Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Sinodo tėvai pabrėžė tarpreliginio dialogo svarbą

Mindaugas BUIKA

Aleksandrijos (Egiptas) koptų katalikų patriarchas Antonijus Nagibas

Skaudžios ekstremizmo apraiškos

Sekmadienį Vatikane pasibaigusioje Artimiesiems Rytams skirtoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje didelis dėmesys buvo skirtas regiono sudėtingai socialinei ir ekonominei padėčiai bei krikščionių ir musulmonų tarpreliginiams santykiams. Apžvelgdamas dalyvių pasisakymus „relatio post disceptationem“ pranešime susitikimo generalinis relatorius Aleksandrijos (Egiptas) koptų katalikų patriarchas Antonijus Nagibas pažymėjo, kad Artimųjų Rytų krikščionys skaudžiai junta daugelio vietinių konfliktų neigiamas pasekmes, ypač Šventojoje Žemėje ir Irake.

„Pasmerkdami bet kokios prigimties smurtą ir kviesdami į teisingą bei ilgalaikį Izraelio ir palestiniečių konflikto sprendimą, mes reiškiame savo solidarumą Palestinos žmonėms, kurių dabartinė situacija skatina (religinį) fundamentalizmą, – kalbėjo ganytojas, kurį, kaip pranešta, popiežius Benediktas XVI įtraukė į paskirtų naujų 24 kardinolų sąrašą. – Mes taip pat raginame tarptautinės politikos pasaulį kreipti daugiau  dėmesio į tragišką Irako krikščionių padėtį, nes jie yra pagrindinės karo ir jo poveikių aukos“. Kiekvienoje regiono šalyje krikščionys, kurie sudaro tik nedidelę dalį tarp musulmonų daugumos, turi skatinti demokratiją, teisingumą ir taiką bei „teigiamą sekuliarumą, kuris daro aiškų skirtumą tarp religijos ir valstybės, kartu rodant pagarbą kiekvienai tikybai.“

Daugelis Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyvių diskusijose pažymėjo, kad nuo praėjusio XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio regiono šalyse, ypač arabų gyvenamuose kraštuose, vis labiau stiprėja vadinamojo „politinio islamo“ tendencijos. Krikščionys labai kenčia dėl siekimo „primesti islamiškąjį gyvenimo būdą, kartais ir naudojant smurtą“, – aiškino savo apžvalginiame pranešime Egipto koptų patriarchas. Tokios ekstremizmo tendencijos sukėlė krikščionių emigraciją, dėl kurios krikščionių tarp Artimųjų Rytų gyventojų nuolat mažėja.

Šie reiškiniai, kaip ir neišspręsti konfliktai bei karai, pagimdė tarptautinio islamiškojo terorizmo tendenciją, kurio pasekmes taip pat skaudžiai patiria regiono krikščionys. Sinodo asamblėjos dalyviai atkreipė dėmesį, jog islamo pasaulyje „Vakarai neretai tapatinami su krikščionybe“ ir todėl už Vakarų šalių vyriausybių veiksmus atsakomybė primetama ir Bažnyčiai. Tuo tarpu realybėje Vakarų vyriausybės yra sekuliarios ir dažnai ne tik abejingos religijai, bet ir rodo vis didesnį priešiškumą krikščionių tikėjimui, pastebėjo savo apžvalgoje patriarchas A. Nagibas. Artimųjų Rytų krikščionims šį sekuliarizmo reiškinį reikia paaiškinti savo bendrapiliečiams, kad į juos nebūtų žiūrima kaip į Vakarų pasaulio agentus ar net išdavikus.

Bendri sąlyčio taškai ir paskatos

Kita vertus, regiono krikščionims reikia parodyti teigiamas vakarietiškos demokratijos  puses, supažindinti su socialinio teisingumo vertybėmis bei atskirti religiją nuo politikos, užtikrinant Artimiesiems Rytams aktualią tikybos išpažinimo ir sąžinės laisvę. Tuo pat metu krikščionys neturi pasiduoti iš Vakarų sklindančiai moralinio reliatyvizmo „epidemijai“, ištikimai gyventi pagal Evangelijos vertybes ir taip realizuoti savąją liudijimo misiją. Ginant žmogiškosios prigimties, šeimos, gyvybės ir žmogaus teisių krikščioniškąsias nuostatas yra skatinamas vaisingas dialogas su musulmonais.

Dialogo poreikis ir netgi būtinumas skambėjo beveik visų Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyvių pasisakymuose. „Netgi buvo konstatuota, kad  negali būti taikos be dialogo su musulmonais“, – savo apžvalgoje pastebėjo patriarchas A. Nagibas. Prisiminta ir šio dialogo pradžia, kai dar 1219 metais šv. Pranciškus Asyžietis susitiko su Egipto sultonu Al Kemaliu ir užmezgė draugiškus santykius. Rytų Bažnyčios, gyvenančios su musulmonais, gali daugiausiai prisidėti prie didžiųjų krikščionybės ir islamo, kurioms priklauso daugiau kaip pusė planetos gyventojų, dialogo vystymo. „Gyvenimo šventumą vienodai aukštai vertina abi pusės. Taip pat abu tikėjimai rodo pagarbą gilaus religingumo asmenybėms, kaip visuomeninės sąžinės atramai“, – sakė Egipto koptų katalikų dvasinis vadovas.

Tikinčiųjų ugdymui yra svarbu atsisakyti kai kurių istoriškai paveldėtų prietarų, kuriuos pagimdė praeities konfliktai. „Mes neturime ginčytis su musulmonais, bet juos mylėti, viliantis gauti atsakymą ir jų širdyse, – tvirtino patriarchas A. Nagibas. – Užuot susitelkę į tai, kas mus skiria, leiskime veikti tam, kas mus jungia, ypač pabrėžiant žmogaus orumą ir  geresnio pasaulio kūrimą. Būtina vengti provokacinių, priešiškų ir žeminančių akcijų bei bet kokios antiislamiškumo raiškos.“ Pabrėždamas daugelį islamo ir krikščionybės bendrumų dvasiniame bei moraliniame lygmenyje, Aleksandrijos patriarchas nurodė, kad vienas iš susitikimo taškų galėtų būti abiejų religijų pagarba Švč. Mergelei Marijai. To pavyzdys yra neseniai Libane, kur daugumą sudaro musulmonai, Apreiškimo Dievo Motinai dienos (kovo 25-osios) paskelbimas nacionaline švente.

Libanas taip pat yra pavyzdys kuriant krikščionių ir musulmonų tarpreliginio dialogo komisijas bei kitas struktūras, kurios galėtų veikti ir kitose šalyse – ne tik Artimuosiuose Rytuose, bet ir Europoje, kur gausėja musulmonų migrantų. Tą rekomenduoja ir Vatikano II Susirinkimo mokymas, kurio deklaracijoje „Nostra Aetate“ aiškiai sakoma: „Bažnyčia su pagarba žiūri į musulmonus, nes jie garbina vieną, gyvą, iš savęs esantį, gailestingą ir visagalį Dievą, dangaus ir žemės Kūrėją, kalbėjusį žmonėms“. Apžvalgoje buvo primintas ir popiežiaus Benedikto akcentavimas, kad krikščionių ir musulmonų dialogas neturi būti tik atsitiktinio ar laikino pobūdžio, nes tai „iš tikrųjų gyvybiška būtinybė, nuo kurios didele dalimi priklauso visa mūsų ateitis“.

© 2010 „XXI amžius“