Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Nauja knyga Dainavos krašto žmonėms

Šarūnas Šimkevičius

Knygos viršelis

Alytiškis kolekcininkas, kraštotyrininkas ir atsargos karininkas Gintaras Lučinskas išleido jau antrą knygą „Žuvę už Lietuvą. Laisvės kovos Dainavos krašte 1918–1923 metais“. G. Lučinską labiausia domina karo istorijos tema. Autorius, kilęs iš Dzūkijos, labai brangina gimtojo krašto istoriją, renka faktologinę medžiagą, nuolat publikuoja istorinius straipsnius, atiduodamas duoklę kažkada čia gyvenusiems žmonėms. Be to, G. Lučinskui svarbu ne tik knygų turinys, bet ir jų išvaizda. Knygos kietais viršeliais, kokybiškai susiūtos, gausiai iliustruotos (paskutinėje knygoje yra 209 iliustracijos – fotografijos, atvirukai, žemėlapiai, schemos, dokumentai). G. Lučinskas medžiagą šiai knygai rinko net 16 metų, rašydamas ją naudojosi 104 archyviniais šaltiniais, o naudotos literatūros sąraše – net 318 pozicijų.

Naujosios knygos pabaigoje pateikiamas sąrašas tų Dzūkijos savivaldybių ir atsakingų valdininkų, kurie atsisakė finansiškai paremti knygos leidybą. Tikėkimės, kad ateityje ir kiti knygų autoriai paseks jo pavyzdžiu. Juk ne paslaptis, kad valdininkai mieliau „prašaudo“ spalvingais fejerverkais keliolika tūkstančių litų, negu keliais šimtais litų paremia knygų leidybą. Beje, knygos autorius neužmiršo padėkoti ir tiems, be kurių pagalbos ir paramos knyga nebūtų išvydusi dienos šviesos. Knygą recenzavo istorikas doc. dr. Sigitas Jegelevičius. Dalį savo surinktos medžiagos (tyrinėjimų) apie Seinų kraštą G. Lučinskas jau publikavo „Vorutos“ laikraštyje.

Nagrinėjant lietuvių ir lenkų santykius Nepriklausomybės kovų laikotarpiu būtinai reikia nagrinėti ir bendros Lenkijos–Lietuvos valstybės patirtį. XIX amžiuje susiformavo dvi ideologijos, nulėmusios tolesnę pasaulio istorijos raidą – komunizmas ir nacionalizmas. Beje, komunizmas rado sau labai palankią dirvą būtent buvusios Lenkijos–Lietuvos valstybės teritorijoje, taip pat Prūsijoje. Čia kūrėsi ankstyvos marksizmo kuopelės, iš čia kilę nemažai garsių veikėjų. XX amžius – lemiamos kovos tarp šių dviejų ideologijų metas. Pirmasis pasaulinis karas lėmė naujų valstybių atsiradimą, tarp jų – Lenkijos ir Lietuvos.

Kai kas mano, kad būtent Lietuva sužlugdė Lenkijos maršalo Juzefo Pilsudskio svajones sukurti galingą gynybinį buferį, į kurį būtų patekę naujai susikūrusios valstybės. Tačiau iš esmės šią idėją palaidojo Rusija. Po Pirmojo pasaulinio karo buvusioje jos teritorijoje susikūrė ne viena nauja valstybė, tačiau daugelis iš jų gyvavo labai neilgai. Vos sustiprėjusi sovietų Rusija pasiuntė į visas valstybes Raudonosios armijos dalinius. Nepriklausomybę iškovoti pavyko tik nedaugeliui, tarp jų – Lietuvai ir Lenkijai.

1918 metais lenkai greičiausiai nesuprato nacionalizmo esmės, nes manė, kad lietuviai ir lenkai turėtų, kaip ir anksčiau, jungtis į bendrą valstybę. Tą pačią klaidą darė vokiečiai 1939 metais, pasiūlę lenkams kartu pulti Sovietų Sąjungą. Iš tikrųjų lenkai savo nacionalizmą nukreipė tiek prieš sovietus, tiek prieš vokiečius. O lietuvių nacionalizmo 1918 metais netenkino bendra valstybė su lenkais.

Pačioje nacionalizmo esmėje ir glūdi paaiškinimas, kodėl nacionalizmas pralaimėjo savo lemiamą kovą. Nacionalizmo sistema – labai susiskaldžiusi, nevieninga. Buvo daug mažų valstybių ir tik viena labai stipri – Vokietija. Jos turėjo mažiau laiko tobulinti savo sistemą, lyginant su 1917 metais Rusijoje įsigalėjusiais komunistais. Komunizmas pasirodė esąs daug lankstesnis, pritaikytas eksportui.

1918–1920 metais, kai Lietuvos valstybė dar tik kūrėsi, per pietų Lietuvą traukė ginkluoti lenkų ir raudonarmiečių būriai, priartėdavo ir nutoldavo Lietuvos ir sovietų Rusijos, Lenkijos ir sovietų Rusijos ir Lietuvos bei Lenkijos frontai. Dainavos krašte net iki 1923 m. vidurio tęsėsi kovos, nebuvo išvengta grasinimų, provokacijų, išpuolių. Visa tai dar labiau sunkino švietimo darbą ir skurdino neturtingą kraštą, sunkiai atsigaunantį po Rusijos ir Vokietijos okupacijų. Deja, po Pirmojo pasaulinio karo nusistovėjusi taika atnešė daugybę naujų rūpesčių. 1920 metais, po Lenkijos kariuomenės generolo Liuciano Želigovskio avantiūros, dalis lietuviškų žemių liko atplėštos nuo etninės Lietuvos. Lenkiškosios dalies lietuviai tapo tarsi antrarūšiais žmonėmis, o lietuvybė – vienu iš nusikaltimų. Seinų apskrities žmones, jų gimines, žemę ir turtą padalijo demarkacijos (vėliau administracinė) linija.

Tačiau net ir tuomet Lietuvos valstybės pakraštyje atsirado krašto šviesuolių, visuomenininkų, kultūros veikėjų (daugiausia tai buvo mokytojai ir kunigai, kuriais žmonės labiausiai pasitikėjo), kurie steigė naujas mokyklas, kūrė savivaldos institucijas, Šaulių sąjungą, stiprino Lietuvos kariuomenę ne tik savo darbu, bet ir savo gyvybe prisidėdami prie atgimusios valstybės gynimo ir stiprinimo.

Kovojant su vidaus ir išorės priešais, Lietuvos šauliai atliko svarbų vaidmenį gindami Lietuvos Nepriklausomybę. Lietuvos kariuomenės savanoriams, stojusiems tarnauti į kariuomenę, buvo žadama duoti žemės, o šauliams nebuvo kalbėta apie jokias socialines garantijas. Kareiviai gaudavo uniformas, batus, o šauliai dėvėjo savo sermėgas ir apavą. Dažniausiai ir ginklus turėjo nuosavus, tik šaudmenis gaudavo iš karinių struktūrų. Daugelis Seinų krašto šaulių  kovėsi priešo užnugaryje, t. y. veikė tikros partizaninės kovos sąlygomis. Pietų Lietuvos šaulių dalyvavimas Nepriklausomybės kovose, prasidėjęs 1918 m. pabaigoje, pasibaigė 1923 metais kovomis abipus demarkacijos linijos ir dalyvaujant Klaipėdos krašto sukilime.

1931 m. birželio 24 dieną, minint Šaulių sąjungos dieną, paskelbtas nutarimas „Apdovanoti žuvusius dėl Lietuvos nepriklausomybės šaulius ir partizanus, pasižymėjusius tėvynės gynimo ir Šaulių sąjungos kūrimo darbe“. Šaulių žvaigždės ordinais apdovanoti ir Dainavos krašte žuvę partizanai bei šauliai: kun. Juozas Bakšys, Juozas Bloznelis, Tarasas Fiodorovas, Feliksas Kuckailis, Viktoras Kuckailis, Juozas Kvedaravičius, Vincas Marcinkevičius, Petras Mockevičius, Martynas Petravičius, Juozas Slavikas, Petras Švedas, Petras Vitkauskas, Juozas Urbonas, Kazys Žukas. 1938 metais jų pavardės įrašytos Karo muziejaus kovose už Lietuvos Nepriklausomybę žuvusiųjų kriptoje, marmuro lentoje.

Knygoje pateikiamos septynios apybraižos. Vienoje iš jų apžvelgiamos 1918–1923 m. Nepriklausomybės kovos Seinų krašte (sąlyginai senojoje apskrityje). Šiai apybraižai yra artima apybraiža apie lenkiškąją Varviškės „savivaldą“ ir jos likvidavimą (Varviškės „respublika“). Tai irgi Nepriklausomybės kovų Seinų krašte siužetų rinkinys. Likusios apybraižos skirtos penkiems pasižymėjusiems Nepriklausomybės kovų Dainavos krašte dalyviams – šauliams, mokytojams: kun. dr. Juozui Bakšiui, Juozui Blozneliui, Petrui Mockevičiui ir Motiejui Aldoniui bei kariuomenės kūrėjui savanoriui Liudvikui Stanišauskui. Pastarojoje daug vietos skirta 1-ojo pėstininkų pulko kovoms 1919 m. vasario mėn. dėl Alytaus su puolančiais sovietų Rusijos Raudonosios armijos daliniais.

Knygos pabaigoje pateikiami jau publikuoti kitų autorių tekstai apie Seinų krašte laisvės kovose pasižymėjusius asmenis: kun. Juozapą Galecką, karininką Aleksandrą Urbelį, mokytoją Juozą Liaukevičių, šaulius Feliksą ir Viktorą Kuckailius, Juozą Kvedaravičių, Juozą Slaviką, Juozą Urboną, Petrą Vitkauską, Antaną Česonį ir kt.

G. Lučinskas skaitytojams pateikia autentišką 1919–1940 metų Lietuvos periodinės spaudos informaciją. Kiekvienam skaitytojui paliekama laisvė pačiam spręsti ir individualiai interpretuoti konflikto su lenkais įvykius, kurie ne visada galėjo būti kritiškai nušviečiami periodinėje Nepriklausomos Lietuvos spaudoje.

Viliuosi, kad G. Lučinsko atskleidžiamos Nepriklausomybės kovų dalyvių gyvenimo istorijos padės geriau pažinti savo gimtojo krašto praeitį, sužadins domėjimąsi Lietuvos valstybės kūrimosi pradžia, praplės akiratį ir papildys žinias apie kovų už laisvę epizodus.

Alytus

© 2010 „XXI amžius“