Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Lietuva
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Netekome pedagogo

Dr. Aldona Kačerauskienė

Doc. dr. Vladas Voveris

Lapkričio 16-ąją į Vilniaus Rokantiškių kapines palydėjome pedagogą doc. dr. Vladą Voverį (1922–2010). Gimė jis gražiojoje Dzūkijoje, baigė Prienų „Žiburio“ gimnaziją, Trakų mokytojų seminariją ir, būdamas ištikimas pedagogo pašaukimui, pradėjo mokytojauti pradinėse mokyklose, vėliau – Kaišiadorių vidurinėje mokykloje. Neakivaizdiniu būdu studijavo Vilniaus pedagoginiame institute (dabar universitetas), jį baigęs 1962 metais tapo diplomuotu lituanistu ir buvo pakviestas dirbti į Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos metodinį skyrių. Nuo 1972 metų dirbo  Vilniaus pedagoginiame institute dėstytoju – dėstė lietuvių kalbą studentams, kuriems ši kalba nebuvo gimtoji. Kaip prisimena bendradarbiai, V. Voveris buvo verčiamas savo mokslinę ir visuomeninę veiklą sieti su tuomet populiariu ateizmu. O kiek lengvų disertacijų iš tos srities prirašyta! Jų gynimas niekam nesukėlė sunkumų. Tačiau V. Voveris visa savo prigimtimi priešinosi ateizacijai, nenorėjo veidmainiauti, daryti kompromisų su sąžine. Jis pasirinko neformalųjį Būsimo pedagogo fakultetą, jam vadovavo. Fakultetas kėlė uždavinį dar iki studijų pradžios rengti brandų, kūrybingą pedagogą.

V. Voveris parašė ir išleido keletą knygų: „Originaliosios mokymo literatūros parengimo klausimai“ (1973), „Profesijos rinkimosi kai kurie psichologiniai aspektai“ (1980), „Pedagogo profesija“ (1983) ir kt. 1990 metais išleista V. Voverio knyga „Pedagogas – mūsų viltis ir nerimas“ sulaukė didžiulio pripažinimo visuomenėje ir mokytojų bendrijoje. Autorius taip pristato savo veikalą: „Knygoje gausu medžiagos apie kūrybiškai dirbančius pedagogus, su kurių patirtimi teko susipažinti per šešis dešimtmečius darbo metų toje srityje nuo pradinės mokyklos iki aukštosios“.

1992 metais V. Voveris apgynė disertaciją „Būsimųjų pedagogų atranka rengiantis studijoms“, tapo socialinių mokslų daktaru, docentu.

Per laidotuvių šv. Mišias Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje kalbėjęs mons. Alfonsas Svarinskas pastebėjo: „Jis ėjo per gyvenimą sėdamas gėrio grūdus“. Kai ką norėtųsi paminėti plačiau.

1979 metais grupė drąsių žmonių pasiryžo suburti blaivybės organizaciją, vėliau pasivadinusią Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžiu. Blaivybė buvo tarsi skydas, už jo – religinių ir tautinių vertybių puoselėjimas, noras išsaugoti žmones Atgimimui, ruošti juos Laisvės rytui. Tarp pirmųjų organizatorių buvo ir Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas V. Voveris, dalyvavęs pirmuose suvažiavimuose, pelnęs blaivybės patriarcho J. Kančio pasitikėjimą. Dėl šios veiklos V. Voveriui teko nukentėti.

Prisijungiame prie kun. Algimanto Keinos ir kitų laidotuvių dalyvių, kurie ne tik užjautė, guodė našle tapusią prof. Oną Voverienę, bet ir prašė toliau dirbti Tėvynės labui.

© 2010 „XXI amžius“