Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Sinodo tėvai pabrėžė tarpreliginio dialogo svarbą

Mindaugas BUIKA

Aleksandrijos (Egiptas) koptų katalikų patriarchas Antonijus Nagibas

Skaudžios ekstremizmo apraiškos

Sekmadienį Vatikane pasibaigusioje Artimiesiems Rytams skirtoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje didelis dėmesys buvo skirtas regiono sudėtingai socialinei ir ekonominei padėčiai bei krikščionių ir musulmonų tarpreliginiams santykiams. Apžvelgdamas dalyvių pasisakymus „relatio post disceptationem“ pranešime susitikimo generalinis relatorius Aleksandrijos (Egiptas) koptų katalikų patriarchas Antonijus Nagibas pažymėjo, kad Artimųjų Rytų krikščionys skaudžiai junta daugelio vietinių konfliktų neigiamas pasekmes, ypač Šventojoje Žemėje ir Irake.

Islamo atstovų pasisakymai Vyskupų Sinode

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas ir musulmonų šiitų ajatola Sejedas Mostafa Mohagegas Ahmadabadis

Religijų darna „globalinio kaimo“ sąlygomis

Artimiesiems Rytams skirtoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje pakviesti pasisakyti musulmonų intelektualai teigiamai vertino tarpreliginio dialogo ir skirtingų tikybų išpažinėjų taikaus sugyvenimo siekius. Spalio 14 dieną kaip musulmonų šiitų atstovas  Sinodo tėvams kalbėjęs ajatola Sejedas Mostafa Mohagegas Ahmadabadis, kuris yra Irano mokslų akademijos narys ir dirba Teherano Šahido Behešti universiteto profesoriumi, pripažino, kad per pastarųjų 1400 metų islamo ir krikščionybės sambūvio istoriją būta ir tamsių momentų jų santykiuose. Tačiau tuos nesusipratimus, priešpriešą ar net tarpusavio kovas nulėmė ne pačios religijos ir jų principai, bet daugiau politiniai išskaičiavimai.

Po vizito į Minską – sutartis dėl pasienio

Lietuvos ir Baltarusijos prezidentai Dalia Grybauskaitė ir Aleksandras Lukašenka Džojos Gundos BARYSAITĖS (president.lt) nuotrauka

Trečiadienį prezidentė Dalia Grybauskaitė lankėsi Baltarusijoje, kurią tvirta ranka valdo jau ketvirtą kartą „išrinktas“ prezidentas Aleksandras Lukašenka. Po dviejų prezidentų susitikimo Baltarusijos prezidento rezidencijoje Lietuvos ir Baltarusijos užsienio reikalų ministrai pasirašė susitarimą dėl paprastesnio sienos kirtimo pasienio gyventojams. Po to, kai susitarimas bus ratifikuotas, tam tikroms pasienio gyventojų grupėms bus leidžiama kirsti valstybės sieną be vizų ir su specialiais vietinio eismo leidimais būti kitos valstybės 50 km pločio pasienio teritorijoje iki 90 dienų per pusę metų. Iki penkerių metų galiosiantys vietinio eismo leidimai bus išduodami nuolatiniams pasienio teritorijų gyventojams, kurie dėl giminystės ryšių, pagrįstų ekonominių, prekybinių, kultūrinių ir kitų svarbių priežasčių planuoja lankytis kitos valstybės pasienio teritorijoje. Šie leidimai nesuteiks teisės dirbti. Įsigaliojus sutarčiai nebus panaikinta pasienio ir muitinės kontrolė, sienos saugumo lygis nepakis.

„Misterio Nieko“ įsakymas

Gintaras Visockas

1990 m. kovo 10 dieną tuometinis sovietinės Lietuvos KGB pirmininkas generolas-majoras Romualdas Marcinkus pasirašė įsakymą Nr. 002, kurio esmė – visomis išgalėmis kenkti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui. Be abejo, minėtasis dokumentas buvo ypač slaptas, dabar jis saugomas Lietuvos ypatingojo archyvo saugyklose. Kuo jis įdomus šiandien, prabėgus beveik dviems dešimtmečiams?

Mergaitė iš Šalčininkų gėdina valdžią

Vytautas Visockas

Katažyna Andriuškevič

Suvalkų sutarties pasirašymo ir jos sulaužymo 90-mečio minėjime-konferencijoje, vykusioje Vilniaus rotušėje, pranešimus skaitė akademikas Antanas Tyla („Vilniaus krašto užgrobimas sulaužius Suvalkų sutartį“), Europos parlamentaras, prof. Vytautas Landsbergis („Didžioji Juzefo Pilsudskio klaida“), dr. Kazimieras Garšva („Vilniaus krašto okupacijos padariniai“), Seimo narys Gintaras Songaila („Lenkijos ir Lietuvos ateitis – ar įmanoma pasitikėti?“). Beje, kvietime nebuvo nurodyta, kad minėjime dalyvaus Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos istorijos mokytojas Artūras Andriušaitis ir kelios moksleivės. Taigi minėjime dalyvavusi Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos moksleivė Katažyna Andriuškevič perskaitė savo rašinį, kuris vadinosi „Lenkijos okupacijos pasekmes Rytų Lietuvoje“. Štai ką ji kalbėjo.

Nauja knyga Dainavos krašto žmonėms

Šarūnas Šimkevičius

Knygos viršelis

Alytiškis kolekcininkas, kraštotyrininkas ir atsargos karininkas Gintaras Lučinskas išleido jau antrą knygą „Žuvę už Lietuvą. Laisvės kovos Dainavos krašte 1918–1923 metais“. G. Lučinską labiausia domina karo istorijos tema. Autorius, kilęs iš Dzūkijos, labai brangina gimtojo krašto istoriją, renka faktologinę medžiagą, nuolat publikuoja istorinius straipsnius, atiduodamas duoklę kažkada čia gyvenusiems žmonėms. Be to, G. Lučinskui svarbu ne tik knygų turinys, bet ir jų išvaizda. Knygos kietais viršeliais, kokybiškai susiūtos, gausiai iliustruotos (paskutinėje knygoje yra 209 iliustracijos – fotografijos, atvirukai, žemėlapiai, schemos, dokumentai). G. Lučinskas medžiagą šiai knygai rinko net 16 metų, rašydamas ją naudojosi 104 archyviniais šaltiniais, o naudotos literatūros sąraše – net 318 pozicijų.

KKK klanas

Liudas Lukmanas

Žvelgdami į šio dešimtmečio Lietuvos politinio ir ekonominio gyvenimo raidą galime daryti išvadą, kad svarbių politinių ir ekonominių sprendimų priėmimui didžiulę įtaką turėjo įvairūs klanai – „valstybininkų“ klanas, paslaptingas BBL klanas ir kitos įtakingos šešėlinės grupuotės. Lietuvos politikos olimpe egzistuoja ir su šiais klanais susijusi politikų grupuotė, kurią sąlyginai galima įvardyti KKK klano pavadinimu. Kadaise buvo BBB vadinta senosios nomenklatūros grupuotė – A. Brazauskas, V. Beriozovas, A. Bernatonis ir jų aplinkos žmonės. Šiuo metu didžiulę įtaką turi jaunesnės kartos grupuotė – A. Kubilius, G. Kirkilas, G. Kėvišas ir juos palaikantys politikai bei pareigūnai. Tai, kad A. Kubilius, G. Kirkilas ir G. Kėvišas artimai susiję ir juos sieja daug bendrų interesų, yra vieša paslaptis. Greta jų veikia A. Keserauskas, A. Čaplikas, V. Miltienis ir kiti jų aplinkos žmonės. Nors minėti veikėjai priklauso skirtingoms partijoms, tai jų bendrai veiklai neturi reikšmės – ideologijos nueina į antrą planą, kai atsiranda bendri interesai. Tad nenuostabu, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuva tapo tipiška oligarchine valstybe. Kai kas klausia, o kas tie oligarchai? Paprastai sakant, tai labai turtingi ir kriminaliniais būdais pralobę veikėjai. Tačiau oligarchija – tai ne vien staiga pralobusių turtuolių-nuvorišų bendrija, oligarchija yra valdymo forma. Lietuvoje Konstitucija paminama ir daugelis piliečių yra nustumti nuo valstybės valdymo. Mūsų krašte egzistuoja suskaidyta luominė visuomenė, išsidėstanti piramidės forma. Lietuvą valdo vienas luomas – oligarchų klasė. Tai negausus luomas – tik keli tūkstančiai išrinktųjų: apie šimtas oligarchų, korumpuoti politikai ir pareigūnai, įtakingiausi kriminaliniai baronai, besidangstantys po vidutinio masto verslininkų priedanga, o iš tiesų valdantys didžiulius turtus, ir jų šeimų nariai. Tokiems veikėjams paranku, kad vietoj visuomenės atsiranda minia, vietoj bendrijų – grupuotės.