje. Priešingai, kiekviena žmonių karta vis iš naujo turi būti evangelizuojama ir šis procesas turi tęstis visą gyvenimą per visą bažnyčios istoriją. „Todėl evangelizacijos misija, Viešpaties Jėzaus pradėto darbo tęsimas, bažnyčiai yra būtina ir nepakeičiama jos pačios prigimties išraiška“, – rašo Šventasis Tėvas, remdamasis Šventojo Rašto nuorodomis.

Šiai misijai poveikį daro kiekviena epocha, taip pat ir dabartinis laikmetis su savomis kontroversijomis, kurias lemia mokslo bei technologijos pasiekimai, gilios permainos globalinėje ekonomikoje bei kiti socialiniai reiškiniai, turintys pasekmių žmogaus religiniam gyvenimui. Vis didesnį nerimą kelia „sakralumo jausmo praradimas, abejojimas tais pamatais, kurie anksčiau atrodė nediskutuotini, kaip kad ir tikėjimas į Dievą Kūrėją“. Dėl to žmonių sprendimai tampa nesuderinami su iš tikėjimo plaukiančiais dorovės reikalavimais, pavyzdžiui, kad ir šeimos srityje. Nors sekuliaristai ir ateistai visa tai sveikina, kaip neva „išsilaisvinimą ir religinių pančių“, tačiau iš esmės ir pats žmogus suvokia, kad yra patekęs, popiežiaus Benedikto XVI apibūdinimu, į „vidinę dykvietę“, kurioje vietoj buvimo „savojo likimo architektu“, jis nebetenka tvirtos dvasinės atramos ir yra ideologinių skersvėjų bei audrų blaškomas. Arkivyskupas R. Fizikela teigia, kad ši dramatiška padėtis būdinga sekuliarizuotai Europai, kur „daugelis net krikštytų žmonių nebesuvokia, ką reiškia priklausyti krikščionių bendruomenei, ir tampa šio laikotarpio subjektyvizmo aukomis, užsidarydami individualumo kiaute be viešos ir socialinės atsakomybės“. Toks abejingumas religijai, kurį galima įvardyti ir kaip „praktinį ateizmą“, skatina Bažnyčią atnaujinti savo mesijinę užduotį, nelaukiant, kad viskas „savaime susitvarkys“ir svarbiausia „kaip nors išgyventi“.

Pirmtakų mokymo tąsa

Kitas svarbus apaštalinio laiško „Ubicumque et semper“ bruožas yra tai, kad jame pabrėžtinai nurodoma, kad Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos įsteigimas nebuvo Benedikto XVI „spontaniškas veiksmas“, bet logiška Vatikano II Susirinkimo ir dabartinio Popiežiaus pirmtakų mokymo tąsa. Jau 1962–1965 metais vykęs Vatikano II Susirinkimas kėlė prioritetinį santykio tarp Bažnyčios ir šiuolaikinio pasaulio klausimą, pabrėždamas vykstančių „socialinių ir kultūrinių pokyčių poveikį religinei sričiai“ (Pastoracinė konstitucija „Gaudium et spes“, 4). Susirinkimui pabrėžus nerimą, jog kitaip nei praeityje, Dievo ir religijos neigimas yra tapęs ne atsitiktiniu ar izoliuotu reiškiniu, o tikslingai besiplėtojančiu ideologiniu aiškinimu, kad ateizmas yra mokslinio progreso bei netgi „naujojo humanizmo“ išdava, jam vadovavęs popiežius Paulius VI ragino neatidėliotinai atsiliepti į šią nukrikščionėjimo situaciją.

Evangeliją skelbti reikia ne tik tiems, kurie nieko negirdėjo apie Jėzų Kristų, bet ir „daugybei žmonių, kurie, nors ir pakrikštyti, gyvena anapus krikščioniškojo gyvenimo ribų“, – teigė Dievo tarnas Paulius VI savo 1975 metų posinodiniame apaštaliniame paraginime „Evangelii nuntiandi“. Jis toliaregiškai pastebėjo, kad dabar nebepakanka to, kad paprasti žmonės išlaiko savo tradicinę tikėjimo praktiką, kurios neatnaujina ir netobulina Kristaus mokslo pažinimo. Taip elgdamiesi jie lengvai gali būti paveikti gudrių sekuliaristų vilionių. Todėl labai svarbu, kad savąjį krikščioniškojo mokymo pažinimą vystytų intelektualai, kuriems nebepakanka vaikystėje gautų pradinio katekizavimo žinių, nes šios turi atitikti jų išsilavinimo lygį.

Pagaliau popiežius Jonas Paulius II buvo pirmasis subrandinęs „naujosios evangelizacijos“ koncepciją ir konstatavęs, kad vartotojiškoje Vakarų visuomenėje plinta gyvenimo būdas „tarsi Dievo nebūtų“. Savo 1984 metų posinodiniame apaštaliniame paraginime „Christifidelis laici“ jis perspėjo, kad religinis abejingumas ir prasmingo tikėjimo praktikos praradimas „yra ne mažiau neraminantis ir destruktyvus reiškinys nei atviras ateizmas“. Kartu pažymėjęs, kad tokiu būdu gali būti iššvaistytas šimtmečiais kurtas ir kauptas tautų dvasinis bei moralinis paveldas, Šventasis Tėvas minėtame dokumente akcentavo, kad tokiomis sąlygomis „tik reevangelizacija gali užtikrinti, kad vėl sustiprės aiškus ir gilus tikėjimas, kuris padės gaivinti (liaudiško pamaldumo) tradicijas, kaip galingą autentiškos laisvės jėgą“.

Atsižvelgti į padėties įvairovę

Prisiimdamas šį savo pirmtakų rūpestį, popiežius Benediktas XVI apaštalinio laiško „Ubicumque et semper“ paskelbimu toliau vystė „naujosios evengelizacijos“ idėją. Jis pažymėjo, kad situacija net ir pačiame Europos žemyne gali būti labai skirtinga (pavyzdžiui, netgi kaimyninėse valstybėse gali būti radikalių skirtumų: nuo stiprios religinės praktikos Lenkijoje iki beveik visiško nukrikščionėjimo Čekijoje), todėl ir evangelizavimo impulsai bei šios veiklos organizavimas gali būti įvairiopi: „Situacijų skirtingumas reikalauja rūpestingos įžvalgos: kalbėjimas apie „naująją evangelizaciją“ nereiškia visoms aplinkybėms pateikti vienodą formulę, – rašo Šventasis Tėvas apaštaliniame laiške. – Vis dėlto nesunku suprasti, kad tai, ko reikia visoms tradiciškai krikščioniškose teritorijose esančioms Bažnyčioms, yra misionieriškas postūmis, kaip naujo dosnaus atsivėrimo malonės dovanai raiška.“

Baigdamas savo dokumentą „Ubicumque et semper“, popiežius Benediktas XVI išdėstė konkrečius įkurtos Popiežiškosios tarybos uždavinius bendradarbiaujant su kitomis Šventojo Sosto dikasterijomis ir vietinėmis Bažnyčiomis siekiant naujosios evangelizacijos. Anot Šventojo Tėvo, šiam tikslui atitinkamos „ad hoc“ struktūros galėtų būti įsteigtos nacionaliniuose episkopatuose, kurios telktų atitinkamas vienuolijų, pasaulietinių sąjūdžių ir katalikiškos žiniasklaidos misijines pastangas sekuliarizuotoje aplinkoje. Be kita ko, akcentuojamas ir beveik prieš du dešimtmečius paskelbto naujojo Katalikų Bažnyčios Katekizmo pilnesnis potencinių galimybių panaudojimas, nes jo turinys visiškai atitinka mūsų laikotarpio žmonių tikėjimo poreikius.

Pristatydamas popiežiaus Benedikto XVI laišką arkivyskupas R. Fizikela pažymėjo, kad įsteigtoji dikasterija nebus dar vienas Vatikano „biurokratinis aparatas“, bet efektyvus įrankis Bažnyčios ir tikinčiųjų tarnystei. Jos tikslas – padėti įveikti reliatyvizmo ir sekuliarizmo pasekmes, per kurias „šiandienos žmogus atitraukiamas nuo fundamentalaus ryšio su Dievu“. Juk „visos evangelizacijos ištakose yra ne žmogiškosios plėtros planas, bet troškimas dalintis neįkainojama dovana, kurią Dievas panoro mums duoti, darydamas mus Jo paties gyvenimo dalininkais“, – rašo Šventasis Tėvas dokumente „Ubicumque et semper“.

© 2010 „XXI amžius“