Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Mergaitė iš Šalčininkų gėdina valdžią

Vytautas Visockas

Katažyna Andriuškevič

Rotušėje surengtos konferencijos dalyviai

Istorijos mokytojas Artūras Andriušaitis

Moksleivė Katažyna Andriuškevič (dešinėje) iš Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos ir jos draugės

Suvalkų sutarties pasirašymo ir jos sulaužymo 90-mečio minėjime-konferencijoje, vykusioje Vilniaus rotušėje, pranešimus skaitė akademikas Antanas Tyla („Vilniaus krašto užgrobimas sulaužius Suvalkų sutartį“), Europos parlamentaras, prof. Vytautas Landsbergis („Didžioji Juzefo Pilsudskio klaida“), dr. Kazimieras Garšva („Vilniaus krašto okupacijos padariniai“), Seimo narys Gintaras Songaila („Lenkijos ir Lietuvos ateitis – ar įmanoma pasitikėti?“). Beje, kvietime nebuvo nurodyta, kad minėjime dalyvaus Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos istorijos mokytojas Artūras Andriušaitis ir kelios moksleivės. Taigi minėjime dalyvavusi Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos moksleivė Katažyna Andriuškevič perskaitė savo rašinį, kuris vadinosi „Lenkijos okupacijos pasekmes Rytų Lietuvoje“. Štai ką ji kalbėjo.

„Aš gyvenu Rytų Lietuvoje. Jau esu pripratusi, kad čia žmonės kalba ne tik lietuvių kalba, bet ir lenkų, rusų kalbomis ir tuteišių kalba (sumaišytos keturios kalbos: rusų, lenkų, gudų ir lietuvių), kad čia daug kitų tautybių žmonių. Rytų Lietuva – etniškai mišrus regionas rytinėje Lietuvos dalyje, susidaręs XVII–XX amžiuose susiliejus lietuviškoms teritorijoms. Rytų Lietuvos suslavėjimas XX amžiuje turėjo didelę įtaką Rytų Lietuvos sienų raidai, tarpukariu lėmė Vilniaus krašto okupaciją, o kartu ir priešiškus Lietuvos ir Lenkijos santykius. Rytų Lietuva buvo polonizuojama. Pradėtas ten gyvenusių lietuvių, rusų, žydų diskriminavimas ir teroras. Ne lenkiška kalba ir kultūra buvo niekinama, trukdoma jai vystytis. Dėl to net ir pasitraukus lenkams Rytų Lietuvoje tebevyrauja lenkiška kalba ir kultūra. Pabandysiu išaiškinti Lenkijos okupacijos pasekmes Rytų Lietuvai, kodėl šis regionas taip skiriasi nuo kitų Lietuvos regionų.

Mano manymu, Lenkija negražiai pasielgė okupavusi Rytų Lietuvos teritoriją. Analogiškai ir Lenkija, kaip artima valstybė Lietuvai, turėjo padėti Lietuvai, o ne okupuoti Vilnių ir Vilniaus kraštą. Šitą okupavimą galima pavadinti išdavyste, išdavystė ne tik Lietuvai, bet ir išdavystė Lenkijos vertybėms, Lenkijos tradicijoms. Iš tikrųjų netgi gėdinga išduoti draugus. Labai negarbinga užpulti ilgaamžę sąjungininkę ir jėga pasiglemžti jos sostinę.

Nors praėjo daugiau nei 70 metų, kai istorinė Lietuvos sostinė Vilnius ir ketvirtadalis Vilniaus krašto po 20 metų Lenkijos okupacijos teisėtai ir džiaugsmingai grįžo Lietuvai, bet okupacijos laikų prisiminimai ir padariniai neišblėso iki šiolei. Net ir šiandien daug žmonių nekalba valstybine kalba, pavardės yra sulenkintos. Mane labiausiai sukrėtė tai, kad kai kuriuose miesteliuose gatvių pavadinimai rašomi lenkų ir lietuvių kalbomis. Mokslininkai teigia, kad lenkų kalbos plitimas Rytų Lietuvoje nebuvo susijęs su lenkų kėlimusi į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Mokslininkų teigimu, dauguma sulenkintų žmonių yra tikri lietuviai.

Per du dešimtmečius Lenkija nuskurdino ir nutautino etnines lietuvių žemes. Vienas iš padarinių – kultūros sužlugdymas. Lietuvių kultūra labai nukentėjo Rytų Lietuvoje. Čia prigijo lenkų kultūra ir gana sėkmingai ji gyvuoja ir šiais laikais. Pavyzdžiui, lenkų mokyklose švenčiama Lenkijos nepriklausomybės diena. Aš manau, kad tai yra labai keista. Per Derliaus, Užgavėnių ir kitas šventes dainuojama lenkų kalba ir dėvimi lenkų tautiniai drabužiai. Rytų Lietuvoje yra daug lenkų tradicijų, papročių, kurie yra saugomi ir puoselėjami. Sulenkinti žmonės neteko tūkstantmečius kurtos gyvenimo sanklodos, turtingos tautosakos ir kitų dvasinių vertybių, kurias stengtasi gelbėti nuo visiško pražuvimo.

Tiesą sakant, sunku sugalvoti, ką aš galėčiau  padaryti, kad Lenkijos okupacijos padarinių Rytų Lietuvoje būtų mažiau. Iš vienos pusės, viena nelabai galiu ką pakeisti, o iš kitos pusės – netgi mažas akmenėlis gali pakeisti upės tėkmę. Aš galiu puoselėti lietuvių kultūrą, galiu laikytis lietuvių tradicijų, papročių, su draugais arba šeimoje kalbėti tik lietuvių kalba, domėtis Lietuvos istorija ne tik per istorijos pamokas, bet ir laisvalaikiu. Bet svarbiausia, turi prisidėti valdžia. Šiandien gyvenantys Rytų Lietuvoje lietuviai dėl mūsų valdžios aplaidumo jaučiasi lyg vėl gyventų okupacijoje. O tai mus veda prie savotiškos tautiškumo erozijos. Lietuviai neturi tokių gerų sąlygų mokytis, kokios sudaromos kitataučiams, o ir lietuvių kalba neturi tikro valstybinės kalbos statuso. Reikalingas mūsų valdžios, visuomenės didesnis aktyvumas, kad ilgamečių okupacijų padariniai etninėse lietuvių žemėse būtų naikinami ir lietuviai nesijaustų skriaudžiami.“

Drąsi ta mergaitė... Tikriausiai ji skaitė lenkų kalbininkės Halinos Turskos knygą apie lenkų kalbos plitimo priežastis ir būdus Vilniaus krašte. Tada tikėjomės bent kai kuriems Lietuvos lenkams – sulenkėjusiems lietuviams – atverti akis. Ir štai mergaitė iš Šalčininkų gėdina valdžią, kaltą dėl to, kad Rytų Lietuvos lietuviai jaučiasi lyg vėl būtų okupuoti. Kai kurios knygos ne tik nedega, bet ir nesensta.

Ta mergaitė tikriausiai vartė ir Mykolo Biržiškos (B. Šėmio) okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštį „Vilniaus Golgota“, iliustruotą 351 nuotrauka. Abi minėtas knygas Nepriklausomybės pradžioje buvo nelengva pakartotinai išleisti, kaip dabar nelengva papasakoti apie lietuvių savijautą Šalčios žemėje ir visoje Rytų Lietuvoje. Dirbdamas žurnalistinį darbą ne kartą girdėjau pedagogų skundus apie lietuviškoms mokykloms daromas skriaudas, bet vis pašnibždom, ne spaudai išsakomus.

O čia – iš Vilniaus Rotušės tribūnos Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos istorijos mokytojas rėžia iš peties. Pseudoistorikas, dviejų Lenkijos ordinų kavalierius siūlo preparuoti istoriją, nevartoti žodžio okupacija, kai kalbama apie Rytų Lietuvos okupaciją 1920-1939 m., kalbėjo mokytojas A. Andriušaitis. Bet istorijos negalima preparuoti: kai ką vadinti tikraisiais vardais, kai ką nutylėti. O Lenkijos okupacija Rytų Lietuvoje buvo baisi. Jos pasekmes mes Šalčios krašte labai jaučiame iki šiol. Aišku, prie to prisidėjo ir sovietinė okupacija: jeigu ne ji, šiandien padėtis būtų kitokia. Džiugu skaityti 1940 metų Šaulių sąjungos žurnalą „Trimitą“, kuriame rašoma, kad 1940 m. pavasarį įsisteigė šaulių būrys, sudarytas iš tuteišų. Tokie procesai vyko ir Vilniuje, ir visoje Rytų Lietuvoje. Deja, sovietų okupacija padarė savo. „Su liūdesiu turime pripažinti, kad jos recidyvų tame krašte liko iki šiol. Mokykloje mes surengėme rašinio „Lenkijos okupacijos pasekmės Rytų Lietuvoje“ konkursą. Tai tikrasis jaunimo balsas iš Rytų Lietuvos. Gerai įsiklausykime ir visi pagalvokime, ką galime padaryti, kad tas kraštas grįžtų į mūsų tėvynę“, – sakė mokytojas A. Andriušaitis.

„Jau pagalvojome. Jokios okupacijos Rytų Lietuvoje nebuvo“, – teigė dviejų Lenkijos ordinų kavalierius. Nereikia erzinti strateginio partnerio – tarsi bylojo Rotušės salė, pilnutėlė žmonių, puikiai žinančių, kiek kančių patyrė užgrobtas Vilniaus kraštas, kaip jis jaučiasi dabar. Deja, toje salėje beveik nebuvo valdžios vyrų. Pažįstamas istorikas pasakojo: niekas nenori rašyti apie Vilniaus krašto užgrobimą, sulaužius Suvalkų sutartį. Neperspektyvu, negausi Lenkijos ordino, todėl perspektyvių istorikų salėje nebuvo. Perspektyvių politikų – taip pat. Seimo narys Gintaras Songaila – ar tik ne paskutinis mohikanas, vis dar abejojantis, ar įmanoma pasitikėti Lenkija, kurioje „vyraujantys naujausios mūsų istorijos aiškinimai neišvengiamai smelkiasi ir į Lietuvą, veikia mūsų politikus, istorijos mokslo elitą ir švietimo bendruomenes. Juolab kad tai daroma sąmoningai, kaip antai, siunčiant iš Lenkijos lektorius į Lietuvos mokyklas, kuriose mokymas vyksta lenkų kalba ir kurias net Lietuvoje, beje, jau linkstama vadinti lenkiškomis mokyklomis, o kai kas Lenkijoje tai jau vadina lenkiškuoju švietimu lenkų žemėse“.

Ar galima pasitikėti Lenkija, kuri atkakliai gaivina okupacijos padarinius, remia autonomininkų veiklą, nurodinėja, kokia kalba rašyti pavardes ir gatvių pavadinimus, daro spaudimą „Vilnijos“ draugijai ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms dėl to, kad jos laikosi Lietuvos Konstitucijos, įstatymų, gina Lietuvos Respublikos teritorinį vientisumą. Apie tai minėjime kalbėjo dr. Kazimieras Garšva.

Atrodo, jau gerai pagalvojome, ką galima padaryti, kad, pasak istorijos mokytojo iš Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos, kraštas grįžtų atgal į mūsų tėvynę. Būsime kosmopolitai, būsime mažesni broliai, į kuriuos galima žiūrėti „iš aukšto, nepripažįstant jam visavertės valstybės teisių“ (prof. V. Landsbergis). Nereikalausime, kad dėl Suvalkų sutarties Lenkija pareikštų bent mažiausią oficialų apgailestavimą, Lietuvoje statysime paminklus J. Pilsudskiui, lietuviškų mokyklų sąskaita plėsime ir remsime lenkiškas mokyklas... Dar daug ką galima padaryti, kad Lietuvoje Lietuvos liktų vis mažiau ir mažiau.

Ir dar. Kartais susidaro įspūdis, jog net tie, kurie nenori, kad taip atsitiktų, elgiasi priešingai. Kiek išmintingų, teisingų, aktualių kalbų pasakoma tik sau, tik bendraminčiams, visai nesirūpinant, kad jos pasiektų tuos, kuriems labiausiai reikalingos. Štai kad ir šis minėjimas. Tik Seimo narys G. Songaila atsiuntė savo tekstą, o norėjome paskelbti visus pranešimus: „Aš pakalbėjau, parašiau, ir jau jūsų reikalas mano mintis paskleisti“. Kitoks buvo šviesaus atminimo politologas, antikomunistas Vilius Bražėnas. Ignoruojamas didžiosios žiniasklaidos, mokyklose jis nesibodėjo platinti savo tekstų lapeliais, ragino taip elgtis visus, kurie neabejingi savo tėvynės likimui. Rytų Lietuvos problemos bus išspręstos tik tada, kai visai Lietuvai – ne vien Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos mokytojams ir mokiniams – skaudės dėl gaivinamų okupacijos padarinių. Gal jau subrendo reikalas steigti ne tik Lietuvių kalbos gynimo sąjungą, bet ir Rytų Lietuvai vaduoti sąjungą? Iš kosmopolitų valdžios nieko gero negalima tikėtis.

Autoriaus nuotraukos

Seimo nario Gintaro Songailos pranešimą „Lenkijos ir Lietuvos ateitis – ar įmanoma pasitikėti?“ paskelbsime artimiausiu metu.

© 2010 „XXI amžius“