Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Islamo atstovų pasisakymai Vyskupų Sinode

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas ir musulmonų šiitų ajatola Sejedas Mostafa Mohagegas Ahmadabadis

Popiežius Benediktas XVI vyskupų asamblėjoje sveikinasi su musulmonų sunitų mokslininku ir visuomenininku Muhamadu Al-Samaku

Religijų darna „globalinio kaimo“ sąlygomis

Artimiesiems Rytams skirtoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje pakviesti pasisakyti musulmonų intelektualai teigiamai vertino tarpreliginio dialogo ir skirtingų tikybų išpažinėjų taikaus sugyvenimo siekius. Spalio 14 dieną kaip musulmonų šiitų atstovas  Sinodo tėvams kalbėjęs ajatola Sejedas Mostafa Mohagegas Ahmadabadis, kuris yra Irano mokslų akademijos narys ir dirba Teherano Šahido Behešti universiteto profesoriumi, pripažino, kad per pastarųjų 1400 metų islamo ir krikščionybės sambūvio istoriją būta ir tamsių momentų jų santykiuose. Tačiau tuos nesusipratimus, priešpriešą ar net tarpusavio kovas nulėmė ne pačios religijos ir jų principai, bet daugiau politiniai išskaičiavimai.

Anot šio islamo dvasininko, kuris turi ir Liuveno (Belgija) katalikų universiteto garbės daktaro vardą, remiantis musulmonų šventraščio Korano mokymu, dabar daugumoje islamiškųjų šalių (jis nurodė į Irano pavyzdį) „krikščionys gyvena taikoje vieni šalia kitų su savo broliais musulmonais“. Ajatala S. Ahmadabadis priminė, kad „Šventajame Korane į Jėzų nurodoma, kaip į Dievo Žodį, todėl tikėjimas į jį yra pilnai suprantamas“. Stabilumas ir pusiausvyra tarp skirtingų religijų gali būti pasiekta tik tokiu atveju, jeigu visi jų išpažinėjai galės gyventi be baimės ir grėsmės kitiems, likdami ištikimais savo istoriniam paveldui ir kultūrai. Islamo dvasininkas pažymėjo, kad ši teisė yra visuotinai pripažinta ir tarptautinėje politikoje, todėl turi būti vienodai praktikuojama valstybėse ir bendruomenėse.

Tai tuo labiau svarbu dabartinėmis „globalinio kaimo“ sąlygomis, vykstant masiniams kultūriniams bei religiniams kontaktams, kai žmonės važinėja po pasaulį, migruoja, galiausiai atsiradus naujos kokybės komunikacijų ryšiams. Jeigu iki Antrojo pasaulinio karo skirtingų religijų išpažinėjai daugiau ar mažiau gyveno tarp savo nacionalinių sienų, tai II tūkstantmečio pabaigoje mes stebime daugiakultūrinės terpės formaciją kiekvieno visuomenėje ir tai vis labiau pripažįstama visame pasaulyje. Remdamasis XX amžiaus pabaigoje Balkanuose (pokomunistinėje Jugoslavijoje, su jos religine įvairove) vykusių kovų patyrimu ajatola S. Ahmadabadis pastebėjo, kad tai yra aiškus įrodymas, kaip yra nepriimtinas vienos etninės bei kultūrinės grupės dominavimas neatsižvelgiant į kitų teises.

Jis pripažino, jog kai kuriose vietose dar  yra išlikę neobjektyvios ir reakcingos religinės tendencijos, nulemtos istorinių prietarų, ekspansionistinio ar „kultūriniu pranašumu“ paremto politinio mąstymo. „Tačiau, žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, šios rūšies diskriminacinis bei šovinistinis mąstymas silpnės ir palaipsniui visiškai išnyks“, – aiškino musulmonų šiitų dvasininkas, kuris savo moksliniuose tyrimuose bando islamo tradicines vertybes pritaikyti šiuolaikinio pliuralistinio pasaulio realybės reikalavimams. Jo įsitikinimu, tiek tarpreliginiam dialogui, tiek skirtingų tikybų taikiam sambūviui yra svarbu kiekvieno tikėjimo pats teologinis interpretavimas, kuris turi remtis tiek pakankamu moksliškumu, tiek ir dvasiniais pagrindais.

Iš tikrųjų ši pastaba labai gerai derinasi  su popiežiaus Benedikto XVI iškeltu „tikėjimo ir proto santykiu“ kiekvienoje religijoje. Tą, matyt, gerai supranta ir ajatola S. Amadabadis, kuris baigdamas savo pasisakymą padėkojo Šventajam Tėvui už „savalaikes ir gyvybiškai svarbias pastabas ir kalbas Jeruzalėje bei Stambule dėl sveiko ir draugiško krikščionių ir musulmonų sutarimo svarbos. Toks būdas ir požiūris yra esminiai visiems tikintiesiems siekiant taikos pasaulyje“.

Musulmonų solidarumas diskriminuojamiems krikščionims

Kiek kitokį, bet taip pat aktualų tarpreliginio dialogo bruožą savo kalboje Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyviams išreiškė musulmonų sunitų atstovas, žinomas pasaulietis mokslininkas ir visuomenininkas Muhamadas Al-Samakas. Šis Libano didžiojo muftijaus politinis patarėjas bei šalies Krikščionių ir musulmonų santykių komiteto generalinis sekretorius susitelkė į Artimųjų Rytų kentėjimų problemas, pabrėždamas, jog dėl jų turi išgyventi ir islamo išpažinėjai. Jo įsitikinimu, kai kuriose regiono šalyse krikščionių dabar patiriama diskriminacija iš tikrųjų yra pavojingas reiškinys, nes kelia įtampą visuomenės darnai, be to,  yra visiškai priešingas abipusiškumu grindžiamoms tradicinėms Rytų religinėms kultūroms ir šalių nacionalinėms konstitucijoms.

Pagaliau dėl to kenčia pats islamas, kadangi jį bandoma parodyti, kaip neva skelbiantį neapykantą kitoms religijoms, tai yra priešingą jo paties mokymui. Tai yra visiškas „islamo mokymo dvasios nesupratimas“, kadangi šventasis Koranas krikščionis aiškiai kvalifikuoja kaip „artimiausius meilėje (musulmonų) tikintiesiems“, kurių dvasininkai ir vienuoliai nusipelno pagarbos, kalbėjo M. Al-Samakas. Todėl jis akcentavo, kad Artimųjų Rytų šalyse krikščionys ir musulmonai turi veikti kartu dėl visų piliečių „pirmiausia lygių teisių ir tada vienodų pareigų įtvirtinimo“, kovojant su įvairiais perlenkimais bei ekstremizmo apraiškomis. Pranešėjas taip pat išreiškė susirūpinimą dėl krikščionių didelės migracijos iš regionų, kas naikina visą arabišką visuomenę.

„Aš galiu gyventi savuoju islamu su visais kitais įvairių kultūrų ir etninių grupių musulmonais, tačiau negaliu gyventi savo arabiškąja būtimi be šalia esančio Artimųjų Rytų krikščionio arabo, – sakė pranešime M. Al-Samakas. – Todėl krikščionių emigracija yra arabiškojo tapatumo ir jo kultūros nuskurdinimas.“ Taigi kova už krikščionių išlikimą Artimuosiuose Rytuose yra ir musulmonų pareiga, kadangi krikščionys yra arabiškosios civilizacijos, jos kultūros, literatūros ir mokslo integruota dalis. M. Al-Samakas priminė, kad krikščionybė regione atsirado keliais šimtmečiais anksčiau nei islamas ir padėjo vietos kultūros pagrindus. Artimųjų Rytų krikščionys buvo „pirmeiviai šiuolaikinio arabiškojo renesanso ir daug pasidarbavo dėl arabų kalbos, šventojo Korano kalbos, išsaugojimo“, – pabrėžė libanietis, gerai žinomas tarpreliginio dialogo srityje.

Jis priminė istorinius faktus apie Artimųjų Rytų krikščionių nuopelnus atgaunant arabų šalių nepriklausomybę bei dabar būnant priešakinėse pozicijose kovoje už okupuotų palestiniečių teises. Šių faktų negalima užmiršti arba juos sąmoningai neigti pozityviai sprendžiant Kristaus išpažinėjų bylą jų tikėjimo lopšyje. Tik tokiu būdu Artimieji Rytai gali pateisinti savo, kaip „religijos, kultūros ir civilizacijos ištakų“, vardą. Šis tikslas turi vienyti visus – religinius vadovus, politinius veikėjus ir pilietines visuomenes, sakė M. Al-Samakas, linkėdamas, kad Vyskupų Sinodas iš esmės prisidėtų prie praktinių ir mokslinių pagrindų kūrimo musulmonų ir krikščionių bendradarbiavimui.

© 2010 „XXI amžius“