Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

KKK klanas

Liudas Lukmanas

Žvelgdami į šio dešimtmečio Lietuvos politinio ir ekonominio gyvenimo raidą galime daryti išvadą, kad svarbių politinių ir ekonominių sprendimų priėmimui didžiulę įtaką turėjo įvairūs klanai – „valstybininkų“ klanas, paslaptingas BBL klanas ir kitos įtakingos šešėlinės grupuotės. Lietuvos politikos olimpe egzistuoja ir su šiais klanais susijusi politikų grupuotė, kurią sąlyginai galima įvardyti KKK klano pavadinimu. Kadaise buvo BBB vadinta senosios nomenklatūros grupuotė – A. Brazauskas, V. Beriozovas, A. Bernatonis ir jų aplinkos žmonės. Šiuo metu didžiulę įtaką turi jaunesnės kartos grupuotė – A. Kubilius, G. Kirkilas, G. Kėvišas ir juos palaikantys politikai bei pareigūnai. Tai, kad A. Kubilius, G. Kirkilas ir G. Kėvišas artimai susiję ir juos sieja daug bendrų interesų, yra vieša paslaptis. Greta jų veikia A. Keserauskas, A. Čaplikas, V. Miltienis ir kiti jų aplinkos žmonės. Nors minėti veikėjai priklauso skirtingoms partijoms, tai jų bendrai veiklai neturi reikšmės – ideologijos nueina į antrą planą, kai atsiranda bendri interesai. Tad nenuostabu, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuva tapo tipiška oligarchine valstybe. Kai kas klausia, o kas tie oligarchai? Paprastai sakant, tai labai turtingi ir kriminaliniais būdais pralobę veikėjai. Tačiau oligarchija – tai ne vien staiga pralobusių turtuolių-nuvorišų bendrija, oligarchija yra valdymo forma. Lietuvoje Konstitucija paminama ir daugelis piliečių yra nustumti nuo valstybės valdymo. Mūsų krašte egzistuoja suskaidyta luominė visuomenė, išsidėstanti piramidės forma. Lietuvą valdo vienas luomas – oligarchų klasė. Tai negausus luomas – tik keli tūkstančiai išrinktųjų: apie šimtas oligarchų, korumpuoti politikai ir pareigūnai, įtakingiausi kriminaliniai baronai, besidangstantys po vidutinio masto verslininkų priedanga, o iš tiesų valdantys didžiulius turtus, ir jų šeimų nariai. Tokiems veikėjams paranku, kad vietoj visuomenės atsiranda minia, vietoj bendrijų – grupuotės.

Kas sieja Kirkilą, Kubilių, Kėvišą, Keserauską ir jų artimus bendražygius? Juos sieja ryšiai su „Rubicon“ koncernu ir kitomis energetinėmis korporacijomis. Be to, juos sieja ir kultūros sferai skiriamų pinigų dalybos. Bendri interesai suvienija šiuos skirtingoms politinėms jėgoms priklausančius veikėjus į vieną kumštį. Garsi „Rubicon“ juodosios buhalterijos byla atskleidė, kad minėtų politikų kolegos G. Steponavičius, A. Vidžiūnas, V. Andriukaitis ir dar keli politikai buvo susiję su neskaidria veikla, o juodosios buhalterijos pėdsakai vedė į partijų viršūnes. Tačiau tyrimas buvo nutrauktas, nepaisant jame matomų didžiosios korupcijos pėdsakų.

Per du dešimtmečius Lietuvoje ir už jos ribų nužudyta daugybė patriotiškai nusiteikusių politikų, žurnalistų, valstybės pareigūnų ir už savo teises atkakliai kovojusių iniciatyvių piliečių – S. Lozoraitis, V. Lingys, K. Žičkus, A. Jakubauskas, G. Sereika, S. Piskunovas, V. Kazlauskaitė, J. Paliakas, V. Pociūnas, D. Kedys ir kiti. Į kalėjimus buvo uždaryti S. Stoma, A. Petrusevičius, S. Beržinis, E. Kusaitė, M. ir H. Gatajevai ir kiti šešėliniams klanams neįtikę asmenys. Kelerius metus iki išvykimo į Prancūziją buvo nuožmiai persekiojamas politinis pabėgėlis iš Čečėnijos, rašytojas ir publicistas V. Jelchojevas ir kiti. Deja, daugelis rezonansinių nužudymų taip ir neištirti. Su kai kurių visuomenės veikėjų ir sąžiningų pareigūnų neteisėtu įkalinimu susiję garsiojo BBL klano nariai.

Prancūzijos psichologas Seržas Moskovičis kelis dešimtmečius išsamiai nagrinėjo įvairių valstybių visuomenės raidą. S. Moskovičis knygoje  „Valdžios demonas“ rašo: „Minią galima palyginti su plytų krūva, kuri sudėta be tvarkos ir nenaudojant cemento. Tokią plytų krūvą gali sugriauti bet kokia galingesnė vėtra. Minia – tai ne bendruomenė, kurioje egzistuoja pasitarimai, kurioje išgirstamas išminties balsas. Minia paklūsta savo vadams – tironams ir populistams. Politikos sferoje irgi veikiama dviem būdais. Šių laikų partijos yra dviejų rūšių: jos yra arba bendruomenės, arba tironiškų, autoritarinių lyderių valdomos minios“.

Tose valstybėse, kuriose veikia jau nusistovėjusi apibrėžtos ideologijos partijų sistema, kuriose egzistuoja stiprios profsąjungos, pilietiniai judėjimai, savivaldos bendrijos, susiformuoja pakankamai stabili ekonominė situacija pilietinė visuomenė. Tokia padėtis yra Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje, Airijoje, Maltoje, Skandinavijos šalyse, Slovėnijoje, Čekijoje bei kitose demokratinėse valstybėse. O oligarchinėse valstybėse – Bulgarijoje, Serbijoje, Latvijoje, Lietuvoje bei kai kuriose kitose šalyse padėtis visai kitokia, čia veikia supainiota partinė sistema, daugumai šių šalių partijų didžiulę įtaką turi monopolijas valdantys oligarchai ir kriminaliniai baronai, egzistuoja luominė visuomenė, o profsąjungos ir pilietiniai judėjimai gerokai silpnesni nei demokratinėse valstybėse. Šiose valstybėse tarpsta korupcija – štai pasaulinėje korupcijos reitingų lentelėje Lietuva yra 53 vietoje, greta Seišelių salų, Malaizijos ir panašių egzotiškų valstybių. Prie prastos ekonominės padėties ir skurdo plitimo Lietuvoje prisideda ir mažmeninės prekybos maisto produktais srityje dominuojančių kelių monopolijų veikla. „Maxima“, „Norfa“, „Iki“, „Rimi“ stambiuosius prekybos tinklus valdantys monopolinio kapitalizmo magnatai prekėms uždeda didžiulius antkainius, o eilinių prekybos tinklų darbuotojų algos tesiekia 700–900 litų į rankas. Spalio 18 dieną prezidentė D. Grybauskaitė susitiko su didžiųjų prekybos tinklų vadovais, ji išsakė jiems pelnytą kritiką ir priminė apie moralinę bei socialinę prekybininkų atsakomybę. Po prekybininkų susitikimo su prezidente buvo teigiama, kad prekybos tinklų vadovai ieškos „vidinių resursų“ maisto kainoms sumažinti. Tačiau ar galime naiviai tikėtis, kad bus sumažintos pelno maržos? Kaip rodo jau nusistovėjusi praktika, prekybinių monopolijų „vidiniai resursai“ – tai alinantį darbą už grašius dirbantys kasininkai, kulinarai, krovėjai, apsaugininkai. Nuo krizės pradžios prekybos tinklų darbuotojų algos sumažėjo 25–35 proc., daug jų atleista. Tokia padėtis rodo, kad ir darbo rinkos srityje įsigalėjo klasikiniai oligarchijos dėsniai – stambūs kapitalistai jiems pelnus kraunančius savo įmonių darbuotojus laiko vergais ir visiškai nesiskaito su jų teisėtais interesais gauti normalias algas bei turėti geras darbo sąlygas. Pagal darbo rinkos sąlygas tarsi grįžome į XIX amžių – tuomet darbo diena buvo 10–12 valandų  ir žmonės gaudavo menkus atlyginimus.

Oligarchijos atraminiai stulpai – jau daugelį metų politikos olimpe įsitvirtinę veikėjai ir jų globėjai – įtakingi oligarchai A. Bosas, R. Stonys, P. Vojeika, A. Janukonis ir dar keli jų bendražygiai veikia kartu su teisėsaugos pareigūnais, pagarsėjusiais prieštaringa veikla. Greta jų yra ir dar viena grandis – tarpininkai tarp oficialiu ir šešėliniu verslu užsiimančių magnatų ir įtakingų politikų bei pareigūnų – R. Rutkauskas, V. Jakutis, R. Ruškulis ir kiti. Oligarchija laikosi ant trijų banginių – turto, ryšių ir valdžios. Oligarchai ir jiems talkinantys politikai bei pareigūnai susikrauna didžiulius turtus ir užmezga glaudžius tarpusavio ryšius. Tada jie išlaiko valdžią, naudodami valdžios paėmimo ir išlaikymo strategiją. Kartais tarp jų kyla konfliktai, tačiau tokie konfliktai dažniausiai išsprendžiami, susitariama ir pasidalijama įtakos zonomis. Retkarčiais panaudojamos kraštutinės priemonės – pernelyg trukdantys verslo magnatai likviduojami. Tokia lemtis ištiko R. Grainį, S. Čiapą, V. Jakutį, V. Bieliauską ir dar kelis. Kadaise buvo kalbama, kad pasieksime „išsivysčiusio komunizmo“ stadiją, šito taip ir nesulaukėme, tačiau šiuo metu Lietuvoje turime „išsivysčiusią oligarchiją“. Ši santvarka negailestingai susidoroja ir su jai trukdančiais valstybės pareigūnais. Tai akivaizdžiai parodo teisėjos Neringos Venckienės likimas. Kai ši kaunietė teisėja ėmė aktyviai ginti prieš įtakingus pedofilus kovojančio brolio D. Kedžio interesus, o po brolio nužudymo pareikalavo tirti jo nužudymą ir globoja brolio dukrelę, ji patyrė visą šmeižto ir grasinimų bangą. N. Venckienės juodinimo kampanija jau artėja link atomazgos – ji greičiausiai bus nušalinta nuo teisėjos pareigų. Tokiu atveju ji ketina įsitraukti į politinę veiklą ir kovoti su Lietuvoje tarpstančia korupcija. Juk blogio sistema – korupcinė oligarchija, kurią galime įvardyti ir kleptokratijos terminu, nėra linkusi lengvai pasiduoti. Ar bus nuversta kleptokratija – apsivogusių magnatų valdžia? Tai didele dalimi priklauso nuo aktyvių piliečių valios. Mūsų valstybės likimas priklauso ne nuo kelių sąmoningų lyderių – prabusti turi visa tauta.

© 2010 „XXI amžius“