Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Meilės tarnystė, padedanti pakilti iš nevilties... arba Tarnaujanti lyderystė...

Giedrius Sinkevičius,

MIATLNA programos vykdytojas Vilkaviškio vyskupijoje

Seminaro lektorė Kauno arkivyskupijos Kurijos sielovados programų koordinatorė, Jaunimo centro vadovė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė pristato seminaro temą

Spalio 6 dieną Vilkaviškio vyskupijos Pastoraciniame centre susirinkusiems skyrių atstovams Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“  organizavo seminarą „Jėzus – karalius (vadovas) ar tarnas?“ Seminarą vedė Kauno arkivyskupijos Kurijos sielovados programų koordinatorė, šios arkivyskupijos Jaunimo centro vadovė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė.

Kad ir kaip keistai nuskambės, tačiau pirmasis „vadybininkas“ Kūrėjo sukurtoje Žemėje buvo Jėzus. Ir norint tuo įsitikinti daug nereikia... Pakanka tik atidžiau pastudijuoti Šventąjį Raštą. Jėzus nebuvo baigęs jokių vadybos mokslų, net nebuvo verslininkas, tačiau Jo įsteigta „įmonė“, Jo įkurta organizacija – Katalikų Bažnyčia – tapo ir šiandien tebėra sėkmingiausia visų laikų organizacija. Tai daugiau nei 2000 metų gyvuojanti organizacija, išaugusi iki įspūdingo dydžio ir išplitusi po visą pasaulį, vienijanti milijonus lojalių darbuotojų bei savanorių ir pavydėtinai efektyviai gebanti realizuoti savo pačią įvairiausią „produkciją“. Žinoma, Jėzus nebuvo vadybininkas šiuolaikine prasme, nes šiuolaikinė vadyba pasaulį išvydo tik prieš gerą šimtą metų, tačiau esminiai vadybos principai buvo žinomi nuo senų laikų.

Pasauliečiai vadovai vadovaudami remiasi savo sugebėjimais, o krikščionis vadovas turi jausti, kad Dievas jį kviečia, jo širdis turi degti meile šiam darbui. Seminaro metu Vaida minėjo, kad gali būti, jog vadovas pats nesijaučia esąs vertas atlikti jam patikėtą užduotį, tačiau Dievas šiuos dalykus mato kitaip. Jis kviečia tarnaujančiai lyderystei.

Tomas Marshallas (1993) išskiria keletą svarbių principų norintiems būti geru lyderiu. Analizuodami šv. Benedikto regulą atrandame, kad vadovas turi turėti dvasinę, santykių ir vadovavimo kompetencijas. Juk jaunas vadovas yra linkęs tapti autokratišku vadovu, kuris baiminasi dėl savo autoriteto, jam labai rūpi, kad užduotis būtų įvykdyta. Ir tik vėliau vadovas supranta, jog autoritetas auga ne tada, kai esi „neklystantis“ vadovas, bet tada, kai sugebi pripažinti savo klaidas ir už jas atsiprašyti. Tik toks vadovas yra brandus, jis moka klausytis.

R. K. Greenleafas savo darbe „Tarnaujanti lyderystė“ (1970) apibrėžia dviejų tipų lyderius: pirmieji – turintys prigimtinių lyderio bruožų, mėgstantys kontroliuoti, daryti sprendimus ir duoti įsakymus. Antrieji – stiprūs, įgimti tarnai, atsidavę asmenys, kurie imasi vadovauti tik tada, jei gali pasitarnauti kitiems.

R. Greenleafas ir L. Spreasas tarnaujančio vadovo esmę apibrėžia dešimčia charakteristikų, tai: klausymas, empatija, rūpestis, supratimas, įtikinimas, koncepcijų kūrimas, įžvalgumas, tarnavimas, atsidavimas kitų augimui ir visuomenės kūrimui. Šias charakteristikas, kaip esmines tarnystės vadovo savybes, patvirtina ir švietimo teoretikai Bolmanas, Dealas, Covey ir Heifetzas. Greanleafas apibrėžia keturias tarnystės vadovavimo gaires:

ü Padėti kitiems atrasti save. Tarnaujančio vadovo vaidmuo – padėti pavaldiniams atrasti stipriąsias puses ir jų potencialą bei įžiūrėti skirtumus. Tam būtina empatija.

ü Įgyti ir išlaikyti kitų pasitikėjimą. Tarnystės vadovai įgauna pavaldinių pasitikėjimą būdami sąžiningi ir teisingi jų pasauliui. Jie neturi užslėptų minčių, jie nori atsisakyti galios, atlygio, pripažinimo ir kontrolės.

ü Tarnauti kitų interesams. Skiriamasis tarnystės vadovavimo ženklas – padėti kitiems labiau nei siekti galios ir kontrolės. Tarnystės vadovai priima sprendimus palankius grupei, o ne asmeniniams interesams.

ü Efektyvus klausymas. Jie neprimeta savo valios pavaldiniams, jie labiau įsiklauso į kitų problemas ir tada sudomina grupę surasti geriausią veiksmų eigą. Tarnaujantys vadovai savo pasitikėjimą patvirtina kitais.

Tarnystės teorija pabrėžia bendradarbiavimą, pasitikėjimą, empatiją ir etišką galios panaudojimą, nes širdyje asmenybė yra pirmiausiai tarnas, kuris priimdamas sąmoningus sprendimus vadovauja tam, kad geriau aptarnautų kitus, nesiekdamas padidinti jų asmeninę galią. Tikslas yra skatinti asmenybės augimą organizacijoje, sustiprinti komandinį darbą ir asmeninį dalyvavimą.

Seminaro metu lektorė sakė, kad svarbu nepamiršti, jog santykių kūrimas susideda iš labai svarbių elementų: meilės, pasitikėjimo, pagarbos ir supratimo. Deja, kartais ir krikščioniškose organizacijose gali susiformuoti uždaros, turinčios sektantiškų bruožų grupės, kurios nepriima jaunų ar kitaip mąstančių savanorių. Ne išimtis ir „Caritas“ organizacija, kurioje garbaus amžiaus vadovai sako: „aš dar pats galiu, kam reikia kitų žmonių?“ Toks ydingas vadovų elgesys organizaciją paverčia „liūnu“, kurį praskaidrinti gali tik naujai įsijungę motyvuoti nariai, kurie kaip srauni, švaraus šaltinio tėkmė pravalytų „užsistovėjusį vandenį“.

Dirbant katalikiškoje įstaigoje malda ir asmeninis ryšys su Dievu yra patys svarbiausi dalykai. Tik padarę visa, ką galim ir sugebam, maldoje ramiai galime priimti nesėkmę ir sėkmę.

Seminarus ir mokymus remia JAV įsikūrusi Lietuvių katalikų religinės šalpos fondas.

Marijampolė
Autoriaus nuotrauka

© 2010 „XXI amžius“